Stresas gali tiek motyvuoti, tiek ir griauti gyvenimą
Norint rasti sveiką pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio, labai svarbu suprasti kas yra teigiamas stresas, psichologų dažnai vadinamas eustresu. Tai toks stresas, dėl kurio būname įsitraukę, budrūs ir netgi džiaugiamės darbu. Tai – tarsi varomoji jėga, padedanti laikytis terminų, siekti tikslų ir peržengti komforto zonos ribas. Be eustreso rizikuojame patekti į sąstingį, kai asmeninis ir profesinis augimas sustoja.
„Toks stresas atsiranda tuomet, kai darbdaviai tinkamai motyvuoja savo darbuotojus, parodo jiems augimo kryptį, skatina tobulėti, suteikia galimybę dirbti prie projektų, kurie leidžia pajausti judėjimą į priekį. Kitaip tariant, eustresas atsiranda, kuomet suteikiamos sudėtingos, bet realistiškos užduotys“, – kalba Andžej Rynkevič, užsakomųjų paslaugų bendrovės „Baltic Assist“ vadovas.
Visgi, jeigu darbovietės reikalavimai viršija darbuotojo gebėjimą su tais reikalavimais susidoroti, gali kilti neigiamas stresas ir nerimas dėl nepabaigtų darbų – būtent šis jausmas dažnai yra painiojama su stresu.
Toks nerimas yra vidinė reakcija, kuri gali išlikti net ir streso veiksniams išnykus. Kitaip tariant, darbai gali būti baigti, o nerimas – išlikti. Tai jau nebėra naudinga žmogaus organizmui.
Pasak Almanto Dulkio, emocinio raštingumo konferencijos „Pauzė“ įkūrėjo, jei organizacijos kultūra sukurta veikti principu „daugiau – greičiau ir pigiau“, nei viena iš psichologinės sveikatos gerinimo technikų nepadės darbuotojams išvengti toksiško streso ir perdegimo. „Aš esu šalininkas organizacijos, kuri skatina formuotis tvarią bendruomenę, padeda šalinti ydas ir kuria kultūrą, o ne bando išoriniais pleistrais užlipinti emocines žaizdas, kurias gilina nepatyrę ar egocentriški organizacijos vadovai.“
Higienos instituto duomenimis, 2022 metais Lietuvoje net 1 iš 8 gyventojų turėjo bent vieną psichikos ir elgesio sutrikimą, o reali statistika galimai atrodo net prasčiau. Štai JAV net 43 proc. dirbančiųjų teigia patiriantys didžiulį stresą darbe ir net 61 proc. yra arti perdegimo.
Nemažai psichologų teigia, kad visi be išimties per savo gyvenimą bent kartą perserga kokia nors psichikos liga, tačiau A. Dulkio teigimu, tai pastebi ne visi. „Mano atveju, gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad net turėdamas galingą antistreso genofondą ir laikydamas save emociškai brandžiu, pakliuvau į klinikinio perdegimo pragarą. Ir aš nesu vienintelis, kuriam į vieną trumpą gyvenimo periodą susideda krūvos negandų, netekčių ir nelaimių. Primityviai kalbant, kiekvienas turime tiek somatinės sveikatos, tiek psichinės sveikatos baterijas. Jas saugant, nuolat palaikant reikalingą krūvį, per daug neperkraunant, tačiau tuo pat metu ir visiškai neiškraunant – mikroskopinė tikimybė, kad nutiks kažkas labai negero.“
Būdų kovoti su stresu yra
Siekdami kovoti su stresu ir perdegimu, darbdaviai vis dažniau siūlo įvairias lengvatas ir priedus, pavyzdžiui, lankstų darbo grafiką, galimybę dirbti iš namų ar netgi psichologo pagalbą.
Tačiau šios pastangos dažnai yra bevertės, jei darbuotojai nesugeba pailsėti ir atsigauti nuo streso. O jiems tai nepavyksta ganėtinai dažnai.
Mokslininkai yra pastebėję „atsigavimo paradoksą“ – tai reiškinys, kuomet mums labai reikia pailsėti ir atsigauti, tačiau būtent tuo metu tai padaryti mums yra sunku. Todėl tiek darbuotojams, tiek darbdaviams labai svarbu atpažinti perdegimo požymius ir imtis aktyvių veiksmų jam įveikti.
„Jeigu darbuotojas jau susiduria su sunkumais, padėti jam bus gerokai sudėtingiau. Perdegę darbuotojai paprastai jau turi nemažai vėluojančių darbų, galimai netgi susiduria su problemomis namuose, šeimoje, todėl tiesiog poilsio tokiam žmogui nepakanka. Su perdegimu darbdaviai turėtų kovoti dar prieš jam atsirandant“, – pasakoja A. Rynkevič.
Viena iš galimų strategijų – neturėti griežtai nustatytų darbo valandų. Pavyzdžiui, galima stebėti darbų trukmę – tai, pasak A. Rynkevič, gerokai sumažina stresą, kadangi galima lanksčiai planuotis savo asmeninį ir darbo laiką, o tai leidžia užkirsti kelią plisti su darbu susijusiam stresui į asmeninį gyvenimą, lengviau planuotis veiklas ir pan.
Taip pat svarbu kurti palankią darbo aplinką, kurioje darbuotojai jaučiasi vertinami, išklausomi ir neperspaudžiami. „Tiek darbdaviai, tiek patys darbuotojai dažnai įsivaizduoja, kad jeigu kas nors vėluos arba bus nepadaryta – pasaulis grius. Toks mąstymas kelia nerimą, kuris ilgainiui dažnai perauga į perdegimą, ypač jeigu darbe – intensyvesnis laikotarpis“, – priduria A. Rynkevič.
Tai galima pasiekti atvirais bendravimo kanalais, pripažįstant pasiekimus ir suteikiant profesinio tobulėjimo galimybes. Kurdamos kultūrą, kurioje pirmenybė teikiama darbuotojų gerovei, įmonės gali sumažinti perdegimo riziką ir skatinti labiau subalansuotą požiūrį į stresą darbe.
Psichinei sveikatai dėmesio skirti turėtų visi
Dėl perdegimo niekada nėra kaltas tik darbuotojas ar tik darbdavys. Pasaulis keičiasi itin greitai, todėl prisitaikyti prie tokių tempų yra sudėtinga.
„Ne vienas mokslininkas teigia, jog vis dar nešiojame pirmykščio žmogaus smegenis. Šioms tokie emociniai ir intelektiniai krūviai, kokius patiriame kasdien, biologiškai nėra įprasti. Tai reiškia, jei neskiriame specialaus dėmesio psichologinio atsparumo lavinimui, tokių įgūdžių ir neturėsime. Jei ir genetiškai esame emociškai jautresni – perdegti turime daug didesnę tikimybę“, – komentuoja A. Dulkys.
Jo teigimu, psichine sveikata turėtų rūpintis ne tik patys žmonės, organizacijos, bet ir valstybė. Šiuo metu švietimo sistemoje skiriama daug dėmesio sudėtingoms matematikos užduotims, bet ne savo psichologinės būsenos valdymui.
Tiesa, A. Dulkys pastebi, kad į žmogiškųjų emocijų suvokimą, atliepimą ir vystymą vis dažniau investuoja ir organizacijos, o darbuotojus tai tikrai padeda privilioti: „Šiuolaikiniame socialinių medijų pasaulyje, kur reputacinės žinutės apie organizacijos kultūrą iš lūpų į lūpas sklinda žaibo greičiu, tokios investicijos pasiteisina ne tik ilguoju, tačiau ir trumpaisiais organizacijos cikliškumo periodais. Nei viena organizacija nėra pajėgi išugdyti joje augančių žmonių individualų psichologinį atsparumą ar išmokyti žongliruoti streso valdymo metodikomis, tačiau kultūros formavimas centre iškeliant žmogiškąsias vertybes yra tiesus kelias į perdegimų, nerimo ir depresijos skaičiaus regresiją.“
