Be pasmerkimo ir be pateisinimo – savižudybės lydi žmoniją. Požiūris į tokį sprendimą priėmusius žmones ilgainiui keitėsi, pagalba išgyvenusiems – taip pat.
Prieš keletą metų rašydamas savo mokslinį darbą Europos humanitarinio universiteto (EHU) rektorius, istorikas dr. Vilius Šadauskas atvertė XIX ir XX amžių sandūroje bažnyčios teismų nagrinėtas smurto prieš save bylas. Tai, ką jos atskleidė, mokslininkas palygino su dabartine situacija ir išvadomis pasidalino savo knygoje „Vyriškumo raiška?“.
Tyrimai, kurių ėmėsi V.Šadauskas, neprarado aktualumo. Pirmąjį savo socialinės istorijos mokslinį darbą jis baigė 2017-aisiais, kai Lietuva pagal savižudybių statistiką užėmė kritiškiausią Europoje – pirmąją – vietą. Šis V.Šadausko darbas buvo įvertintas apdovanojimais, bet jo duomenys nedaug ką tepasiekė.
Po jo buvo kiti akademiniai projektai, aprėpiantys socialinius bei istorinius našlaičių, pamestinukų, net vaikžudystės fenomenus.
„Šios socialinės problemos taip pat yra analizuojamos ir mūsų universiteto vykdomoje Lyčių studijų magistro programoje. Tai vienintelė tokia studijų programa Lietuvoje. Ji siejama ne tik su feminizmu, bet ir su maskulinizmu ir yra ypač aktuali socialinį darbą dirbantiems žmonėms“, – sakė V.Šadauskas.
Pokalbis su juo – apie tai, kas daro įtaką suicidiniam elgesiui ir kodėl vyrai yra ypač pažeidžiami.
– Jūsų akademinio projekto rezultatas – knyga „Vyriškumo raiška? Bandymai nusižudyti Telšių (Žemaičių) vyskupijoje XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje“. Kodėl būtent vyrams joje skiriamas dėmesys?
– Tuo metu, kaip ir šiais laikais, maždaug trys ketvirtadaliai ranką prieš save pakeldavusių žmonių buvo vyrai. Man rūpėjo išsiaiškinti, kokią įtaką tokiam sprendimui turėjo to laikotarpio visuomenei būdingi lyties elgesio modeliai.
Naudojausi Telšių – Žemaičių vyskupijos Romos katalikų dvasinės konsistorijos teismo fonde saugomomis bandymo nusižudyti bylomis, analizavau 140 asmenų istorijas.
Daug socialinio gyvenimo klausimų, kurie susiję su religine praktika, XIX amžiuje ir dar anksčiau buvo būtent šio teismo jurisdikcijoje.
Žmonės, kurie pažeisdavo socialinę tvarką, būdavo pašalinami iš tikinčiųjų bendruomenės. Gyvybės atėmimas buvo laikomas ypač sunkiu tokios tvarkos pažeidimu, tad žmogus ir po mirties likdavo nuošalėje – jo nebuvo galima laidoti bendruomenės kapinėse.
– Kaip konsistorijos teismą pasiekdavo žinios apie bandymus nusižudyti?
– Artimieji, policija, medikai – daugybė žmonių būdavo susiję su tokiu nelaimėlio padarytu veiksmu. Konkrečiose bylose tai yra gerai regima, pavyzdžiui, pagalbą suteikęs gydytojas rašydavo išvadą, jis apie tai informuodavo policijos valdybą, o ši atiduodavo bylą konsistorijai.
Šios istorinės bandžiusiųjų nusižudyti bylos padeda geriau suvokti ir dabartines vyrų bei moterų pasikėsinimo į savo gyvybę priežastis.
– Ar teismai vertindavo suicidinio elgesio aplinkybes, jo priežastis?
– Paskiriamos bausmės – atgailos sunkumas buvo nustatomas atsižvelgiant būtent į jas. Pavyzdžiui, jeigu vyras prieš save pakėlė ranką būdamas girtas – apimtas baltosios karštinės (dabar sakytume – alkoholinės psi– chozės), būdavo skiriama lengvesnė bausmė, nes jis esą negalėjo kontroliuoti savo veiksmų.
Bet jei vyras dalyvaudamas išgertuvėse įsivėlė į muštynes, grįžęs namo užsipuolė žmoną, išmetė ją lauk, užsirakino ir, viską namie išdaužęs, bandė nusižudyti, konsistorijos teismas už tokį elgesį skirdavo griežčiausią bausmę. Tai būdavo 21–25 dienos špitolėje.
Konfliktas socialinėje aplinkoje, kur dominuoja kiti vyrai, tada konfliktas artimoje namų aplinkoje, galop – pats veiksmas. Tai vadovėlinė trijų stadijų situacija.
Moterims sunkiausia bausmė būdavo skiriama tais atvejais, kai jos, besilaukdamos nesantuokinių kūdikių, bandydavo nusižudyti. Tai buvo laikoma pasikėsinimu ne tik į savo, bet ir į vaisiaus gyvybę – jos buvo kaltinamos vaikžudyste.
– Pasninkavimas, gulėjimas ant grindų kryžiumi, atgaila. Ar tokia bausmė turėjo realų poveikį – ar bandymas pasitraukti iš gyvenimo nebesikartodavo?
– Dažniausiai nebesikartodavo, nes tai buvo laikoma socialine gėda. Jo veiksmas tapdavo žinomas visuomenei ir, norėdamas likti bendruomenėje, žmogus stengdavosi kiek tik įmanoma kontroliuoti savo elgesį.
Ne šiaip sau bažnyčiose anksčiau buvo skelbiama, kas ir kada toje parapijoje susituoks. Tai buvo informacija bendruomenei, ir ji veikė kaip tam tikras socialinio elgesio reguliatorius.
Būdavo ir tokių atvejų, kai žmonės pabėgdavo net neatlikę atgailos. Bylose yra išlikusių konsistorijos ir policijos susirašinėjimų, kurie liudija apie tai, kaip bandyta bėglį surasti.
Vis dėlto pabėgti nebuvo paprasta. Jeigu žmogus iš Telšių patraukdavo į Kauną, per visas policines ir administracines struktūras jį surasdavo ir sugrąžindavo į teismą. Jis gaudavo dar didesnę bausmę už tai, kad norėjo išvengti baudos už nusikaltimą prieš save.
– Atrodytų, kad esame smarkiai pasistūmėję į priekį – teismų, kurie pasmerktų už tokį elgesį, nebėra. Bet priežastys, stumiančios į depresiją ir savižudybę, išliko?
– Teismų neliko – pokytis įvyko, kai XX amžiaus pradžioje Bažnyčia atsiskyrė nuo valstybės. Dvasininkai tapo savitais šeimos psichologais, jie ėmė teikti dvasinę pagalbą per katalikiškojo mokymo liniją.
Bet bažnytinės institucijos ir toliau dalyvavo valstybės gyvenime, pavyzdžiui, jos ėmė globoti našlaičius ir pamestinukus. Apie šį Bažnyčios vaidmenį esu parašęs kitą mokslinį darbą.
– Lytys ir pasikėsinimų į savo gyvybę statistika – ar ji skiriasi katalikiškose ir musulmoniškose valstybėse?
– Katalikiškoje visuomenėje bandymų atimti sau gyvybę proporcija nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų išliko nepakitusi: trys ketvirčiai vyrų ir ketvirtis moterų. Musulmoniškose šalyse ši proporcija yra atvirkštinė.
Įtaką tam daro požiūris į vyriškumą. Vakarų kultūroje vyru tampama. Tai vyksta per tam tikrus socialinius atributus: išsilavinimą, profesiją, finansinį stabilumą. Jeigu vyrui nepavyksta integruotis į visuomenę, ilgainiui jo patiriama įtampa pasireiškia smurtu prieš save arba kitus.
Tam įtakos turi ir socialiniai tikro vyro stereotipai. Visuomenei nepriimtina, kad berniukai – vyrai gali būti kūrybingi, meniški, jautrūs aplinkai. Vis dar jaučiame buvimo posovietine šalimi paveldą ir dar reikia įveikti netrumpą kelią, kol stereotipai liausis egzistavę.
O musulmoniškose šalyse, pagal Koraną, vyru yra gimstama. Tam tikrais atvejais vyrai gali prarasti vyriškumą, jei neatitinka standarto, pavyzdžiui, yra homoseksualūs. Tai juos atskiria nuo visuomenės ir, nepakėlę izoliacijos, vyrai pasirenka išeitį nebebūti.
Moterų savižudybės priežastys visur yra tos pačios – tai ilgalaikė psichologinė, socialinė ir emocinė priespauda.
– Žvelgiant istoriškai, moterų savižudybių daugiau būdavo miestuose, vyrų – provincijoje. Tai dėsnis, kurį suformavo to meto visuomenė?
– Tai problema, kuri ir šiuo metu Lietuvoje yra susijusi su skirtingomis švietimo galimybėmis miestuose ir regionuose.
Papildomos edukacinės veiklos galimybės miestuose yra daug didesnės. Be to, yra tam tikri socialinio ir kultūrinio gyvenimo standartai, kurie vis dar gajūs provincijoje – miesteliuose, bažnytkaimiuose, gyvenvietėse, kaimuose. Švietimo, asmens saviraiškos galimybės juose yra gana ribotos.
Istoriškai taip susiklostė, kad provincijoje gyvenimo centras buvo bažnyčia. Ji turėjo ir ugdomąją, ir gyvenimo kontrolės įtaką.
Gana dažnai jaunos merginos nuo skurdo provincijoje bėgdavo į miestus. Jos atitrūkdavo nuo savo socialinės aplinkos, o ten, kur jos atsidurdavo, socialiniai tinklai jų negalėjo apsaugoti. Jos turėjo gyventi savitoje izoliacijoje, patirdamos didelių iššūkių, ir neretai patekdavo į kitų asmenų galios įtaką.
Tai standartinė anuometinė situacija: mergina dirbo tarnaite, tapo namų šeimininko „nuosavybe“. Šiais laikais tokios situacijos atitikmuo galėtų būti prekyba žmonėmis arba bet kokia sritis, kuri sunaikina žmogaus laisvę ir galimybę rinktis, priverčiant jį daryti tai, kas liepiama.
– Kiek žmogus gali tokioje būsenoje išbūti?
– Yra tolerancijos riba, ir nesvarbu, vyras tai ar moteris. Tyrimai rodo, kad tam tikros situacijos baigtumo nebuvimas yra vienas didžiausių psichologinę įtampą sukuriančių veiksnių, ypač jeigu žmogus yra atsidūręs socialiai pažeidžiamoje situacijoje.
Kiekvienas turime patirties, kai tam tikrose, pavyzdžiui, su profesija susijusiose, situacijose kyla daug įtampos, bet ji turi pradžią ir pabaigą. Žmogus sutelkia jėgas, atlieka darbą ir „uždaro“ šį klausimą.
Bet kai psichologinė, emocinė ar finansinė situacija neturi baigties, ilgainiui žmogaus resursai jai pasipriešinti ar įveikti išsenka. Absoliutaus beviltiškumo situacijoje jam pritrūksta energijos toliau kovoti ir jis pasitraukia.
– Norėtųsi tikėti, kad šiuo metu nuo sprendimo nutraukti gyvybę dalį žmonių atitraukia krizių centrai, taip pat medicininė, psichologinė pagalba, o ir bandymas nusižudyti siejamas su sunkia depresija. O anksčiau?
– Anksčiau psichikos ligos neegzistavo. Psichologijos mokslas yra santykinai jaunas, jis formavosi XIX–XX amžių sandūroje, kai Sigmundas Freudas paklojo jam pamatus.
Bylose skaičiau įrašus apie bandžiusiųjų nusižudyti būklę. Rašoma, kad „jis buvo liūdnas“, „nesidžiaugė gyvenimu“. Vienoje bylų yra išlikęs įdomus laiškas, rašytas Kaune gyvenusio kilmingo jaunuolio. Jis teigė, kad gyvenimas tapo nemielas.
Teismui jo artimieji pasakojo, kad tas jaunuolis būdavo liūdnas, nenorėjo valgyti, per dienas nesikeldavo iš lovos. Kadangi tuo metu nebuvo į ką kreiptis pagalbos, telikdavo tokią būseną priimti kaip duotybę, nors dabar visa tai būtų įvardyta kaip depresijos požymiai.
Dabar psichiatrijos ir psichologijos praktika yra didelė, atsiranda naujų jos krypčių ir visa tai moko žmogų suprasti savo būseną. Ypač daug dėmesio skiriama savižudybių prevencijai ir pagalbai žmonėms.
Tačiau iššūkiai tebeliko. Žmogui tenka greitai reaguoti į profesinės aplinkos pokyčius, mokytis, realizuoti save kaip asmenybę. Sėkmės lydimo žmogaus standartai sparčiai keičiasi ir priimti tuos pokyčius pavyksta ne visiems.
Lyčių studijų programa – vienintelė Lietuvoje
- Pusantrų metų trukmės Lyčių studijų magistro programa siekiama parengti aukštos kvalifikacijos sociologus, turinčius kritinės analizės, mokslinio ir praktinio darbo įgūdžių. Baigę studijas jie geba sistemingai analizuoti aktualius visuomenės reiškinius ir iššūkius, susijusius su socialiniuose santykiuose ir institutuose nustatytomis lyčių kategorijomis.
- Taip pat jie gali rengti ir įgyvendinti sociologinių tyrimų projektus vadovaudamiesi tyrimo etika, o sociologinių tyrimų rezultatų pagrindu siūlyti galimus socialinių problemų, susijusių su lyčių normomis, sprendimus.
- Tai vienintelė visavertė lyčių studijų magistrantūros studijų programa Lietuvoje ir regione. Ji remiasi daugiau nei 20 metų senumo tradicija EHU lyčių studijų srityje.
- Visi kursai dėstomi anglų kalba. Galima rinktis mišrų mokymosi formatą, derinant mokymąsi visą darbo dieną Vilniuje ir nuotolinį mokymąsi.