Jei sakai, kad myli žuvį, bet ją valgai, ar tikrai ją myli? Myli ne žuvį, o mėgsti malonumą, sotumo jausmą, kurį ji tau suteikia.
Man atrodo, kad tikroji meilė nėra apie tai, ką gauname iš kito žmogaus, o apie tai, ką jam suteikiame, kokias būsenas? Ar esame suinteresuoti jo gerove? Ar suteikiame jam laimės būsena savo buvimu šalia?
Meilė – tai ne tik artumas, tai rūpestis, pagarba, atsakomybė.
Kai tikrai mylime, mums svarbi kito žmogaus gerovė – jo jausmai, poreikiai, augimas. Tai nereiškia, kad aukojamės ar pamirštame save, bet reiškia, kad matome kitą žmogų kaip individą, su jo unikaliu pasauliu, kuriam norime sėkmės ir laimės.
Jei sakome, kad mylime, bet reikalaujame, verčiame prisitaikyti, pykstame, kai kitas neįvykdo mūsų lūkesčių – galbūt mylime ne žmogų, o tik tai, kaip jis mus verčia jaustis.
Kaip atpažinti tikrą meilę? Kai myli...
- Leidi kitam būti savimi. Ne bandai pakeisti, o priimi su pliusais ir minusais.
- Suteiki laisvę, o ne kontroliuoji.
- Džiaugiesi kito augimu, net jei jis kartais vyksta kita kryptimi.
- Ne tik imi, bet ir duodi – ne iš pareigos, o iš nuoširdaus noro.
- Jei myli žmogų, džiaugiesi jo pasiekimais, palaikai sunkumuose, padedi jam skleisti sparnus, o ne nukerpi juos.
Meilė – tai menas, kaip sakė Erikas Fromas. O kiekvienas menas reikalauja pastangų, sąmoningumo ir noro augti. Gaila, kad meno mylėti nemokina mokykloje, ir šeimose ne visi turime galimybę pamatyti kaip kurti darnų ryšį.
Tad kitą kartą, kai sakysi „aš tave myliu“, paklausk savęs: ar tikrai myliu žmogų, ar tik tai, ką iš jo gaunu? Ir ką esu pasiruošęs suteikti mainais? Kokias būsenas aš sukeliu savo meilės objektui?
Savo įžvalgomis pasidalino Viktorija Leontjeva, astropsichologė, šeimos konsteliacijų ir psichosomatikos praktikė.