Pakeitei maršrutą dėl juodos katės? Psichologė paaiškina, kada tai tampa sutrikimu

Kada įprotis ar ritualas virsta įkyrumu, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, aiškina medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė, psichoterapeutė Indrė Ambraziūnienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Psichologė primena, kad obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS) pasireiškia dviem pagrindiniais komponentais: įkyriomis mintimis (obsesijomis) ir pasikartojančiais veiksmais ar minčių ritualais (kompulsijomis).

Pasak I. Ambraziūnienės, įkyrios mintys tai nepageidaujamos, nerimą keliančios idėjos, vaizdiniai ar impulsai. Pavyzdžiui, baimė užsikrėsti ar užkrėsti kitus, pakenkti sau ar aplinkiniams, nuolatinės abejonės dėl saugumo (ar užrakintos durys, išjungta viryklė, uždaryti langai), taip pat įkyrios seksualinio ar agresyvaus pobūdžio mintys, kurios dažnai prieštarauja žmogaus vertybėms ir dėl to kelia stiprų gėdos jausmą.

Kompulsijos – tai pasikartojantys veiksmai ar mintyse atliekami ritualai, kuriais žmogus bando sumažinti nerimą (nuolatinis tikrinimas, plovimas, skaičiavimas, kartojimas mintyse ar kiti „neutralizuojantys“ veiksmai).

„Kompulsijos kartais gali būti labai subtilios, pavyzdžiui, po nerimą keliančios minties žmogus stengiasi pažvelgti į tam tikrą „laimingą“ spalvą, naršydamas internete siekia užbaigti veiklą pozityvia žinute ar tam tikru skaičiumi arba jaučia poreikį atlikti kasdienius veiksmus griežta, nekintančia tvarka“, – pastebi I. Ambraziūnienė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad kartais tie ritualai tampa tiek įprasti, jog pats žmogus jų nebeidentifikuoja kaip problemos. Pavyzdžiui, jis gali daug laiko skirti nuolatiniam savęs raminimui (pavyzdžiui, ieško atsakymų ar užtikrinimo klausinėdamas kitų, naršydamas internete, bendraudamas su dirbtiniu intelektu) ir nepastebėti, kad tai ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, nerimo iš esmės nemažina, o dažnai ilgainiui netgi didina.

Psichologė primena, kad prie OKS priskiriamas ir patologinis daiktų kaupimas, kuris pradeda trikdyti kasdienį funkcionavimą. Taip pat šį sutrikimą dažnai lydi vengimo elgesys, kai siekdamas išvengti nerimą keliančių minčių ar situacijų žmogus gali pradėti riboti savo veiklą. Pavyzdžiui, jei kyla įkyrios mintys, kad gali fiziškai sužeisti kitus žmones, gali būti vengiama aštrių daiktų, maisto gaminimo (nes ten naudojami peiliai) ar net artimų žmonių.

Specialistė pabrėžia, kad esminį skirtumą tarp įkyrios minties ir tiesiog per didelio nerimavimo atskleidžia pats santykis su mintimi: „Nerimaujantis žmogus dažniausiai svarsto realistiškas problemas (pavyzdžiui, finansų, sveikatos, darbo iššūkių), savo mintis suvokia kaip rūpestį. Įkyrios mintys dažnai būna neproporcingos, pasikartojančios, sunkiai kontroliuojamos ir suvokiamos kaip „svetimos“. Dažnai jos patiems žmonėms atrodo nelogiškos, nepriimtinos, grėsmė suvokiama kaip mažai tikėtina, tačiau norisi net ir tą mažą tikimybę suvaldyti.“

„Neuromedos“ specialistė aiškina, kad įkyrių minčių turinys gali būti moraliai nepriimtinas ar žmogui atrodyti kvailas, todėl dažnai jas slepia nuo kitų. Būna, jog ne iš karto pasako ir specialistui, į kurį kreipiasi pagalbos.

„Paradoksalu tai, kad gėdingos, moraliai nepriimtinos įkyrios mintys dažniausiai pasitaiko labai aukštos moralės ar labai religingiems žmonėms. Dažnai jie būna užaugę griežtų reikalavimų šeimoje. Gali būti, jog šio sutrikimo palaikantis mechanizmas ir yra tai, kad žmogui labai svarbu neturėti tokių minčių“, – sako I. Ambraziūnienė.

Psichologė pabrėžia, jog labai svarbu suprasti, kad mes nekontroliuojame spontaniškų, automatinių minčių ir jos nebūtinai ką nors svarbaus rodo: „Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime yra šovusi į galvą kokia nors moraliai nepriimtina mintis, tačiau jei įvertiname, kad pagalvojome „nesąmonę“, tai vėliau tiesiog pamirštame.“

Specialistė atkreipia dėmesį, kad OKS turintys žmonės dažnai galvoja, kad tokia atėjusi į galvą mintis apie juos pasako ką nors reikšmingai negero (pavyzdžiui, „esu pavojingas kitiems“, „noriu to“, „turiu didesnę tikimybę išprotėti“).

Psichologė pažymi, kad OKS atsiradimą lemia kelių veiksnių sąveika: biologinių (smegenų veiklos ypatumai, genetinis polinkis), psichologinių (padidėjęs atsakomybės jausmas, perfekcionizmas, netolerancija neapibrėžtumui, padidintas kontrolės poreikis) ir aplinkos veiksnių (stresas, trauminės patirtys).

„Net kai spaudoje pasirodo gąsdinančių straipsnių apie neįprastus, pavojingus reiškinius, nusikaltimus, ligų pasireiškimus, padaugėja įkyrumų, susijusių su tomis temomis. Pavyzdžiui, kai mus pasiekė žinios, jog Kaune žudomos moterys, kai kuriems žmonėms atsirado įkyrių minčių, jog gali nepastebėti, kaip susirgs kokia psichikos liga ir ne savo valia pradės kenkti kitiems. Taip pat buvo ir tokių, kurie dėl nerimo, jog bus užpulti, pradėjo atlikti įvairius nelogiškus ritualus: perplauti indus ar rankas tokį skaičių kartų, kuris siejasi su sėkme (pavyzdžiui, 7)“, – dalijasi įžvalgomis I. Ambraziūnienė.

Ji pastebi, kad rankų plovimo ritualas ne visada susijęs su ligų baime. Kartais žmonės taip bando raminti savo nerimą muilindami rankas tam tikrą kartų skaičių, nes kitaip jaučiasi nešvarūs ar mano, kad jei tiek kartų nepadarys šio veiksmo, gali nutikti kokia nelaimė.

Daugelis žmonių turi tam tikrų ritualų, tačiau jie, pasak psichologės, yra lankstūs, neužima daug laiko ir jų neatlikus nekyla stiprus nerimas. „Pavyzdžiui, įprotis prieš miegą patikrinti duris vieną kartą – visiškai normalus, tačiau jei durys tikrinamos po tris ar daugiau kartų, galime įtarti OKS problemas“, – sako ji.

Specialistės aiškinimu, normos ribose esantys ritualai dažniausiai susiję su komfortu, įpročiu ar malonumu. Tuo tarpu probleminiai ritualai tampa būdu „numalšinti“ stiprų nerimą ar užkirsti kelią tariamai grėsmei. Jei žmogus jaučia, kad turi tai padaryti, kitaip kas nors blogo nutiks, – tai jau signalas apie galimą perėjimą į įkyrumų sritį.

Ji pataria atkreipti dėmesį tada, kai tam tikras veiksmas ima kartotis daug kartų, užtrunka ilgai arba pradeda trukdyti darbui, santykiams ar poilsiui.

„Problema atsiranda tuomet, kai ritualai tampa privalomi ir ima valdyti žmogų. Jei jų neatlikus kyla stiprus nerimas, jei jie užima daug laiko (daugiau kaip valandą per dieną) arba trukdo darbui, santykiams, poilsiui, sukelia sveikatos problemų (pvz., nuo dažno rankų plovimo atsiranda žaizdos), tai jau aiškus signalas apie galimą sutrikimą“, – aiškina I. Ambraziūnienė.

Visi mes žinome tam tikrų kultūrinių prietarų („pabelsk į medį“, „nekirsk kelio, kurį perbėgo juoda katė“). Pasak psichologės, daugumai žmonių jie yra lengvi, simboliniai įpročiai. Nors kultūriniai prietarai ir OKS nėra tas pats reiškinys, jie gali remtis panašiu psichologiniu mechanizmu – tikėjimu, kad tam tikras veiksmas gali apsaugoti nuo nelaimės ar „neutralizuoti“ neigiamą baigtį.

„Su šiuo mechanizmu siejami tokie prietarai kaip pabelsti į medį, siekiant išvengti nelaimės, ar tikėjimas, kad juodos katės perbėgimas per kelią gali atnešti nesėkmę, jei tai nebus kaip nors „neutralizuota“ (pavyzdžiui, pakeičiant maršrutą). Panašiai veikia ir įsitikinimai apie „laimingus“ bei „nelaimingus“ skaičius (pavyzdžiui, 13), spalvas, kurie gali daryti įtaką žmogaus pasirinkimams ar vengiamam elgesiui“, – komentuoja specialistė.

I. Ambraziūnienė pastebi, kad vienas iš pagrindinių būdų, kaip įsitvirtina kompulsijos, yra labai paprastas: ritualas trumpam sumažina nerimą. Kai žmogus jį atlieka ir pajunta bent šiokį tokį palengvėjimą ar kontrolės jausmą, smegenys „išmoksta“, kad tai veikia. Tuomet natūraliai kyla noras tą patį veiksmą kartoti ir kitose nerimą keliančiose situacijose, net jei jis su jomis visai nesusijęs.

„Jei žmogus kartą pabeldė į medį ir pasijuto ramiau dėl ateities, vėliau šį veiksmą gali pradėti kartoti vis dažniau. Artėjant egzaminui, jis gali belsti į medį kiekvieną kartą apie jį pagalvojęs, prieš išeidamas iš namų, prieš sėsdamas mokytis ar prieš miegą. Problema ta, kad pats ritualas nepadeda išspręsti situacijos (šiuo atveju – išlaikyti egzamino), o kartais net ima trukdyti, nes atima laiką ir dėmesį. Ilgainiui jis tampa susijęs nebe su konkrečia baime, o virsta universaliu būdu malšinti bet kokį nerimą“, – pateikia pavyzdį specialistė.

Psichologė pabrėžia, kad artimųjų vaidmuo žmogui, turinčiam OKS, labai svarbus: „Pirmiausia padeda supratimas ir normalizavimas: žmogui svarbu jausti, kad jis nėra keistas ar pavojingas, kad įkyrios mintys yra sutrikimo dalis, o ne jo asmenybės atspindys. Atvira, nevertinanti laikysena („matau, kad tau labai sunku“, „esu šalia“) mažina gėdą ir didina tikimybę, kad žmogus ieškos pagalbos.“

Kita pagalbos forma – palaikymas keičiant elgesį. Pavyzdžiui, jei žmogus mokosi mažinti ritualus terapijoje, artimieji gali padrąsinti, pastebėti net mažus pokyčius, padėti ištverti kylantį nerimą („žinau, kad dabar sunku, bet tai praeis“). Svarbu akcentuoti pastangas, o ne „tobulą rezultatą“.

„Neuromedos“ specialistė pabrėžia, kad svarbu, jog artimieji neverstų per prievartą daryti žmogui įtampą keliančių dalykų (pavyzdžiui, netinka neatsiklausus išmesti kaupiamų daiktų, fiziškai riboti galimybes plauti rankas), nes su nerimą keliančiomis situacijomis reikia susidurti palaipsniui, tik gavus sutikimą, pagal tam tikrą sistemą, kad būtų didesnė sėkmės tikimybė.

I. Ambraziūnienė akcentuoja ir dažnai pasitaikančią artimųjų klaidą, kai jie, norėdami sumažinti žmogaus kančią, pradeda dalyvauti ritualuose ar nuolat teikti užtikrinimą: vis atsakyti į tuos pačius klausimus („ar tikrai viskas gerai?“), tikrinti kartu (duris, viryklę), vengti tam tikrų temų ar situacijų, prisitaikyti prie ritualų (laukti, kol žmogus baigs savo veiksmus).

Pasak psichologės, tokie veiksmai patvirtina žinutę, kad ritualai būtini. Taigi svarbu rasti balansą tarp empatijos ir ribų. Todėl reikėtų atsisakyti dalyvauti ritualuose („suprantu, kad tau neramu, bet aš nebetikrinsiu už tave“), riboti pakartotinį užtikrinimą, išlikti ramiems, net kai žmogus patiria stiprų nerimą, skatinti pasitikėjimą savo jėgomis.

Specialistė pabrėžia, kad labai svarbu skatinti profesionalią pagalbą ir, jei reikia, padėti ją pasiekti – pasiūlyti kartu pasidomėti specialistais, palydėti į pirmus vizitus, palaikyti terapijos procese.

„Terapijos metu žmogus palaipsniui mokosi susidurti su nerimą keliančiomis mintimis ar situacijomis ir atsisakyti ritualų. Taip smegenys „persimoko“, kad grėsmė nėra reali, o nerimas natūraliai mažėja. Kai kuriais atvejais gali būti skiriamas ir medikamentinis gydymas, tačiau psichoterapija išlieka pagrindinis metodas“, – teigia I. Ambraziūnienė.