„Baigiasi laikai, kai žaidžiantis suaugusysis kažkam atrodė keistai. Nerimtas, švaisto laiką – geriau eitų dirbti. Taip buvo manoma anksčiau, bet dabar vis daugiau suaugusių žmonių atranda žaidimų džiaugsmą ir naudą“, – sako G. Čepukonytė.
Į jos vedamus improvizacinius teatrinius žaidimus susirenka būriai žaidėjų, norinčių patirti kažką naujo ir praplėsti savo komforto zoną. Pasak Gintarės, šie žaidimai vis labiau populiarėja, nes leidžia žmogui tobulėti pačiu natūraliausiu būdu.
„Žaidimas kiekvienam žmogui yra būtinas, nes tai yra malonus būdas tobulėti. Juk ne tik per terapiją ar mokymus, bet ir per žaidimą mes pažįstame save, mokomės bendrauti, geriname socialinius įgūdžius. Ir tai jokia naujiena, nes žaidimas, koks jis bebūtų, yra seniausias ir natūraliausias žmonių tarpusavio ryšio kūrimo būdas“, – sako improvizacinių žaidimų trenerė.
Niujorke tūkstančius lankytojų suburia išskirtinė žaidimų erdvė: džiaugsmą suteikia ne tik vaikams
Žaidimas – lengvesnis būdas mokytis
Maži vaikai žaisdami pažįsta pasaulį ir mokosi. O kaip suaugusieji? Skirtingi suaugusiųjų žaidimo tyrimai rodo ryšį tarp žaidybinių veiklų ir tokių funkcijų kaip darbinė atmintis, kūrybiškumas, kognityvinis lankstumas. Priklausomai nuo pasirinkto žaidimo, lavinama vis skirtinga suaugusio žmogaus savybė – lygiai taip pat kaip ir žaidžiant vaikams.
Susiję straipsniai
G. Čepukonytės teigimu, improvizaciniai žaidimai labai tinka tiems žmonėms, kurie nori lavinti savo socialinius įgūdžius, mokytis viešojo kalbėjimo ir bendravimo meno.
„Čia mes treniruojame savo komunikacinius ir kūrybinius raumenis. Taip pat mes išlaisviname save, pamatome save naujai, kitų akimis. Tai nėra terapija, bet veikia terapiškai. Čia nereikia mokytis, bet žmonės daug išmoksta ir išeina kitokie. O tie, kurie žaidžia nuolat, sako, kad ne tik bendrauti, bet ir gyventi tapo smagiau“, – tikina improvizacijos mokytoja.
Žaisdami ir improvizuodami jos užsiėmimuose žmonės mokosi per patirtį realiose situacijose išgyvendami skirtingas emocijas bei reakcijas. Čia lavėja kūrybiškumas, greitėja reakcijos laikas socialinėse situacijose.
„Ilgainiui improvizuojant tampa lengviau skaityti kitų žmonių reakcijas, susitarti, bendradarbiauti. Žaidimas suteikia saugią erdvę išgyventi jaudulį, nesėkmę, gėdą, konfliktą ar netikėtumą. Po to žmogus lengviau dorojasi sudėtingose situacijose, jį ne taip lengva išmušti iš vėžių“, – aiškina G. Čepukonytė.
Pirmas ir bene svarbiausias dalykas, kurio išmokstama improvizuojant – gebėjimas išklausyti iki galo, būti dėmesingam. Pasak lektorės, tai yra bendravimo pagrindas, kurio dažnam žmogui trūksta. O pagilinus šį gebėjimą palengvėja ryšio kūrimas bei konfliktų sprendimas.
Atrasti save už vaidmenų
Nesusidūrusiems su teatriniais žaidimais, jie gali asocijuotis tik su vaidyba. Tačiau pasak G. Čepukonytės, vaidyba čia nėra esminė. Atvirkščiai – per vaidmenis artėjama prie savęs, savo užslėptų asmenybės dalių, neišpildyto potencialo.
„Improvizacija veda ne nuo savęs, o į save. Yra labai geras pasakymas, kad kuo daugiau kaukių pasimatuosi, tuo lengviau bus atpažinti, kokias kaukes nešioji pats. Improvizacija moko pasimatuoti, pasižiūrėti, koks aš dar galiu būti, kaip galiu bendrauti su kitais. Ir čia dažnai pasipila naujos asmenybės spalvos“, – pasakoja improvizacijos trenerė.
Pasak jos, kiekvienas žmogus nešioja socialines kaukes ir priklausomai nuo situacijos jas keičia. Problema atsiranda, kai žmogus „suauga“ su savo kauke ir nebegali išeiti už jos ribų. Pavyzdžiui, „rimto ir atsakingo vadovo“ kaukė gali išstumti žmogaus žaismingumą, spontaniškumą ir kitas kaukei nepritinkančias savybes.
„Įsivaizduokite moterį, kurią išmokė būti kuklia, ramia, santūria, patylėti ir nuryti savo emocijas. Galbūt vaikystėje jai dažnai kartojo „neišsišok, būk savo vietoje“. Ir štai staiga prieš grupę žmonių ji turi „išsišokti“, „būti įžūlia“ – suvaidinti savo priešingybę. Rezultatas – ji atranda savyje užtildytą asmenybės dalį“, – aiškina G. Čepukonytė.
Pranešimo žiniasklaidai nuotr.
Suaugusieji mokosi „susimauti“ ir įveikia baimę
Jei pažiūrėsime į mažiausius vaikus – jie visi drąsiai žaidžia, išbando naujas patirtis, jiems viskas įdomu. Jie dar nebijo klysti. Tik vėliau augdami išmokstame, kad klaida gali užtraukti gėdą ar bausmę, nauja patirtis gali baigtis skausmingai, o nauja pažintis ne visada bus maloni. Tuomet žmogus gali užsisklęsti – jis verčiau renkasi saugų vakarą namie nei socializaciją, kuri baugina. Improvizacija tokiu atveju gali padėti.
„Gyvenimas mus sudėlioja į labai aiškius rėmus, kuriuose saugu. Išmokstame, kaip turime atrodyti, elgtis, bendrauti, kad nepatirtume nemalonių išgyvenimų. Improvizuodami mes išeiname iš tų rėmų ir stengiamės įveikti baimę. Mes net naudojame tokią frazę „susimauti su malonumu“, nes iš klaidų mokomės“, – pasakoja lektorė.
Pasak jos, dažniausia baimė, su kuria ateina žmonės – baimė kalbėti ir išsakyti savo nuomonę. Improvizacijos rate dalyviai susiduria su šia baime akis į akį ir gali ją nugalėti.
„Būna, ateina drovus žmogus, kuriam tikrai sunku prakalbėti prieš kitus. O improvizuojant išlenda, kad tai visai kitokia asmenybė, charizma liejasi per kraštus, ekstravagancija – kaip pas profesionalų aktorių. Štai ir po visų baimių“, – šypsosi teatrinių žaidimų trenerė.
Ji primena, kad ruduo yra geriausias metas suaugusiesiems išleidus vaikus į būrelius pagaliau užsiimti savimi ir iš naujo atrasti žaidimą.
„O jei gyvenime visiškai nežaidžiame? Tuomet nereikia stebėtis, kad apninka apatija, nerimas, liūdesys, motyvacijos stoka. Kartais net kūnas pradeda sirgti, kai vien darbai ir rūpesčiai svarbu. Juk vos atėję į šį pasaulį mes trokštame žaisti – kodėl suaugus turėtų būti kitaip?“, – svarsto G. Čepukonytė.