Kodėl vaikai praranda norą mokytis?

IT specialistas, programėlės „Zubrus“ kūrėjas Andrius Kislas įsitikinęs, kad jauniems žmonėms reikia šiuolaikiškų ir veiksmingų mokymosi būdų. „Programėlė, kuri primena žaidimą, kuri padeda mokytis laikant rankoje telefoną – vieną dieną tai bus įprastas besimokančio žmogaus vaizdas“, – tvirtina IT specialistas.

Dvidešimties metų praktinio darbo patirtį turinti psichologė S. Vimoncienė sako, kad mokymasis yra natūralus mūsų smegenų veikimo būdas. „Neuroplastikos tyrimai rodo, kad vaikystėje smegenys ypač aktyviai kuria naujus neuronų ryšius – kiekviena nauja patirtis tiesiogine prasme keičia smegenų struktūrą. Vos pradėję vaikščioti vaikai tyrinėja aplinką, užduoda šimtus klausimų, ardo žaislus norėdami suprasti, kaip jie veikia, ir džiaugiasi kiekvienu nauju atradimu. Niekas jų neverčia taip elgtis. Todėl daug svarbiau klausti, ne kodėl vaikas nenori mokytis, o kas atsitiko, kad jo įgimtas smalsumas pradėjo blėsti“, – sako specialistė. Vimoncienė švietimo sistemoje pradirbo 12 metų ir jai neteko sutikti vaiko, kuris nenorėtų pažinti pasaulio.

„Tačiau sutikau labai daug vaikų, kurie nustojo tikėti savimi. Vienas svarbiausių lūžių įvyksta tada, kai mokymasis pradeda sietis nebe su atradimo džiaugsmu, o su nesėkme. Įsivaizduokime pirmoką, kuris drąsiai kelia ranką beveik po kiekvieno mokytojo klausimo. Jam nesvarbu, ar atsakymas bus teisingas – jis nori dalyvauti. Po kelerių metų tas pats vaikas jau sėdi paskutiniame suole, vengia akių kontakto ir nebekelia rankos net tada, kai žino atsakymą. Kas pasikeitė? Dažniausiai ne jo gebėjimai. Pasikeitė jo patirtis. Per tuos metus jis galėjo ne kartą būti palygintas su kitais, išgirsti: „kaip tu šito nesupranti?“, išvysti nusivylimą suaugusiųjų veiduose ar būti sugėdintas dėl klaidos. Kiekviena tokia situacija po truputį keičia ne tik emocijas, bet ir tai, kaip į mokymąsi reaguoja smegenys“, – aiškina psichologė.

Kai vaikas jaučia grėsmę, net jei tai tik baimė suklysti ar būti išjuoktam, organizme suaktyvėja streso sistema. Padidėja kortizolio kiekis, aktyviau dirba migdolinis kūnas, atsakingas už grėsmių atpažinimą, o prefrontalinė smegenų žievė, kuri atsakinga už dėmesį, planavimą, problemų sprendimą ir darbinę atmintį, ima veikti mažiau efektyviai. Paprastai tariant, smegenys persijungia iš mokymosi režimo į išgyvenimo režimą. Pasak psichologės Vimoncienės, dažnai tai nėra žinių trūkumas. Tai emocinės įtampos pasekmė. „Vaikas negali visapusiškai panaudoti savo gebėjimų, nes jo smegenys pirmiausia rūpinasi saugumu“, – sako MB „Gyvenimo oazė“ vadovė, psichologė Vimoncienė.

Kelių dešimtmečių darbo patirtį sukaupusi specialistė pastebi ryškų šių dienų skirtumą, prieš 20 metų vaikus atvesdavo tėvai, dabar dauguma paauglių patys išreiškia poreikį pasikalbėti su psichologu. Vimoncienė dažnai pažeria patarimų tėvams: neskubinkite savo vaikų, nelyginkite jų su kitais, neakcentuokite tik pažymius.

„Mokymasis tampa neefektyvus tada, kai darbinė atmintis perkraunama. O ją apkrauna ne tik sudėtinga mokomoji medžiaga. Ją lygiai taip pat apkrauna emocinis stresas, skubėjimas, baimė suklysti ar nuolatinis lyginimasis su kitais. Kitaip tariant, kartais problema nėra ta, kad vaikas nesupranta temos. Problema ta, kad jo smegenys tuo metu jau yra perpildytos. Vaiko galvoje sukasi dar vienas klausimas – ar esu saugus? Saugumas nereiškia, kad vaikui neturi būti sunku. Priešingai – mokymasis visada reikalauja pastangų. Tačiau jis turi jausti, kad suklydęs nepraras savo vertės. Kad klaida nėra įrodymas, jog jis kvailas. Ji yra natūrali mokymosi proceso dalis“, – aiškina specialistė.

„Ne kartą į kabinetą ateina vaikas, kuris jau būna įsitikinęs, kad yra „kvailas“, „tinginys“ arba „jam tiesiog neduota mokytis“. Tokį įsitikinimą jis atsineša ne todėl, kad pats taip nusprendė. Dažniausiai jis gimsta po daugybės nesėkmių, palyginimų, kritikos ir nusivylimo. Atlikus WISC-III vertinimą labai dažnai paaiškėja visai kita istorija. Vaiko intelektiniai gebėjimai būna visiškai normalūs, aukštesni už vidutinius ar net labai aukšti. Jis turi puikų potencialą mokytis, analizuoti, kurti ir spręsti problemas. Tačiau kartu gali išryškėti tam tikri pažintinio profilio ypatumai, pavyzdžiui, silpnesnė darbinė atmintis ar lėtesnis informacijos apdorojimo tempas. Mokymosi sunkumus taip pat gali sustiprinti dėmesio sunkumai, nerimas ar ankstesnė neigiama mokymosi patirtis. Problema slypi ne jo gebėjimuose. Problema slypi tame, kad iki šiol niekas nepadėjo suprasti, kaip mokytis taip, kad jo stiprybės kompensuotų silpnesnes vietas“, – atskleidžia psichologė Vimoncienė.

Specialistė sako, kad jai viena prasmingiausių akimirkų būna, kai gali vaikui pasakyti, kad jam viskas gerai, kad jis gabus, gali mokytis. Visuomet mato, kad po šių žodžių pasikeičia ne tik vaiko laikysena, bet ir jo požiūris į save. Nuo pečių tarsi nukrenta ilgai nešta našta. „Vaikas pirmą kartą pamato, kad problema nėra jis pats. Reikia ne „sutaisyti“ vaiką, o padėti jam atrasti mokymosi būdą, kuris atitiktų jo stiprybes. Vaikas nori mokytis tada, kai tiki, kad gali, kai turi bent dalį pasirinkimo laisvės ir kai šalia yra jį palaikantys suaugusieji. Nuolatinis spaudimas, kontrolė ir baimė nuvilti silpnina motyvaciją“, – aiškina psichologė.

Psichologės Svetlanos Vimoncienės patirtis leidžia jai teigti, kad geriausiai mokomasi, kai užduotis yra šiek tiek sunkesnė už tai, kas jau žinoma, tačiau vis dar įveikiama su tinkama pagalba. Jei užduotis per lengva – dingsta susidomėjimas. Jei per sunki – atsiranda bejėgiškumas. Psichologė įsitikinusi, kad tinkamai parinktas iššūkis augina pasitikėjimą savimi. „Šiandien dažnai girdime, kad technologijos blaško vaikus. Ir tai tiesa, jei jos kuriamos tam, kad kuo ilgiau išlaikytų dėmesį. Tačiau technologijos gali tapti ir puikiu mokymosi įrankiu, jeigu jos remiasi tuo, kaip iš tikrųjų veikia žmogaus smegenys. Galimybė mokytis savo tempu, kartoti tiek kartų, kiek reikia, gauti grįžtamąjį ryšį be gėdos jausmo ir matyti savo pažangą kuria būtent tokią aplinką, kurioje smegenys jaučiasi saugios mokytis. Būtent todėl mane sudomino programėlės „Zubrus“ požiūris į mokymąsi“, – sako psichologė.

Ji yra trijų vaikų mama, tad kai jos dukra kelias dienas kažką mokėsi „Zubrus“ programėlėje, Vimoncienė nusprendė pasidomėti šia aplikacija. „Man patiko, kad čia vaikas nėra skubinamas ar baudžiamas už klaidas. Jis gali rinktis savo tempą, grįžti prie sunkesnių temų tiek kartų, kiek reikia, ir kiekvieną kartą patirti mažą sėkmę. O psichologijoje žinome, kad būtent mažos, nuosekliai patiriamos sėkmės stiprina vaiko tikėjimą savo gebėjimais, didina įsitraukimą ir padeda kurti vidinę motyvaciją mokytis. Kartais būtent tokios, iš pirmo žvilgsnio nedidelės detalės nulemia, ar vaikas po nesėkmės bandys dar kartą, ar nuspręs, kad jam tiesiog nesigauna“, – sako psichologė S. Vimoncienė.

Mokymosi programėlės „Zubrus“ kūrėjas Andrius Kislas mokyklą baigė prieš beveik 30 metų, dabar ten užsuka vedinas sūnaus. Andriaus polinkis tiksliems mokslams išryškėjo anksti, tačiau kartais jam nepavykdavo kažko įsiminti, prisiminti, todėl jis ėmė kurti savo įsiminimo sistemą. Tada jis mokėsi 11 klasėje (buvo 1996 m.) ir tai buvo technologinio progreso eros pradžia. Nors apie programėles mobiliesiems telefonams tuomet galėjo mąstyti tik futuristai, Andrius visgi sukūrė prototipą dabartinės „Zubrus“ programėlės.

Per daugiau nei ketvirtį amžiaus profesinės veiklos IT infrastruktūros srityje Andrius sukaupė itin platų technologinių kompetencijų spektrą. Prieš porą metų Andrius prisiminė mokyklos laikais savo sukurtą programėlę, kuri tada jam padėjo įsiminti kai kurių pamokų medžiagą. „Pamačiau, kad mano sūnui sunkiai sekasi kai kurios pamokos, mąsčiau, kaip galėčiau padėti savo vaikui mokytis. Ir tada mane aplankė suvokimas, kad galėčiau su juo pasidalinti savo sukurta mokymosi sistema. Tik dabar jau galiu jai suteikti ir modernią formą – kad tai būtų į mobilųjį telefoną įdiegiama programėlė, kurią gali įsijungti, atrasti pamoką, kurioje tau kažką reikia „pazubrinti“ ir išmokti tai“, – šypsosi programėlės kūrėjas. Kad jo sukurtas mokymosi metodas veikia Andrius galėjo įsitikinti ir studijuodamas universitete, kai savo metodu pasidalino su bendrakursiais.

Beje, Andrius neslepia, kad programėlės pavadinimas „Zubrus“ buvo inspiruotas slenginio žodžio „zubrinti“, kuris keičiantis kartoms daug dešimtmečių visgi nesitraukia iš moksleivių žargono. Andrius juokiasi, toks galėtų būti net šūkis – reikia kažką išzubrinti, įsijunk „Zubrus“.

Andrius sako, kad programavimas – tai kūryba: galimybė pradėti nuo idėjos ir savo rankomis sukurti tai, kas anksčiau neegzistavo. Todėl, kai suprato, kad gali atgaivinti savo seną projektą ir šiuolaikinės technologijos pagaliau leidžia įgyvendinti kadaise sunkiai realizuojamas idėjas, į projektą pasinėrė visa galva.

„Aš kuriu ne tik programėlę, bet mokymosi platformą, kad programėlę „Zubrus“ įsidiegęs žmogus gautų daugiau. Ten yra informacija mokytojams, tėvams, mokyklai. Siekiu, kad tai būtų daugiau nei tik mokytis padedanti programėlė“, – sako programuotojas Andrius Kislas.

Prieš pusantrų metų pradėtas vystyti projektas pritraukė įvairių sričių specialistų. „Įvairių start up'ų ir programėlių kūrėjai mėgsta girtis, kiek lėšų iš investuotojų jiems pavyko pritraukti, tarsi tai būtų kažkoks idėjos sėkmingumo patvirtinimas. Aš šį projektą didžia dalimi kuriu iš savo lėšų, kad projektas yra vykęs, man kasdien patvirtina naudotojų atsiliepimai: gerai išlaikė egzaminą, gavo aukštą balą per pamoką ir t.t., ir pan. Teigiamas grįžtamasis ryšys man yra svaresnis argumentas dėl projekto sėkmingumo“, – sako Andrius.

„Zubrus“ mokymosi sistemos esmę galima nusakyti taip – tai profesionaliai suformuluoti klausimai ir sukurtos asociacijos, padedančios įsiminti. Ten rasite biologijos, geografijos ir istorijos pamokų medžiagą nuo 9 iki 12 klasės“, – sako programėlės kūrėjas.

Andrius Kislas vadina „Zubrus“ savo gyvenimo projektu. „Kai aš mokiausi mokykloje, apie mokymosi sutrikimus, dėmesio sunkumus ar skirtingus vaikų mokymosi poreikius beveik niekas nekalbėjo. Vaikas, kuriam mokytis sekėsi sunkiau, dažnai tiesiog būdavo pavadinamas tinginiu ar kvailiu. Džiaugiuosi, kad šiais laikais į vaikus, kuriems nėra paprasta mokytis, žiūrima kitaip. Man nebuvo lengva mokytis, tačiau užsispyrimo ir išmonės dėka atradau būdų, kaip išlikti gerų mokinių gretose, įstoti ten, kur norėjau ir kurti tokį gyvenimą, kokio norėjau. Matau savo vaikus, jų draugus ir suprantu, kad kartais reikia ne tiek jau daug, kad vaikai imtų tikėti savo jėgomis ir grįžtų kažkur išgaravęs noras mokytis“, – šypsosi mokymosi platformos „Zubrus“ kūrėjas Andrius Kislas.

Mokymosi programėlę „Zubrus“ galite atsisiųsti iš Google Play ar App Store, taip pat užsukite į tinklalapį www.zubrus.lt