Kodėl suaugę bijo apsikvailinti? Aktorius I. Gužauskas: šios baimės išmokstame

Profesionalus kino ir teatro aktorius, teatro mokytojas Ignas Gužauskas sako, kad gebėjimas prisitaikyti prie socialinių taisyklių yra būtinas, tačiau kartu ilgainiui galime prarasti kai ką, ką vaikystėje turėjome savaime – laisvę žaisti, spontaniškai reaguoti ir nebijoti pasirodyti kvailai, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Improvizacijos dėstytojai patys mokosi iš vaikų. Vaikai viską sako be filtro, negalvoja, kaip atrodys iš šalies. Lūžis dažniausiai įvyksta paauglystėje, kai mums pasidaro svarbi klasės draugų ir kitų žmonių nuomonė. Tam tikra prasme tai net gerai, nes taip išmokstame socialinių taisyklių – negalime visą gyvenimą elgtis visiškai nevaržomai. Tačiau kartu išmokstame bijoti apsijuokti ir suklysti. Vėliau dalį tos laisvės tenka mokytis susigrąžinti“, – sako I. Gužauskas.

Pasak aktoriaus, būtent todėl į teatrinės improvizacijos užsiėmimus ateinantys suaugusieji neretai pirmiausia susiduria ne su vaidybos užduotimis, o su savo pačių vidiniais stabdžiais. Vieniems sunku kalbėti prieš kitus, kiti bijo būti pastebėti, treti nori iš anksto žinoti, ką reikės daryti ir koks atsakymas bus teisingas.

Improvizacija iš žmogaus atima vieną kasdienybėje itin mėgstamą privilegiją – galimybę pasiruošti. Scenoje negali tiksliai numatyti, ką pasakys kitas žmogus, susidėlioti tobulo atsakymo ar suplanuoti visos situacijos. I. Gužausko teigimu, būtent todėl improvizacija gali būti nepatogi žmonėms, įpratusiems kontroliuoti save ir aplinką.

„Kontrolė mums suteikia saugumo. Atrodo, kad jeigu papasakosiu savo suplanuotą istoriją ar pateiksiu iš anksto apgalvotą atsakymą, būsiu priimtas grupės. O improvizacijoje negali žinoti, kas nutiks. Gebėjimą paleisti kontrolę reikia treniruoti kaip raumenį“, – pasakoja aktorius.

Vienu svarbiausių improvizacijos principų jis vadina paprastą taisyklę „taip, ir...“. Jos esmė – išgirsti kito žmogaus pasiūlymą, jį priimti ir prie jo pridėti savąjį, užuot iš karto neigus ar mėginus įrodyti, kad pats žinai geriau.

Pasak I. Gužausko, šis principas daug pasako ir apie kasdienį bendravimą. Darbe, tarp draugų ar šeimoje neretai dar žmogui nebaigus kalbėti jau ruošiame savo atsakymą, prieštaravimą ar geresnį pasiūlymą. Improvizacija reikalauja priešingo veiksmo – pirmiausia iš tikrųjų išgirsti kitą.

„Improvizacijos menas mane išmokė klausyti ir pratęsti. Tai gyvenime atvėrė labai daug pažinčių ir įdomių nutikimų su žmonėmis. Improvizuoti scenoje yra viena, bet improvizuoti gyvenime – tai jau džiazas“, – sako jis.

I. Gužauskas sako daug metų savo darbe besivadovaujantis moto „Nebijok klysti“. Tačiau, anot jo, vien paraginti žmogų nebijoti nepakanka – pasitikėjimas savimi atsiranda per konkrečią patirtį ir mažus veiksmus.

„Negali žmogui tiesiog pasakyti: nebijok klysti, ir tikėtis, kad nuo tos akimirkos jis nebebijos. To reikia mokytis praktiškai. Todėl mano užsiėmimuose teorijos yra nedaug, didžiąją dalį sudaro praktika, teatrinė improvizacija ir vaidybos metodai“, – pasakoja aktorius.

Viename iš užsiėmimų, prisimena jis, studentė ilgai nedrįso žengti į sceną prieš kitus žmones. Galiausiai atlikdama pratimą ji ne tik išėjo prieš auditoriją, bet ir tapo jo centre atsidūrusia „karaliene“.

„Žmogus, kuris labai nenorėjo eiti į sceną, po kurio laiko išdrįso, o vėliau pasakojo jaučiantis daugiau pasitikėjimo savimi. Jis neatsiranda staiga. Pasitikėjimas ateina per mažus žingsnius, mažus veiksmus, kuriuos žmogus padaro nepaisydamas savo baimės“, – sako I. Gužauskas.

Vis dėlto skirtingiems žmonėms tam reikia nevienodai laiko. Aktorius prisimena ir mokinę, kuri tik po aštuonių mėnesių užsiėmimų stovėdama grupės rate pasakė pagaliau supratusi, kam visa tai reikalinga.

„Mes tada juokėmės, bet kartu tai buvo labai jautrus momentas. Kai kuriems žmonėms reikia daugiau laiko, kad atsirištų vidinė laisvė, atsiskleistų charizma, kuri galbūt dėl įvairių gyvenimo aplinkybių ilgai buvo užspausta. Nereikia į tai žiūrėti kaip į lenktynes. Svarbiausias yra pats procesas“, – sako teatro mokytojas.

Būtent noras sukurti tokią erdvę paskatino I. Gužauską Vilniuje suburti naują „Džioko“ teatrinės improvizacijos grupę suaugusiesiems. Aktorius pabrėžia, kad ji skirta ne būsimiems profesionalams – teatrinė patirtis dalyviams apskritai nereikalinga.

Per 14 susitikimų jis sieks ne tik lavinti dalyvių spontaniškumą, viešąjį kalbėjimą, gebėjimą klausyti ir drąsiau klysti. Ne mažiau svarbus tikslas, pasak jo, yra sukurti bendruomenę žmonėms, kurie kasdienybėje galbūt niekada nebūtų susitikę.

„Man labai svarbus bendrumo jausmas – turėti savo būrelį, susitikti su bendraminčiais, atrasti žmonių iš visiškai kitų sričių. Kitas mano tikslas yra mažinti vienišumo jausmą. Ir dar vienas labai paprastas – po nesuvokiamo kiekio darbų ir kasdienio streso tiesiog atsipalaiduoti ir vėl žaisti“, – pasakoja I. Gužauskas.

Apibūdindamas, kokį jausmą norėtų sugrąžinti suaugusiesiems, jis prisimena vaikystę ir draugo balsą, sklindantį pro langą: „Ignai, išeisi į kiemą?“

„Išeidavai ir žaisdavai valandų valandas, kol tiesiog išnykdavo laiko pojūtis. Negalvodavai, ar dabar atsipalaiduoji – tiesiog būdavai žaidime. Man norisi per žaidimą padėti žmonėms mokytis ir sudėtingų dalykų, bet kartu bent kuriam laikui sugrąžinti tą būseną“, – sako aktorius.

Pats I. Gužauskas aktorystės mokėsi pas skirtingus Lietuvos ir užsienio teatro profesionalus. Tarp savo mokytojų jis mini Andrių Žebrauską, Nelę Savičenko, Darių Meškauską, o Meisnerio vaidybos technikos mokėsi iš Niujorko aktoriaus ir mokytojo Steveno Ditmeyerio.

Tačiau paklaustas, kokį vieną dalyką iš aktoriaus profesijos norėtų perduoti žmogui, kuris niekada neketina tapti aktoriumi, I. Gužauskas nedvejodamas pasirenka ne sceninį meistriškumą.

„Laisvę. Norėčiau perduoti tą laisvės pojūtį, kai džiazuoji su kitu žmogumi, improvizuoji – nesvarbu, ar tai pokalbis, scena, ar teatro užsiėmimas. Kai gali kurti ir būti laisvas. Žinoma, nepažeisdamas kito žmogaus laisvės, nes tikra laisvė turi ir atsakomybę, ir ribas. Kai tą būseną pajunti, atrodo, kad sklendi“, – sako I. Gužauskas.

„Džioko“ teatrinės improvizacijos užsiėmimai suaugusiesiems Vilniuje vyks 14 pirmadienių – nuo rugsėjo 14 iki gruodžio 21 dienos. Grupėje numatyta 15 vietų, o ankstesnė teatrinė ar aktorinė patirtis dalyviams nereikalinga.