Tai lyg visas Alytus ir Jonava sudėjus bent dvi savaites negalėtų funkcionuoti įprastai. Tačiau pavojingiausia šios statistikos dalis lieka nematoma: patys giliausi emociniai lūžiai dažnai įvyksta už nepriekaištingos, kasdienės šypsenos, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Besišypsanti“ depresija – pavojingas kaukės dėvėjimas
Pasak projekto įkūrėjos Faustos, depresija sergantis žmogus socialinėse situacijose gali atrodyti nepriekaištingai: „Mano pačios patirtis parodė, kad per pusę metų gyvenimo tame pačiame bute nė nebūčiau pasakiusi, jog kambario draugė serga depresija. Ji atrodė laimingiausias žmogus pasaulyje. Pasirodo, yra toks terminas kaip „besišypsanti“ depresija.
Depresijos gydymas ir pagalba sau: psichologė atskleidė, kada metas susirūpinti
Žmonės slepia savo būseną, nes bijo, ką kiti apie juos pagalvos, nenori apkrauti kitų, baiminasi prarasti darbą ar mano, kad depresija išnyks, jeigu apsimes laimingi.“
Sveikatos psichologiją studijuojanti Fausta pabrėžia, kad ši išraiška yra itin rizikinga: „Pavojus slypi tame, jog įprasta depresija sergantys žmonės gali dažnai galvoti apie savižudybę, bet dažniausiai neturėti energijos to įgyvendinti, o šiuo atveju „besišypsančia“ depresija sergantys ne tik galvoja apie savižudybę, bet ir turi energijos tai įgyvendinti.“
Susiję straipsniai
Gijimo kelias iš vidaus: ką išgyvena sergantysis ir jo artimieji?
Projektą kartu kurianti Rūta jau dešimtmetį eina gijimo ir susidraugavimo su depresija keliu. Remdamasi savo patirtimi, ji atskleidžia, kaip ši liga keičia visos aplinkos dinamiką: „Sergant depresija, atrodo, kad tavo skausmas yra tik tavo reikalas, tačiau iš tiesų ši liga paliečia visus šalia esančius.
Artimiesiems gali būti emociškai sunku, kyla nežinia, pyktis ar noras atsitraukti. Tačiau svarbu suprasti: kai norisi nusigręžti dėl savo patogumo, tai dažnai yra pats kritiškiausias momentas, kada sergančiam žmogui jūsų reikia labiausiai.“
Rūta priduria, kad gijimas prasideda nuo priėmimo: „Psichikos sveikatos iššūkiai nėra kovos laukas, kurį reikia nugalėti, o kitokia realybė, kurią galima išmokti priimti. O artimieji, kurie rūpinasi ir lieka šalia, net kai sergantysis negali parodyti dėkingumo, yra tikrieji herojai.“
Neakivaizdūs ženklai, išduodantys užslėptą depresiją
Projekto kūrėjos išskiria šiuos neakivaizdžius signalus, kurie, tęsdamiesi ilgiau nei dvi savaites, gali išduoti vidinę krizę:
• Fiziniai ir mitybos pokyčiai. Staiga pasikeitęs apetitas ir kūno svoris, virškinimo problemos, spaudimas krūtinėje, dažni galvos ar kiti skausmai.
• Miego režimas. Neišsimiegojimas (trumpiau nei 6 valandas) arba persimiegojimas (ilgiau nei 9 valandas).
• Elgesio pokyčiai. Mėgstamų veiklų metimas, padidėjęs alkoholio ar kitų medžiagų vartojimas, bėdos su atmintimi ir dėmesio išlaikymu pokalbio metu.
• Vidinis kritikas. Savęs kritikavimas, pesimizmas, užuominos („pavargau gyventi“, „gyvenimas beprasmis“).
Kaip iš tiesų padėti artimajam?
Kalbėdama apie tai, kaip suteikti tikrą palaikymą sunkų etapą išgyvenančiam žmogui, projekto kūrėja Fausta išskiria kelis svarbius žingsnius: „Svarbu išklausyti žmogų, suteikti erdvės išsikalbėti arba patylėti, bet svarbiausia parodyti, kad jums rūpi ir esate šalia. Jokiu būdu nenuvertinti kito žmogaus nuotaikos ir išgyvenimų, nebandyti paprieštarauti, kad „viskas tik tavo galvoje, kitiems blogiau būna“.
Tai tik gali kalbantįjį priversti užsidaryti dar labiau savyje ir tik pastiprinti negatyvų savęs suvokimą. Tuo labiau nenuvertinkite žmogaus minčių apie savižudybę. Net tokios frazės kaip „pavargau gyventi“, „gyvenimas beprasmis“ gali reikšti rimtus ketinimus prieš save.
Apie tai reikia tiesiai šviesiai kalbėtis ir klausti: „Ar tu galvoji apie savižudybę? Kiek laiko apie tai galvoji?“, „Ar turi savižudybės planą? Koks jis?“ Paskatinkite ir padėkite kreiptis į specialistus iš karto.“
Sveikimo link einanti Rūta sako, jog labai dažnai sergančiam žmogui fizinių jėgų neužtenka ir paprasčiausiems buitiniams dalykams, todėl labai svarbu yra pagalba šioje vietoje bei paskatinimas, o galbūt net ir užregistravimas pas specialistus. Taip pat Rūta ragina, jog matant, kad artimasis atšaukia planus ar neatsako į skambučius, nenusigręžti ir jo likimo valioje nepalikti.
„Parašykite dar kartą, paprasčiausiai nuvažiuokite aplankyti ar atvežkite šilto maisto. Paprastas žinojimas, kad esi neatstumtas, suteikia milžinišką saugumo jausmą. Tačiau kartu noriu priminti svarbią taisyklę: padėti kitam galėsite tik tada, kai patys turėsite jėgų. Pasirūpinkite savo emocine sveikata ir nubrėžkite sveikas ribas, nes išsekęs pagalbininkas niekam padėti negalės.“