Kai tobulybė slepia baimę: psichologė – apie paslėptą nerimą

Tačiau po šiuo nepriekaištingu fasadu gali slėptis nerimas – baimė suklysti, nuvilti, prarasti kontrolę ar vertę. Perfekcionizmas gali būti ne tik siekis padaryti gerai, bet ir nuolatinė vidinė kova su nematomu kritiku, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė Ieva Salialionė aptaria keletą būdų, kaip atpažinti, kad žmogaus pareigingumas ar perfekcionizmas yra nerimo valdomas elgesys.

„Vienas iš būdų suprasti, kiek žmogaus elgesys yra valdomas nerimo – motyvacijos pobūdis, t. y. kaip žmogus sau aiškina, dėl ko jam svarbu atlikti veiklą puikiai.

Viena, kai žmogus deda daug pastangų vadovaudamasis moraliniais įsitikinimais, atsakomybe, profesiniais standartais, siekdamas asmeninės prasmės – jo elgesį valdo perfekcionistiniai siekiai. Kas kita, kai žmogus stengiasi iš baimės suklysti, patirti kritiką, nuvilti kitus, prarasti kontrolę – tada elgesį valdo perfekcionistinis susirūpinimas“, – aiškina psichologė.

Taip pat ji akcentuoja ir tai, kaip žmogus išgyvena procesą. Viena, kai žmogus mėgaujasi veikla, net jei ji reikalauja daug pastangų. Kita, kai žmogus jaučia įtampą, nes yra perdėtai susikoncentravęs į galimų rizikų valdymą. Jis ilgai ruošiasi pradėti veiklą, nes turi suplanuoti idealiai. Pradėjęs vis tikrina, ar padarė gerai, nuolat taiso. Jam sunku deleguoti darbus kitiems, nes yra įsitikinęs, kad kiti nepadarys taip gerai kaip jis. Taip pat sunku pabaigti darbą, nes vis galvoja, ką dar galėtų padaryti geriau. Įtampa, nuolatinis tikrinimas ir taisymas, sunkumai pradėti ir baigti užduotį yra nerimo mechanizmo požymiai.

Pasak I. Salialionės, trečias aspektas – lankstumas. Svarbu, kiek žmogus gali pakoreguoti savo įprastą stilių, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Viena, kai žmogus įvertinęs situaciją, savo resursus ir užduoties svarbą, gali sau leisti šįsyk atlikti veiklą ne tobulai, o pakankamai gerai. Tačiau jei bet kokiomis aplinkybėmis siekiama nepriekaištingo rezultato, nes menkiausias nukrypimas nuo standarto kelia stiprų nerimą, tai rodo nerimo valdomą elgesį.

Specialistė taip pat mini gebėjimą atsitraukti nuo veiklos ir pailsėti. Sveika, kai žmogus po darbo gali padėti užduotis į šalį, atsipalaiduoti, išlaikyti darbo ir poilsio pusiausvyrą. Tačiau kai sustojimas kelia kaltę, įtampą ar nerimą, tobulumo siekis ima užgožti kitas svarbias gyvenimo sritis – nukenčia santykiai, miegas, sveikata ir laisvalaikis.

„Vis dėlto lengviausia nerimą atskirti pagal reakciją į savo klaidas. Viena, kai žmogus ramiai priima savo klaidas kaip pataisomą dalyką ar pamoką. Jis gali pasidžiaugti, kad pavyko pasiekti 90 procentų to, ko norėjo. Nepaisant nesėkmės, nuomonė apie save išlieka teigiama. Kita, kai klaidos suvokiamos kaip katastrofa. Žmogus vertina savo veiklą tik dviem kategorijomis: „tobulai“ arba „blogai“. Nepavykus pasiekti tobulumo, jaučiama gėda, kaltė, krinta savivertė“, – aiškina psichologė.

I. Salialionė pažymi, kad nerimas neretai pasireiškia fiziologiniais pokyčiais. Tai raumenų įtampa (ypač žandikaulių, kaklo, pečių srityje), kvėpavimo pokyčiai (paviršutiniškas kvėpavimas, sunkūs atodūsiai), širdies plakimo sustiprėjimas, termoreguliacijos pokyčiai (šalčio ar karščio bangos), virškinimo ir miego sunkumai. Kai kuriems žmonėms sunku atpažinti savo nerimą, todėl minėti kūno pojūčiai gali būti pirmieji nerimo požymiai. Vis dėlto šie pokyčiai nėra specifiniai – juos reikia vertinti kontekste.

Pasak psichologės, perfekcionizmas vystosi sąveikaujant temperamentui, šeimos aplinkai, prieraišumo santykiams ir tėvų lūkesčiams. Taip pat ankstyvos patirtys turi reikšmės, kokią emocinę prasmę vaikas suteiks klaidoms ir pasiekimams.

„Kai aplinka į vaiko klaidas reaguoja pykčiu, kritika ar bausmėmis, vaikas gali susikurti taisyklę, kad saugumas ir priėmimas priklauso nuo nepriekaištingo elgesio. Iš pradžių ši taisyklė susijusi su neigiamomis tėvų reakcijomis, tačiau ilgainiui tampa vidiniu reikalavimu sau. Suaugęs žmogus gali nebeturėti išorinio kritiko, tačiau pats sau kelti labai aukštus standartus ir pats save bausti už menkiausią nukrypimą nuo idealo“, – sako I. Salialionė.

Ji pažymi, kad temperamentas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Vaikai, kurie iš prigimties nerimastingesni, jautresni kritikai ir linkę save slopinti, yra labiau linkę perimti taisyklę „Aš negaliu suklysti“.

Psichologė pastebi, kad perfekcionizmas paprastai formuojasi prieraišumo santykyje. Jo formavimuisi gali turėti įtakos tėvų lūkesčiai. Tėvai gali nebūti kritiški ar baudžiantys – jie gali būti tiesiog ypač susikoncentravę į vaiko pasiekimus. Jausdamas, kad pripažinimo ir meilės sulaukia priklausomai nuo savo pasiekimų, vaikas gali susikurti taisyklę, kad yra vertingas ir mylimas tik tada, kai elgiasi nepriekaištingai. Formuojasi savivertė, grindžiama pasiekimais, o klaidos laikomos grėsme savivertei ir meilei.

Asmens sveikatos klinikos specialistė pabrėžia, kad suaugęs žmogus ne visada suvokia šias vidines taisykles: „Jis gali laikyti savo perfekcionizmą pareigingumu, atsakomybe ar profesionalumu, tačiau po šiuo racionaliu fasadu gali slypėti baimė suklysti, būti nepakankamam ar nuvilti kitus.“

I. Salialionė primena, kad perfekcionizmo tendencijas gali pastiprinti ir visuomenės lūkesčiai. Pasiekimų kultūra ir kai kurių profesijų aukšti standartai skatina siekti idealių rezultatų. Tai gali palaikyti sąlyginę savivertę: „Esu vertingas tik tada, kai atlieku nepriekaištingai“. Klaidos perdėtai sureikšminamos – suvokiamos kaip grėsmė savivertei ar socialiniam statusui. Tai prisideda prie baimės suklysti, nuvilti kitus ar prarasti pripažinimą.

Šiuolaikinės technologijos taip pat stiprina šį spaudimą. Galimybė būti nuolat stebimam, įvertintam ar kritikuojamam viešojoje erdvėje gali paskatinti žmogų daugiau stebėti ir kontroliuoti savo elgesį. Tai savo ruožtu gali didinti nerimą ir varginti.

„Darbo aplinkoje perfekcionistinis susirūpinimas gali vesti prie perdėtos emocinės atsakomybės – darbuotojas jaučiasi vienas pats atsakingas už projektų sėkmę, komandos nuotaiką ar konfliktų prevenciją. Jis prisiima daugiau darbų, nei pajėgus atlikti, slepia nuovargį ar sunkumus. Ilgainiui tai veda į emocinį išsekimą, perdegimą ir veiksmingumo mažėjimą“, – teigia psichologė.

Vis dėlto darbe paslėptas nerimas gali pasireikšti ir vengimu: žmogus atidėlioja darbų atlikimą, vengia vertinimo situacijų ir grįžtamojo ryšio. Perfekcionistinis nerimas gali sukurti uždarą ratą: kuo labiau žmogus bijo klaidų, tuo labiau vengia situacijų, kuriose gali suklysti, o savalaikis užduočių neatlikimas didina stresą ir mažina pasitikėjimą savimi. Žmogus susikoncentruoja į savo įvaizdžio saugojimą, o ne į mokymąsi ir profesinį augimą.

I. Salialionė mini, kad perfekcionistinis susirūpinimas gali paveikti artimus santykius: „Žmogus gali būti itin jautrus kritikai, nuolat stebėti save ir jausti baimę nuvilti partnerį. Dėl vidinio spaudimo būti „geram“ jis gali slopinti savo emocijas, vengti atviro kalbėjimo, kontroliuoti savo reakcijas ir atsiskleidimą. Partneris tai gali patirti kaip emocinį atstumą ar tikro artumo stoką.“

Psichologės teigimu, kad neįsisąmonintas nerimas gali skatinti perdėtą emocinę atsakomybę už santykį – žmogus jaučiasi vienas pats atsakingas už santykio kokybę. Siekdamas „tobulos harmonijos“, jis gali nuolat slopinti savo poreikius, vengti išsakyti nepasitenkinimą partneriui ar brėžti ribas. Tokiai situacijai tęsiantis ilgesnį laiką, žmogus gali pervargti. Įtampa gali pasireikšti užsisklendimu, atsitraukimu, irzuliu ar pasyvia agresija, o tai savo ruožtu gali iššaukti neigiamas partnerio reakcijas.

„Žmonės, patiriantys neįsisąmonintą nerimą, dažnai nesupranta, kad jų elgesį valdo baimė, nes toks elgesys susiformuoja anksti ir tampa automatine baimės reguliavimo strategija. Vaikystėje išmoktas ryšys tarp tobulumo ir saugumo įsitvirtina kaip vidinė taisyklė, ir žmogus reaguoja perfekcionistiniu elgesiu automatiškai,“ – aiškina I. Salialionė.

Be to, pasak jos, kai kuriems žmonėms sunku suprasti savo emocijas. Jiems sunku atpažinti ir savo baimę, tad jie linkę laikyti savo elgesį charakterio savybe, o ne baimės valdymo strategija. Taip pat žmogui yra maloniau tikėti, kad jis yra ypač atsakingas asmuo, nei pripažinti, jog jis yra žmogus, kuris labai bijo kritikos. Tokia racionalizacija padeda išlaikyti teigiamą savęs vaizdą.

Galiausiai, už perfekcionistinį elgesį žmogus neretai sulaukia išorinių pastiprinimų: pagyrų už patikimumą, kruopštumą, „gerą charakterį“. Tai stiprina įsitikinimą, jog perfekcionizmas yra teigiamas charakterio bruožas, o ne nerimo mažinimo strategija.

I. Salialionės teigimu, pirmas žingsnis – atkreipti dėmesį į savo vidinę patirtį prieš imantis užduoties ar priimant sprendimą: „Kokias emocijas ir mintis pastebiu? Ar jaučiu smalsumą, susidomėjimą, viltį, entuziazmą? O gal jaučiu įtampą, baimę suklysti, gėdos grėsmę ir galvoje vis sukasi mintys, kad „privalau atlikti puikiai“, „negaliu suklysti“? Pirmuoju atveju elgesys, tikėtina, kyla iš tikrųjų poreikių, o antruoju – iš nerimo.“

Kitas žingsnis – įvertinti savo lankstumą. Ar galiu sumažinti reikalavimus sau, jei aplinkybės sudėtingos, o resursai riboti? Adaptyvu standartus priderinti prie situacijos. Nerimo valdomam perfekcionizmui būdingas rigidiškumas: reikalavimai išlieka tokie patys net tada, kai to objektyviai nereikia.

Asmens sveikatos klinikos specialistė pataria atkreipti dėmesį į savo kūną ir emocinę savijautą po veiklos. Ar atlikęs veiklą jaučiu pasitenkinimą ir lengvumą? O gal jaučiu tik trumpalaikį atslūgimą po buvusios didelės vidinės įtampos? O gal net to nejaučiu – toliau intensyviai galvoju, ką dar galėčiau patobulinti? Tikrųjų poreikių patenkinimas sukelia vidinę ramybę ir komforto pojūtį. Tuo tarpu, jei pasibaigus veiklai įtampa išlieka, tikėtina, kad veikla yra nerimo mažinimo strategija.

„Galiausiai galima įsivertinti, kaip mano savivertė susijusi su rezultatais. Ar mano savivertė išlieka stabili net tada, kai suklystu ar nepasiekiu tobulo rezultato? O gal jaučiuosi vertingas tik tada, kai pasiekiu aukštą standartą ar sulaukiu pagyrų? Tikrieji poreikiai susiję su stabilia saviverte. O jei savivertė smarkiai svyruoja priklausomai nuo veiklos rezultato, elgesys greičiausiai skatinamas nerimo“, – sako I. Salialionė.