– Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, keliai Lietuvoje prisipildo automobilių, o kapinės nušvinta žvakių šviesa. Kokią prasmę mums turi šios dienos?
– Tai Katalikų Bažnyčios liturginio kalendoriaus dienos, kurios priartina Dangiškąją Bažnyčią. Vienoje šv. Mišių už mirusiuosius dėkojimo giesmėje meldžiamasi: „gyvenimas Tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta“. Tad lapkričio 1-ąją, švenčiant Visų Šventųjų iškilmę, ir lapkričio 2-ąją, maldos už mirusius dieną, atsiranda galimybė išgyventi tai, ką apaštalų Tikėjimo išpažinime teigiame „tikiu šventųjų bendravimą“. Šios dvi dienos puiki galimybė mąstyti ir apie savo paties pašaukimą į šventumą bei nenumaldomą artėjimą, kai mano žemiškajam gyvenimui pasibaigus, jis tęsis toliau. Tik su logiškai sunkiai suvokiama patirtimi – vien Dievo gana.
Galima ir konkrečiau atsakyti.
Prieš Heloviną – naujos tendencijos: gėlių parduotuvės sulaukia neįprastų užsakymų
Lapkričio 1 d. (Visų Šventųjų diena) – džiaugsminga šventė, skirta pagerbti visus žinomus ir nežinomus šventuosius, kurie jau yra danguje su Dievu.
Lapkričio 2 d. (Vėlinės / Mirusiųjų paminėjimas) – maldos ir susikaupimo diena, skirta visiems mirusiesiems, ypač tiems, kurie dar išgyvena skaistyklos būvį ir kuriems reikia mūsų dvasinės pagalbos (maldų).
Susiję straipsniai
– Kaip patartumėte prasmingai pasiruošti šioms dienoms – ne tik sutvarkyti artimųjų kapus, bet ir paruošti savo širdį?
– Susitaikinimo sakramentas (Išpažintis). Tai stipriausias būdas paruošti širdį. Katalikų tradicijoje švarus dvasinis būvis (atgaila) leidžia lapkričio 1–8 dienomis pelnyti visuotinius atlaidus už mirusiuosius. Tai didžiausia dvasinė dovana, kurią galite jiems įteikti.
Sąmoninga malda už mirusiuosius. Daugelyje bažnyčių yra užrašomos intencijos už mirusius artimuosius sudėtinėms šv. Mišioms. Paprastai šiomis intencijomis meldžiamasi lapkričio 1–8 dienomis, tad galima jei ir nepaaukoti, tiesiog dalyvauti šv. Mišiose ir melstis už savo mirusiuosius.
Atleidimo praktika. Vėlinės primena, kad gyvenimas žemėje yra baigtinis. Tai geriausias laikas paleisti senas nuoskaudas. Neatleidimas yra iš vidaus griaunanti jėga. Tai gali sustiprėti šiomis dienomis, kai yra likę nuoskaudų mirusiems artimiesiems, o gal ir gyviems. Visada galima šauktis Dievo, kuris mums pirmas atleido, kad duotų jėgų atleisti. Pašaukimo permąstymas. Paklauskite savęs: „Kaip aš gyvenu šiandien? Jei mano kelionė žemėje baigtųsi šiandien, ar esu taikoje su Dievu, savimi ir artimaisiais?“. Tai ne baimės, o išminties ugdymo praktika, padedanti atsijoti esminius dalykus nuo tuščių rūpesčių.
– Kaip atrasti pusiausvyrą tarp pagarbos mirusiajam, noro gražiai sutvarkyti jo kapą ir tikrosios atminimo prasmės? Kaip paskatinti žmones mažiau lyginti kapus tarpusavyje ir nejausti pareigos savo meilę įrodyti žvakių ar gėlių gausa?
– Katalikų teologijoje ir bendražmogiškoje išminties tradicijoje mirusiojo sielai reikalinga mūsų malda, ramybė ir gyvas atminimas. Brangus granitas ar dešimtys žvakių nekeičia sielos būsenos Anapilyje. Čia verta prisiminti taisyklę, kad „Mažiau yra daugiau“.
– Ką žmogus gali padaryti, jei neturi galimybės aplankyti artimojo kapo? Ar malda namuose, bažnyčioje ar tiesiog tylus prisiminimas yra ne mažiau prasmingi?
– Man patinka šv. Faustinos Kovalskos mintis, kai negalėsiu padėti žodžiu ar darbu, padėsiu malda, nes malda pasiekia, kur aš negaliu pasiekti. Tad esu maldoje ten, kur galiu šiuo metu būti.
Bernardinų kapinėse – pasiruošimas Vėlinėms: kadruose – pirmosios žvakės, gelių puokštės ir rudeniški vaizdai
– Kieno kapus per Vėlines lankote Jūs? Koks prisiminimas apie išėjusį žmogų Jums pačiam šiandien yra brangiausias?
– Na, Vėlinės – tai diena, kai tenka tarnauti, kaip kunigui ir klausykloje, ir prie altoriaus. Lapkričio 3-ioji yra mano mamos mirties diena, tad šią dieną jau ir kapinėse lankytojų nebūna tiek daug, ir puiki galimybė aplankyti kapines, ir pasimelsti ir už mamą, ir kitus tame kape palaidotus bei visus tose kapinėse palaidotus. Mamos netektis buvo staigi ir netikėta, bet pats negaliu atsistebėti, kad tai buvo ne kažkokia tragedija sugrįžtanti patirtis, bet didelė Dėkingumo Dievui pamoka už ją – suvokimas, kad man ją Dievas davė kaip mamą, ir tai jo dovana. Be abejo, tai mano patirtis ir negaliu primesti jos kitam žmogui, išgyvenančiam savo artimo žmogaus netektį.
– Kunigo tarnystėje tenka lydėti žmones paskutinėje kelionėje. Ar tokios patirtys keičia ir asmeninį požiūrį į gyvenimo trapumą?
– Kiekvieną kartą man tai yra priminimas, kad šis gyvenimas baigsis, bet su viltimi, kad tęsis kitaip.
– Ką norėtumėte pasakyti žmogui, kuriam šios Vėlinės bus pirmosios po artimojo mirties?
– Nieko nenorėčiau pasakyti, nes kiekvienam išsiskyrimas su artimu žmogumi yra labai skirtingas. Pastaruoju metu stengiuosi neduoti patarimo neprašytas. Galiu tik pasakyti, jeigu kažkas nori būti išklausytas ir išgirstas, aš tuo galiu pasitarnauti. Kartais užtenka tik tiek.
– Ar gedului yra laikas, per kurį turėtume „atsigauti“, ar kiekvienas žmogus turi teisę gedėti tiek, kiek jam reikia?
– Na, pirmieji metai, išgyvenant netektį, būna sunkiausi, nes susiduriame su svarbiais metų įvykiais jau be to žmogaus – tai gimtadieniai, religinės, šeimos šventės ir panašiai. Bažnyčia nenurodo, kiek laiko turi trukti gedulas, bet jau nuo laidotuvių liturgijos yra kalbama, giedama, apmąstoma apie Amžinojo gyvenimo Viltį. Apie Viltį, kad Dievas niekad nepalieka, net ir artimojo netekty. Svarbu, kad gedulas netaptų užsitęsęs ir griaunantis. Jei praėjus nemažai laiko po netekties, žmogus visiškai izoliuojasi nuo pasaulio, praranda norą gyventi, nebegali pasirūpinti savimi arba skausmą bando skandinti alkoholyje / medikamentuose, tai gali rodyti, kad tokiam žmogui reikalinga specialistų (psichoterapeuto, krizių psichologo ar dvasininko) pagalba.
– Vis dažniau žmonės renkasi kremavimą ir atsisveikina su artimaisiais, kurių palaikai laidojami urnoje. Kaip Bažnyčia šiandien vertina šį pasirinkimą?
– Bažnyčia pirmumą teikia mirusio kūno buvimui karste. Išimtys yra taikomos, jei kūnas vizualiai yra stipriai suiręs, gaisre apdegęs, po kokios avarijos stipriai sumaitotas, be abejo, tokius palaikus geriau kremuoti ir šarvoti urnoje. Ko Bažnyčia neleidžia daryti su pelenais? Pelenų negalima išbarstyti ore, žemėje, vandenyje ar miške. Tokia praktika atmetama, nes ji dažnai siejama su kitokiomis religinėmis praktikomis ar filosofinėmis idėjomis. Žmogaus kūnas yra šv. Dvasios šventovė, ir kūno dalių mes neišmėtome gamtoje ir dalimis. Juk nors po kremavimo šis kūnas pavirto pelenais, jis yra tas kūnas, kurio niekaip nedalome ir nemėtome. Urna neturėtų tapti interjero detale ar nuolatine namų relikvija. Ji turi būti laidojama. Tai ir vienas iš Gailestingumo darbų kūnui – mirusį palaidoti. Pelenų negalima nešiotis medalionuose, spausti į deimantus ar dalinti atskiriems šeimos nariams. Kaip ir minėjau, krikščionio realaus kūno taip pat nesidaliname ir nepasiliekame sau, krikščionio kūnas ar karste, ar urnoje yra laidojamas.