Krizių įveikimo centro (KĮC) psichoterapeutė Renata Černovaitė-Griauzdė sako, kad tokiomis aplinkybėmis svarbu atrasti psichologinio saugumo ašis – žmones, veiklas ir patirtis, kurios padeda pajusti, kad yra atsvara nežinomybei ir pavojui – ir neignoruoti kylančio nerimo, o įsiklausyti, ką jis mums sako, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pasak psichoterapeutės, į realiai iškylančias grėsmes negalime nereaguoti, bet į tas pačias situacijas visi reaguojame skirtingai. Vieni nuolat stebi naujienas, ieško informacijos, ruošiasi blogiausiam. Kiti atsiriboja, vengia temos ir tarsi nieko nebejaučia. Tai – skirtingas atsakas į stresą, kylantis iš pačių įvairiausių jausmų.
„Kartais jaučiame pyktį, nes netikėti oro pavojaus pranešimai išbalansuoja mūsų kasdienybės ritmą. Kartais liūdime, nes gyvenimas nebėra toks, koks buvo anksčiau. Kartais jaučiame nuovargį ar bejėgiškumą, nes nežinome, kas bus toliau. Tai – normalūs žmogiški jausmai“, – teigia R. Černovaitė-Griauzdė.
Kaip nustoti bijoti karo? Ekspertai ragina investuoti į bendruomeniškumą ir gynybos įgūdžius
Kad ir kaip reaguojame, nereikėtų savęs už tai teisti ar vertinti. Verčiau stengtis suprasti, kas su manimi vyksta ir ko man reikia, kas padeda, o kas pradeda varginti? Kokią kainą moku, jei nuolat stebiu grėsmę, arba, priešingai, visiškai nuo jos atsiriboju?
Tiesa, šiuos klausimus reikėtų užduoti ne kilus konkrečiam pavojui – tuomet apskritai nereikėtų iš savęs reikalauti ramiai mąstyti, o pirmiausia pasirūpinti saugumu ir laikytis oficialių nurodymų. Apmąstyti, kas įvyko, lengviau tada, kai susijaudinimas atslūgsta.
Susiję straipsniai
Kaip atpažinti nerimą?
Bene dažniausias jausmas, kuomet gyvename padidėjusios nežinomybės sąlygomis, yra nerimas. Jį ne visad paprasta atpažinti, nes nerimas neturi aiškaus adresato: ne visada galime konkrečiai įvardyti, dėl ko nerimaujame.
Tačiau visais atvejais šis jausmas yra signalas, kad mūsų viduje vyksta kažkas, kam reikia dėmesio: neišspręsta dilema, vienas kitam prieštaraujantys norai ar pokytis, kurį dar sunku priimti. Kadangi ne viską galime suprasti ir įvardyti sąmoningai, kartais nerimas kyla iš to, kam dar neturime žodžių: susikaupusio nuovargio, neišsakytų jausmų, neatsakytų klausimų.
„Pavyzdžiui, žmogus gali sakyti, kad jam neramu dėl artėjančio pokalbio darbe, nors iš tiesų bijo ne paties pokalbio, o galimybės nuvilti kitus ar būti nesuprastas. Kartais nerimas kyla tuomet, kai vienu metu norime dviejų skirtingų dalykų: pokyčio, bet kartu ir saugumo; artumo, bet ir nepriklausomybės“,– pavyzdžius pateikia R. Černovaitė-Griauzdė.
Ji primena, kad tam tikras nerimas yra ne tik normalus, bet ir naudingas. Prieš egzaminą jis gali skatinti atsakingiau mokytis, prieš svarbų pokalbį – apgalvoti, ką norime pasakyti, o laukiant medicininio tyrimo rezultatų – priminti sau, kaip svarbu rūpintis savimi. Dabartinėje situacijoje jis gali padėti geriau pasiruošti netikėtumui, turėti veiksmų planą.
Sunkumų atsiranda tuomet, kai nerimas nustoja būti laikina reakcija ir tampa nuolatiniu fonu – užuot padėjęs pasirengti, ima valdyti kasdienybę, kelia abejonę savimi. Tai gali būti ženklas, kad mūsų nervų sistema per daug apkrauta.
Terapeutės teigimu, nerimo, kaip ir kitų emocijų, negalime išspręsti ar tiesiog išjungti. Tačiau galime savęs be kaltinimo paklausti: ką šis nerimas man bando pasakyti? Kokie jausmai slypi už jo? Ko man reikia? Ko vengiu ar ką atidėlioju? Galbūt atsakymai neateis iš karto, bet smalsumas pradės keisti mūsų santykį su nerimu.
Nors kalbėdami apie emocijas, mintis ir jausmus koncentruojamės į vidinį pasaulį, R. Černovaitė-Griauzdė primena, kad didelę įtaką mūsų jausminiam pasauliui turi ir fizinis kūnas, kuriuo ne mažiau svarbu pasirūpinti. Sveikas miego režimas ir mityba bei judėjimas taip pat yra mūsų pagalbos sau „vaistinėlė“.
Padeda mažų žingsnių visuma
Pasak psichoterapeutės, esant daug nežinomybės kontrolės jausmą susigrąžinti padeda maži veiksmai.
„Tai gali būti labai paprasti dalykai kaip pasivaikščiojimas, pokalbis su artimu žmogumi, vienos aiškios užduoties atlikimas, pasiruošimas rytdienai ar vakaras be telefono ekrano ir naujienų srauto. Tikslas nėra sukontroliuoti viską, kas gali nutikti, o susigrąžinti ryšį su tuo, ką iš tiesų galime padaryti“, – pataria ji.
Pasak jos, tokie maži dalykai ir yra psichologinio saugumo ašis: žmonės, su kuriais galiu būti savimi; dienos rutina, darbas ar veikla, kurioje jaučiuosi reikalingas; vertybės, kurios padeda suprasti, kas man svarbu; prisiminimas, kad jau esu išgyvenęs sunkių laikų ir kažkas man tada padėjo; taip pat ir žinojimas, kad galiu paprašyti pagalbos, kreiptis į specialistą, jei stresas ar nerimas užsitęsia. Jei mūsų saugumas ir stabilumas laikosi tik ant vieno dalyko (pavyzdžiui, darbo ar naujienų stebėjimo) – tai labai trapu, todėl verta pamažu plėsti palaikymo ir saugumo sistemą.
Pašnekovė primena būti atsargiems su bandymu nerimą malšinti alkoholiu, dideliu darbo krūviu ar kitomis priemonėmis, kuriomis bandome pabėgti nuo kylančių jausmų.
„Ignoruojami jausmai nedingsta. Ilgainiui sunkumai gali pasireikšti nuovargiu, prastu miegu, dirglumu, vidine tuštuma ar nemaloniais kūno simptomais. Alkoholis ypač klastingas: iš pradžių gali atrodyti, kad jis padeda atsipalaiduoti, tačiau vėliau blogina miegą ir gali nerimą dar labiau sustiprinti“, – perspėja psichoterapeutė.
Kai nerimauja šalia esantis žmogus, svarbiausia neskubėti jo raminti sakant „nesijaudink“ ar spręsti už kitą žmogų. Dažnai užtenka pabūti šalia, išklausyti ir kalbėti ramiai. Tuo pačiu svarbu suprasti savo ribas. Esame jautrūs vieni kitų būsenoms, nerimas gali lengvai persiduoti. Galime palaikyti kitą žmogų, bet negalime pašalinti jo nerimo ar prisiimti atsakomybės už tai, kaip jam seksis. Jei pavargstame, turime teisę ir patys pailsėti bei pasirūpinti savimi. Tai – ne šaltumas, o tikrumas.