Harvardo neuromokslininkas B. Jalalas svarsto apie neįsivaizduojamus žmogaus smegenų gelmių tolius. „Jos gali mąstyti apie save pačias ir apie didžiules galaktikas, dvasias, sielas, poeziją, Einsteiną. Tačiau laikai jas savo rankose ir viskas atrodo taip banalu“, – sako jis.
B. Jalalo aistra – sritis, paskatinusi jį tapti mokslininku – yra miego paralyžius. Tai smegenų veiklos sutrikimas, galintis sukrėsti žmogų taip realistiškai bauginančiu siaubu, kad tai palieka ilgalaikę traumą. „Miego paralyžius labai priartina tave, – sako jis, – prie to subjektyvaus proto pasaulio. Tai labai sunku išreikšti žodžiais.“
Jo naujojoje knygoje „The Phantom Mind“ teigiama, kad tyrinėdami miego ribines būsenas, kuriose ir pasireiškia miego paralyžius, galime geriau suprasti, kaip veikia visi mūsų proto aspektai.
Medikai: laiko sukiojimas daro neigiamą poveikį – įspėja sergančius letinėmis ligomis
Tu gali vilkėti laboratorinį chalatą ir tyrinėti smegenų sritis bei neurochemikalus, tačiau, pasak jo, šių mechanizmų studijavimas neatskleidžia sąmonės paslapčių. „Tyrinėdamas tokius dalykus kaip miego paralyžius, tiesą sakant, tapau dvasingesnis, labiau susidomėjau paslapčių pasauliu ir, sakyčiau, tuo, kas antgamtiška, nematerialiomis dimensijomis“, – teigia mokslininkas.
Jis rašo, kad iki vieno iš penkių žmonių yra bent kartą patyrę šiuos pusiau būdraujant atsirandančius hiperrealistiškus reginius. Vis dėlto nemaža dalis žmonių apie miego paralyžių niekada nėra girdėję. Ir labiausiai gąsdinanti patirtis ir yra, jei miego paralyžius užklumpa nežinant, kas tai yra.
Susiję straipsniai
Mokslininką kalbinusi „The Guardian“ žurnalistė Amy Fleming prisipažino pati tai dažnai patirdavusi vėlyvoje paauglystėje. „Mano patirtis gana įprasta. Pabundu gulinti savo lovoje, pažįstamame miegamajame su jo raminančiu skalbinių kvapu, bet negaliu pajudėti. Dar blogiau – į kambarį artinasi kažkas bloga ir piktavališka; tai primena didžiausio išgąsčio akimirką siaubo filme. Dabar tai jau kambaryje, ir viskas, ką galiu padaryti, – įtempti jėgas ir pabandyti atstumti būtybę gryna valia. Tačiau monstras artėja viesulu, kuris užvaldo mano pojūčius, kol galiausiai mane apima ir aš arba mirštu, arba esu apsėsta. Galiausiai vėl galiu judėti, kambaryje ramu, bet man sunku patikėti, kad tai nebuvo tikra. Jaučiuosi mačiusi kažką tamsaus ir antgamtiško.
Vieną naktį tai nutiko kaskart, kai tik bandydavau vėl užmigti, ir galiausiai likau per daug išsigandusi, kad vėl galėčiau užsnūsti. Kai papasakojau draugams, kas nutiko, buvo neįmanoma perteikti, kaip visa tai buvo tikroviška. Tačiau negalėjau nustoti bandyti to suprasti ar atsikratyti jausmo, kad tai buvo tikra“, – pasakojo žurnalistė.
B. Jalalas paauglystėje patyrė panašių išgyvenimų. „Užaugau į getą panašiame Kopenhagos rajone, – sako jis. – Ir vieną dieną, būdamas 18 ar 19 metų, gulėjau lovoje, o šis vaiduoklis bandė mane nužudyti. Buvau priblokštas.“
Jis norėjo papasakoti tėvams, bet žinojo, kad jie nepatikės. „Pagalvojau, kad privalau išsiaiškinti, kas čia vyksta. Tai atrodė velniškai tikroviška. Todėl nusprendžiau studijuoti smegenis.“
Jis nuvyko į Amerikos universitetą Kaire. „Man pasisekė gauti stipendiją, ir aš šį reiškinį tyrinėjau dieną naktį.“ Vėliau jis išvyko į Kaliforniją, tada į Kembridžą doktorantūros studijoms, o galiausiai – į Harvardą.
Nėra neįprasta, kad epizodo metu žmonės atmerkia akis ir apsižvalgo kambaryje. Viena mokslininko tirta mergaitė savo kambaryje matė save veidrodyje: „Gulėdama ten, ji akivaizdžiai negalėjo judėti, bet tiesiogine prasme matė, kaip virsta siaubinga būtybe.“
Kai taip nutinka, jautiesi tarsi prabudęs, tačiau galiausiai iš to „prabundi“, todėl sunku suprasti, ar esi visiškai pabudęs, ar šiek tiek miegi. Tiesą sakant, kažkur viduryje įvyksta trikdis. Kai sapnuojate, savo pačių saugumui esate fiziškai suvaržyti. „REM miego metu esate visiškai suparalyžiuoti nuo galvos iki kojų. Tai vyksta smegenų kamiene, – sako B. Jalalas. – Kartais, pabundant jutiminei žievei – suvokimo sričiai smegenyse, – atsiranda šis budrumas, kuris susimaišo su miegu. Kartais jaučiatės visiškai pabudę ir suprantate savo jutiminę aplinką. O kartais viskas būna labiau išplaukę. Riba tarp sapnų pasaulio ir budrumo pasaulio yra labai išplaukusi.“
Budrumo lygis priklauso nuo prefrontalinės žievės aktyvacijos lygio – prefrontalinė žievė yra ta vieta, kur vyksta aukšto lygio mąstymas ir sąmoningumas. „Tai gali labai skirtis priklausomai nuo žmogaus ir nuo vieno miego paralyžiaus epizodo iki kito“, – aiškina mokslininkas.
Manoma, kad jautimas šalia kažko, kas, kaip dažnai teigiama, sėdi ant nukentėjusiojo krūtinės ir jį smaugia, kyla dėl to, kad sutrikusios smegenys bando suprasti, kodėl kūnas atrodo prilaikomas. „Kai esate suparalyžiuoti ir negalite kalbėti, jūsų mintys krypsta į potencialų plėšrūną, kažką, kas bando jus nuskriausti. Jaučiatės labai pažeidžiami“, – sako B. Jalalas. Pasak jo, smegenys yra pasakoriai. Jos sujungia taškus, kad pagal turimą informaciją papasakotų mums istoriją apie tai, kas vyksta.
Jis pateikia keletą galimų paaiškinimų, kodėl tiek daug žmonių mato kokią nors būtybę: „Manome, kad kai kurios su kūno įvaizdžio suvokimu susijusios sistemos išsikraipo, todėl esate linkę haliucinuoti kūniškas figūras. Jums atrodo, kad kambaryje su jumis yra vaiduoklis.“
Tačiau vaiduoklis, tam tikra prasme, yra jūsų smegenys, kurioms reikia rasti savo kūną. Kartais vietoje monstro pasirodo antrininkas. „Man taip pat yra buvę“, – sako jis.
Tai labiau glumino nei gąsdino: „Jaučiausi taip, tarsi mano „aš“ būtų pagrobtas, ir aš kalbėjausi su savimi apie tai, kas esu tikrasis aš – berniukas ten viršuje ar čia apačioje. Taigi jūsų veiksmų laisvės pojūtis sutrinka.“ Miego paralyžiaus metu, „kai gulite, negalėdami pajudėti ir kalbėti, jūsų „aš“ pajautimas išsikraipo, daugiausia todėl, kad bandydami pajudėti ir ištrūkti iš paralyžiaus, smegenyse patiriate daugybę nesklandumų, kurie veikia smegenų kūno įvaizdžio struktūras... tada haliucinuojate šias figūras“.
Anot jo, tai, kiek tai baisu, priklauso nuo limbinės sistemos, ypač migdolinio kūno, aktyvacijos masto: „Jei padidintumėte migdolinio kūno – mažos į migdolą panašios struktūros ir smegenų baimės dalies – aktyvumą, baimė tikriausiai pradėtų stiprėti, o tada mano „aš“ turbūt pavirstų į demonišką būtybę. Taigi tai tikrai priklauso nuo emocinės būsenos, kurioje esame. Tai gali nudažyti ir nuspalvinti mūsų regimuosius jutimus bei haliucinacijas.“
Anot jo, nerimas gali išprovokuoti miego paralyžių ir padaryti jį dažnesnį: „Matome daug nerimo sutrikimų turinčių žmonių, kurie tuo serga. Ši būklė apsunkina nerimą ir kai kuriais atvejais netgi išprovokuoja potrauminio streso sindromą (PTSS).“
Jis cituoja 2004 metų tyrimą, kurio metu dalyviams buvo matuojama streso reakcija, kai jie klausėsi savo pačių pasakojimų garso įrašų apie ypač monstriškus miego paralyžiaus epizodus. „Jiems klausantis, jų širdies susitraukimų dažnis didėja. Jie gausiai prakaituoja“, – pastebėjo mokslininkas. Kai komanda palygino šias reakcijas su žmonėmis, kurie klausėsi garso įrašų apie savo PTSS traumos istorijas, jos buvo panašios.
Kaip sako pats B. Jalalas, monstras atrodo tikras: „Tokia yra pati miego paralyžiaus prigimtis, dėl kurios jis toks velniškai intriguojantis.“ Jo nuomone, taip yra todėl, kad monstrai yra haliucinacijos, o ne sapnai: „Tai tikra haliucinacija. Jaučiatės pabudę ir vis tiek kažką matote.“
Jis tai priskiria tiems patiems receptoriams – „kurie yra vartai, pro kuriuos ląstelės gali bendrauti“ – prie kurių prisijungia psichodelikai. Būtent receptoriams, skirtiems „serotonino cheminiam tipui, vadinamam 2A serotoninu, kuris yra atsakingas už tą didžiulio siaubo, baimės ir siaubo jausmą.
Kai tik juos aktyvuosite, baimė taps neįveikiama, o jūsų smegenims reikės šaltinio, prie kurio jos galėtų prisirišti ir pasakyti: „O, tai ateina iš čia“.“ Tam tikra prasme tai primena labai blogą „kelionę“. Jo manymu, ryškumas atsiranda dėl to derinio plius jausmo, kad esi visiškai pabudęs.
Patyrus miego paralyžių, galima bandyti susipurtyti arba prašnekėti, kad šalia miegantis partneris galėtų tai pastebėti ir pažadinti. Kartais tai pavyksta. Kartais, sako B. Jalalas, „galite save iš to ištraukti. Kai kurie žmonės pajudina kojos pirštą, rankos pirštą ar ką nors panašaus ir gali iš to ištrūkti.“ Tačiau tai gali duoti atvirkštinį rezultatą: „Kai bandote judėti, dažniausiai nutinka taip, kad viskas sugrįžta su kaupu, pajuntate spaudimą krūtinėje, atrodo, kad kojos ir rankos trūkčioja, ir tai sukelia paniką. Tai tikras siaubo kokteilis.“
Kultūrinės tendencijos vaidina didelį vaidmenį formuojant haliucinacijas, o tai atrodo nuviliančiai, šiek tiek panašu į dvasių iškvietimo („Ouija“) lentos naudojimą, kai net prisiekdamas, kad nestumi rodyklės, ji atskleidžia tik tai, apie ką galvoji. Anot mokslininko, pasąmonė įsiterps ir suteiks pavidalą monstrams. „Skrybėlininkas“ yra dažnas reiškinys, kurį tyrėjai prilygina Fredžio Kriugerio personažui. „Jei domitės moksline fantastika, pamatysite ateivį. Jei gyveni Egipte, tai džinas, piktasis genijus“, – aiškino jis.
Su miego paralyžiumi susijusios istorijos ypač įsišaknijusios kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir Egipte, todėl tai nutinka dažniau. „Jūsų močiutė gali pasakyti: „Štai ateina monstras naktį. Jis atrodo taip.“ Ir štai, tai nutinka.“ Tada, pasak jo, tai gali tapti užburtu ratu. Pradedate bijoti miegoti. Vėl galite tai patirti po dviejų dienų; tai gali tapti lėtine problema. „Galbūt pradedate pasakoti ir kitiems, ir tai plinta. Egipte dėl kultūrinių idėjų žmonės tai patirdavo dažniau ir ilgesnius epizodus“, – sakė mokslininkas.
B. Jalalas sulaukė žmonių pasakojimų, kad priepuolis truko iki valandos, tačiau jis teigia, kad jie negali to žinoti užtikrintai, ir tai skamba „labai neįtikėtinai“. Mokslininkams retai pasitaiko proga užfiksuoti epizodus laboratorijoje, tačiau „tie, kuriuos matėme, paprastai trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, o tada jūsų smegenys atsigauna. Jos negali likti tokioje būsenoje. Tai labai nenatūrali būsena, ir galiausiai jūsų jutiminė žievė išsilygins ir grįš į savo vietą. Bet gali atrodyti, kad praėjo labai daug laiko.“
Jis dirba prie strategijos, kaip nutraukti nerimą keliančią grįžtamojo ryšio kilpą tiems, kurie kenčia nuo lėtinio miego paralyžiaus.
Pirmas žingsnis – užsimerkti, kad būtų sumažinti bet kokie kambario dirgikliai, galintys paveikti haliucinacijas. Tada idėja yra permąstyti situaciją kaip įprastą, nekenksmingą reiškinį ir pabandyti nuo jo emociškai atsiriboti. „Nerimavimas nieko nepakeis“, – tikina jis. Tada sutelkite dėmesį į kažką pozityvaus ir raminančio, nesipriešinkite paralyžiui ir judėjimui – priimkite situaciją. Italijoje su šiuo metodu buvo atliktas nedidelis bandomasis tyrimas su narkolepsija sergančiais pacientais (kurių maždaug pusei, regis, pasireiškia miego paralyžius) ir buvo pastebėtas „maždaug 50 proc. miego paralyžiaus sumažėjimas žmonėms, kurie jį patirdavo labai dažnai.“
B. Jalalas norėtų atlikti daugiau eksperimentų, tiriančių, kaip šie išgyvenimai gali paveikti žmonių įsitikinimus. „Aš esu religingas mokslininkas, o tai yra retas atvejis“, – sako jis. Tačiau kartą psichologas, kuris buvo „griežtas ateistas“, jam paskambino patyręs miego paralyžių ir pasakė: „Dabar aš keičiu nuomonę. Jaučiuosi taip, tarsi atsivertų vartai į kažką anapus materialaus pasaulio.“ Tai nebuvo pirmas kartas, kai B. Jalalui taip pasakyta.
Anot jo, netikintys gali „tapti labiau atviri kažkam anapus savo fizinės sferos. Taigi, galbūt tirdami žmones miego paralyžiaus metu, galime rasti tai, ką galima vadinti „dvasine grandine“ smegenyse.“ Bent jau iš to žmogaus perspektyvos „vyksta kažkas kosminio“.
Parengta pagal „The Guardian“