Augimo koučerė Asta Raudonienė pastebi, kad savo ribas įprastai jaučiame, tačiau bijodami nuvilti kitus, sutinkame net tada, kai iš tiesų norėtume atsisakyti, rašoma pranešime žiniasklaidai. Tai kaip stiprinti savo vidinį stuburą: nustoti automatiškai sakyti „taip“ ir neatsiimti „ne“ vos pajutus, kad kažkas juo nepatenkintas?
Kai atsisakymas atrodo kaip grėsmė santykiui
Pasak A. Raudonienės, sunkumas pasakyti „ne“ gali slėpti visai kitą klausimą: kas bus, jeigu atsisakysiu? Gal artimas žmogus nuspręs, kad man nerūpi, kolega palaikys nepaslaugia, draugė įsižeis. Tuomet sutikimas tampa būdu išvengti nemalonaus pokalbio ir išsaugoti gerus santykius.
Iliuzija, kad renkamės patys: ką apie mus žino ir kaip mus valdo programėlės?
„Dažniausiai žmonės puikiai žino, ko nenori. Tačiau vos pagalvojus apie atsisakymą pradeda svarstyti, kaip pasijus kitas žmogus. Savo planus, atrodo, dar įmanoma nustumti į šalį, o kito nusivylimas atrodo sunkiai pakeliamas. Ypač tai būdinga moterims, kurios nuo vaikystės yra įpratusios būti tomis, kurios supranta, padeda ir nesukelia problemų“, – sako A. Raudonienė.
Todėl, kaskart prieš sakant „taip“, verta pastebėti, kas slypi už konkretaus sutikimo. Ar iš tiesų noriu padėti? Ar šįkart sąmoningai prisiderinu? O gal tiesiog bijau, kas nutiks atsisakius?
Susiję straipsniai
Sakai „viskas gerai“, o viduje jau pyksti
Vieną kartą suruošti šventes ar pasirūpinti bendra dovana gali būti malonu. Tačiau kai tampa savaime suprantama, kad tuo kaskart pasirūpinsiu aš, o iš tiesų sutinku nenorėdamas, viduje ima kauptis nepasitenkinimas.
„Kiekvienas prašymas atskirai gali atrodyti nedidelis. Bet dažnai praėjus dienai paaiškėja, kad visiems radai laiko, o sau – ne. Tuomet kyla natūralus pyktis: kodėl visi gali tiesiog ateiti ir mėgautis šventėmis, o aš turiu viskuo pasirūpinti? Kodėl niekas nepagalvoja apie mane? Tik kiti gali net nesuprasti, kad tau per daug, nes iki šiol į jų prašymus atsakydavai: „viskas gerai“, – pastebi A. Raudonienė.
Nuolat sutinkant formuojasi ir atitinkami aplinkinių lūkesčiai: jeigu visada sutikdavome, aplinkiniai ima tikėtis, kad sutiksime ir šįkart. Todėl svarbu nelaukti, kol susikaupęs nepasitenkinimas prasiverš priekaištais. Aiškiai pasakyti, ką galime padaryti, kam neturime laiko ar jėgų, o gal tiesiog nenorime, naudinga ir mums, ir aplinkiniams – jiems nebereikia spėlioti, ar padedame noriai, ar tik sukandę dantis.
Pirmas žingsnis – neskubėti atsakyti
Pasak A. Raudonienės, keisti įprotį su viskuo sutikti lengviausia nuo pauzės. „Aš pagalvosiu ir atsakysiu vakare“ arba „pirmiausia pasižiūrėsiu savo darbus“ – šie sakiniai suteikia laiko įvertinti prašymą, užuot automatiškai sutikus. Svarbu pasakyti, kada grįšime su atsakymu, ir tai padaryti.
„Prieš atsakydami paklauskite savęs: ar turiu tam laiko ir jėgų? Ką turėsiu atidėti, jeigu sutiksiu? Ar tikrai noriu tai padaryti? Kartais tik sustojus galima suprasti, kad sutikdami pasirūpinti kitų planais, vėl atšauksite savuosius“, – sako A. Raudonienė.
Atsisakant galima trumpai paaiškinti priežastį, tačiau nebūtina pateikti visos dienotvarkės ir įrodyti, kad ji pakankamai svarbi. „Šiemet svečių priimti nenorėčiau, mielai pati pas ką nors nueičiau“ arba „šįkart dovanos paieškas paliksiu jums“ gali būti aiškus ir pagarbus atsakymas. Darbe, sulaukus papildomos užduoties, verta aptarti ir prioritetus: „Galiu tai padaryti, bet tuomet reikės atidėti kitą darbą. Kuris šiuo metu svarbesnis?“
„Pasakei „ne“. Ar atlaikysi kito nusivylimą?
Visgi pasakius „ne“ sunkiausia dalis gali tik prasidėti. Jei artimasis ar kolega atsako trumpiau nei įprastai, nutyla ar neslepia nusivylimo, gali kilti noras dar kartą pasiaiškinti, atsiprašyti ar net persigalvoti – kad tik tarp jūsų neliktų įtampos.
„Galima suprasti kito nusivylimą ir vis tiek laikytis savo sprendimo: „Suprantu, kad tikėjaisi mano pagalbos, bet šįkart negalėsiu padėti“. Kito žmogaus nusivylimas savaime nereiškia, kad pasielgėte neteisingai“, – pabrėžia A. Raudonienė.
Užplūdus kaltei, verta grįžti prie faktų: ar sulaužiau pažadą, ar tiesiog nepatenkinau kitų lūkesčio? Ar kalbėjau pagarbiai? Ar priežastys, dėl kurių atsisakiau, pasikeitė? Tai padeda sprendimą vertinti ramiau. Artimuose santykiuose galima ieškoti abiem priimtino susitarimo, tačiau tam reikia, kad būtų girdimi abiejų pusių poreikiai.
Vidinis stuburas auga per mažus kasdienius pasirinkimus: duoti sau laiko atsakyti, aiškiau pasakyti, ką gali ir ko nori, ir neskubėti atsiimti savo žodžių vos pajutus nepatogumą.