Kai pinigai tampa žmogaus vertės matu
Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologės, psichoterapeutės Lauros Soloveičik teigimu, finansinė savivertė susiformuoja tada, kai žmogus išmoksta, kokiomis sąlygomis gali jaustis saugus, gerbiamas ir vertingas. Vienam pinigai pirmiausia reiškia pasirinkimo laisvę, kitam – apsaugą nuo bejėgiškumo, trečiam – kompetencijos įrodymą, dar kitam – galimybę būti tuo, kurio reikia kitiems.
„Problema atsiranda ne tada, kai žmogui svarbu uždirbti, turėti finansinį rezervą ar pasirūpinti artimaisiais. Ji prasideda tada, kai finansinis pajėgumas ima reguliuoti santykį su savimi: „esu saugus, nes susitvarkau“, „esu vertingas, nes galiu duoti“, „esu reikalingas, nes nuo manęs priklauso“, „esu stiprus, nes man nereikia prašyti“. Tuomet pinigai tampa ne vien gyvenimo priemone, bet ir atrama savivertei“, – teigia psichologė.
Žema savivertė ir nepasitikėjimas savimi: kaip paaugliui susitvarkyti su šiomis problemomis?
Ji pastebi, kad finansinė padėtis tokiam žmogui tampa ne tik faktą apie galimybes, bet ir informacija apie jį patį. Kai sekasi, jis gali jaustis pajėgus, savarankiškas, reikalingas. Kai galimybės sumažėja, greta objektyvaus nerimo atsiranda gėda, kaltė, dirglumas ar noras atsitraukti. Žmogus pradeda painioti du skirtingus teiginius: „mano padėtis pablogėjo“ ir „aš tapau mažiau vertas“.
Psichologė atkreipia dėmesį ir į neuropsichologinį finansinio streso poveikį. Kai žmogų ilgesnį laiką lydi finansinė įtampa, jo dėmesys natūraliai krypsta į skubiausių problemų sprendimą. Dėl to gali būti sunkiau susikaupti, išlaikyti informaciją atmintyje, planuoti kelis žingsnius į priekį ar kritiškai įvertinti skirtingus sprendimus.
Susiję straipsniai
Šią sąsają plačiau įvertino Portugalijos universitetų mokslininkų grupė. 2024 m. žurnale Journal of Economic Psychology paskelbtoje metaanalizėje Filipa de Almeida ir kolegos apibendrino 29 duomenų rinkinius, apimančius 111 852 dalyvius. Meta-analizė parodė bendrą neigiamą finansinio stygiaus ir pažintinės veiklos sąsają, tačiau jos stiprumas skyrėsi priklausomai nuo išsilavinimo, stygiaus intensyvumo ir kitų aplinkybių.
Svarbi praktinė šios išvados reikšmė ta, kad patiriant finansinę įtampą dalis žmogaus pažintinių išteklių nukreipiama į šios problemos sprendimą, būtent tuo metu, kai reikia priimti sudėtingus sprendimus, gali būti sunkiau matyti situacijos visapusiškumą. Žmogus save kaltina, kad „nesusitvarko“, kai jo psichika jau patiria didelį krūvį.
Pasak L. Soloveičik, vienas svarbiausių požymių, kad žmogus per daug remiasi pinigais kaip savo vertės matu, yra neproporcinga gėda: „Žmogus galėtų pakelti patį finansinį sunkumą, bet jam labai sunku, kad kiti apie tai sužinos. Jis vengia pasakyti, kad ko nors negali sau leisti, sunkiai priima pagalbą, skuba atsilyginti už kiekvieną gerą gestą.“
Kitas ženklas, anot specialistės, yra tai, kad kito žmogaus sėkmė automatiškai pakeičia savęs vertinimą. Ne „jam sekasi“, o „vadinasi, aš atsilieku“. Dar vienas požymis – perdėtas produktyvumas ir kaltė ilsėtis, tarsi vertė būtų nuolat uždirbama veikimu. Svarbus ir labai subtilus signalas, kai žmogus nežino, kaip būti su kitu, jeigu nėra kuo padėti. Jei buvimas santykyje „be funkcijos“ kelia stiprų nepatogumą, verta klausti, ar pinigai ir pagalba netapo pagrindiniu būdu pateisinti savo vietą santykyje.
Kodėl savo vertę pradedame sieti su finansine sėkme
L. Soloveičik pažymi, kad finansinės savivertės formavimuisi gali turėti įtakos daugybė kasdienių gyvenimiškų epizodų vaikystėje: „Vaikas stebi ne tik tai, ką tėvai sako apie pinigus, bet ir tai, kas šeimoje turi galią, kas ką gelbsti, dėl ko kyla įtampa ir kokia jo paties būsena sulaukia daugiausia pritarimo. Jeigu labiausiai vertinama ta vaiko versija, kuri yra savarankiška, „nekelianti problemų“, gerai besimokanti ar padedanti kitiems, gali susiformuoti labai funkcionalus įsitikinimas: kuo mažiau esu našta ir kuo daugiau galiu duoti, tuo saugesnis mano ryšys su kitais.“
Psichologė atkreipia dėmesį, kad gali formuotis ir priešingas kelias: žmogus užauga finansiniame chaose ir suaugęs priima vidinį sprendimą niekada nebūti tokioje padėtyje. Tada finansinė kontrolė tampa apsauga nuo kadaise patirto bejėgiškumo.
L. Soloveičik nurodo, kad platesnį kontekstą atskleidžia 2021 m. BMJ Global Health publikuotas Ziggi Ivan Santini ir kolegų tyrimas. Mokslininkai analizavo 35 475 žmonių iš 19 Europos šalių duomenis. Vaikystėje patirti finansiniai sunkumai ir šeimos konfliktai buvo susiję su didesne įvairių psichologinių, socialinių ir fizinės sveikatos sunkumų tikimybe suaugus, o didžiausia rizika buvo tada, kai šios patirtys persidengdavo.
Šie duomenys neįrodo, kad finansiniai sunkumai vaikystėje savaime formuoja finansinę savivertę. Tačiau jie padeda suprasti, kodėl pinigų tema vaikui gali tapti ne vien ekonomine, bet ir emocinio saugumo tema.
Prie finansinės savivertės susiformavimo gali prisidėti ir kultūriniai bei socialiniai lūkesčiai (pavyzdžiui, „vyras turi aprūpinti“, „tėvai turi duoti“). L. Soloveičik pabrėžia, kad socialiniai lūkesčiai tampa psichologiškai stiprūs tada, kai sutampa su asmeniniu žmogaus pažeidžiamumu. Tas pats kultūrinis scenarijus vienam bus pageidautina gyvenimo norma, kitam – moralinis įpareigojimas, kurio neįvykdęs jis jaus gėdą, kaltę, žemą savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvos kontekste svarbi ir tarp kartų perduodama ekonominio nestabilumo patirtis. Deficitas, santvarkų lūžiai, staigūs darbo ir socialinio statuso pokyčiai šeimose galėjo sustiprinti tokias strategijas kaip kaupimas, visiškas savarankiškumas, nepasitikėjimas pagalba ar siekis bet kokia kaina apsaugoti artimuosius nuo stokos.
„Todėl verta atskirti vertybę nuo pareigos. Vertybę žmogus renkasi: „man svarbu pasirūpinti“. Pareiga skamba kitaip: „jei nepasirūpinsiu, būsiu prastesnis žmogus“. Būtent antruoju atveju kultūrinė norma tampa savivertės sąlyga“, – aiškina psichologė.
Kai pagalba tampa būdu būti reikalingam
Asmens sveikatos klinikos specialistė pastebi, kad kartais žmogui daug lengviau būti reikalingam negu tiesiog būti artimame ryšyje su kitu. Būdamas reikalingas jis turi aiškią funkciją: gali spręsti, padėti, apsaugoti. Artumas reikalauja daugiau neapibrėžtumo – leisti kitam būti savarankiškam ir vis tiek tikėti, kad šis rinksis santykį su tavimi.
Tai gali kelti nesaugumą, nes žmogus gali jaustis nepakankamas, jei negali suteikti finansinės ar kitokios apčiuopiamos naudos. Tuomet jis gali nesąmoningai siekti išlaikyti tokią vietą santykyje, kurioje yra ypač reikalingas. Ne todėl, kad sąmoningai norėtų kontroliuoti kitus, o todėl, kad reikalingumas padeda jam pačiam jaustis saugiau. Daug ką atskleidžia tai, kaip žmogus reaguoja, kai jo pagalbos nebereikia: ar gali ramiai priimti kito savarankiškumą, ar ima jaustis nuvertintas, atstumtas ar praradęs savo vietą santykyje?
L. Soloveičik pažymi, kad finansinė savivertė santykiuose gali pasireikšti kaip per didelė kontrolė ir atsakomybė už kitus. Vienas žmogus organizuoja, numato, apmoka, apsaugo nuo pasekmių ir nuolat perima atsakomybę. Kiti tokiame santykyje esantys palaipsniui ima funkcionuoti mažiau, nes šalia jau yra tas, kuris funkcionuoja už visus. Taip susiformuoja paradoksali pusiausvyra: kuo daugiau vienas gelbsti, tuo labiau kiti pripranta būti gelbėjami; kuo labiau jie priklausomi, tuo reikalingesnis jaučiasi gelbėtojas.
„Žmogus puikiai žino, kaip padaryti kito gyvenimą lengvesnį, bet daug sunkiau atsako į klausimą, ko jam pačiam reikia iš kitų. Tuomet jis santykyje yra labai naudingas, tačiau ne visada labai matomas, priimtas toks, koks yra, o ne tik toks, kokią funkciją atlieka“, – pastebi psichologė.
Ji primena, kad finansinė pagalba gali pakeisti galios pusiausvyrą santykyje. Problema atsiranda tada, kai pagalbos gavėjas pradeda mokėti ne pinigais, o autonomija, dėkingumu, paklusnumu ar teise nesutikti. Kontrolė nebūtinai būna grubi – ji gali skambėti rūpestingai: „aš juk noriu tau geriausio“ arba „kam tau rizikuoti, aš viskuo pasirūpinsiu“. Esmė grindžiama tuo: ar mano pagalba didina kito žmogaus gebėjimą gyventi savo gyvenimą, ar didina jo priklausomybę nuo manęs? Sveikas rūpinimasis plečia kito galimybes, o kontrolė jas siaurina.
Kaip išmokti jaustis vertingam nepriklausomai nuo pajamų
Pasak L. Soloveičik, keisti nuostatas reikia pradėti nuo klausimo, kokias sąlygas žmogus sau iškėlė, kad galėtų save gerbti: „kai esu produktyvus“; „kai niekam nesu našta“; „kai manęs reikia“ ar „kai viską kontroliuoju“. Tada jau galima klausti: iš kur šis įsitikinimas atsirado ir ar jis vis dar reikalingas ir tarnauja kasdieniame gyvenime?
„Naujas santykis su savimi kuriamas ne vien per supratimą, bet ir per patirtį: priimant pagalbą, pasakant „nežinau, nebegaliu“, leidžiant kitam susitvarkyti be mūsų pagalbos. Nepirkti artumo ir neskubėti atsilyginti vien tam, kad sumažėtų diskomfortas. Išbūti su jausmu, kad „šiuo metu nesu tas, kuris viską kontroliuoja“, ir pamatyti, kad dėl to nepraradau savo vietos santykyje“, – aiškina psichologė.
Pasak jos, tai iš esmės mokymasis toleruoti pažeidžiamumą savęs nenuvertinant. Tikslas nėra tapti mažiau ambicingam ar atsakingam. Tikslas – kad ambicija ir dosnumas taptų pasirinkimu, o ne sąlyga, kurią žmogus turi nuolat įvykdyti, kad galėtų save gerbti ir jaustis priimtas kitų.
L. Soloveičik atkreipia dėmesį, kad artimieji negali lemti kito žmogaus savivertės, tačiau gali tapti svarbia naujos patirties dalimi: „Jei vienas žmogus dešimtmečius gelbsti visus, o visi kiti nuolat kreipiasi tik į jį, pati sistema nuolat patvirtina įsitikinimą, kad jo vertė yra jo funkcija paremti finansiškai. Kartais meilė reiškia ne priimti dar vieną pagalbą, o pasakyti „šį kartą susitvarkysiu pats“. O jei pinigai jau naudojami kontrolei, reikalingos aiškios ribos: žmogaus gyvenimo istorija gali paaiškinti, kodėl jam kontrolė tokia svarbi, bet ji nesuteikia teisės riboti kito autonomijos.“
5 klausimai sau: ar mano savivertė priklauso nuo pinigų?
Asmens sveikatos klinikos specialistė primena, kad finansinė savivertė dažnai nėra nei godumo, nei materializmo apraiška. Ji gali būti protinga psichikos adaptacija: jei gebėjimas būti stipriam, produktyviam, naudingam ir nepriklausomam kadaise suteikė daugiau saugumo, psichika šią strategiją išmoko.
Pasak jos, problema gali kilti ne tada, kai strategija yra bloga, o tada, kai ji tampa vienintele. Tada žmogus nebegali laisvai rinktis būti dosnus – jam reikia būti dosniam. Negali tiesiog siekti sėkmės – jam reikia sėkmės, kad save gerbtų. Negali tik padėti – jam reikia, kad jo pagalbos reikėtų. Todėl svarbiausias savirefleksijos klausimas yra ne „ar man per daug rūpi pinigai?“, o „kokį jausmą apie save prarasčiau, jeigu kurį laiką negalėčiau uždirbti, duoti ar gelbėti?“
Psichologė pataria stebėti savo būseną, kylantį gėdos jausmą, o ne tik išlaidas; mokytis priimti pagalbą neskubant atsilyginti; prieš gelbstint paklausti savęs, ar to reikia kitam, ar man pačiam sunku išbūti nieko nedarant; plėsti tapatybę ir sąmoningai įvardyti, kuo dar esu svarbus ir reikalingas be pajamų, pareigų ir materialinės naudos. Jei finansiniai pokyčiai nuolat sukelia stiprią gėdą, nepilnavertiškumą, konfliktus, negebėjimą priimti pagalbos arba pinigai tampa pagrindine santykių kontrolės priemone, verta šią temą tyrinėti su psichologu.
L. Soloveičik siūlo užduoti sau keletą savipagalbos klausimų.
- Kada finansinė situacija pradeda keisti mano nuomonę apie save?
- Ar galiu priimti pagalbą taip pat laisvai, kaip ją suteikiu?
- Ar mano pagalba iš tiesų reikalinga kitam, ar ji pirmiausia sumažina mano paties nerimą?
- Ar galiu būti artimas žmogui ir tada, kai nesu jam „būtinas“?
- Kas manyje liktų vertinga, jei kuriam laikui pasikeistų mano pajamos, statusas ar galimybė pasirūpinti kitais?
Ji akcentuoja, kad galutinis tikslas nėra tapti mažiau ambicingam ar mažiau dosniam. Jis subtilesnis: kad žmogus galėtų duoti iš pasirinkimo, o ne iš baimės, jog neduodamas taps mažiau vertas.





