Apie tai, kaip neramūs laikai veikia žmonių savijautą, santykius ir ateities planus, kalbėta portalo Lrytas surengtos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Kai grėsmės išorėje: kas vyksta mūsų viduje?“. G. Petronienę kalbino tinklalaidės „Tapk geresniu“ kūrėjas Artur Lebedenko.
Baimė gali trukdyti ruoštis
Pokalbio pradžioje A. Lebedenko paprašė auditorijos pakelti ranką, kurie 2022 m. susidėjo evakuacinę kuprinę – toks buvo vienas. Paklausęs, kas, paskutinį kartą gavęs perspėjimą apie skrendantį droną, bėgo į priedangą, suskaičiavo dvi.
Karo bijome, bet evakuacinės kuprinės nesikrauname: psichoterapeutė paaiškino paradoksą
A. Lebedenko teiravosi, ką tokia reakcija rodo – atsparumą ar sustingimą?
G. Petronienė neatmetė, kad dalis žmonių jau yra apgalvoję savo veiksmus ir žino, ką darytų. Tačiau neveiklumas gali būti ir atsiribojimo nuo baimės ženklas. Kartais žmogus nesiruošia būtent todėl, kad pasirengimas priverstų pripažinti pavojų.
„Kuo labiau bijo kartais, tuo mažiau šansų, kad jie turės tą krepšį“, – savo pastebėjimu dalijosi psichoterapeutė.
Net radijo imtuvo su baterijomis paieškos tokiam žmogui gali reikšti dieną, kurią teks praleisti galvojant apie grėsmę ir išgyvenant baimę. Todėl pasirengimas nukeliamas kitam savaitgaliui.
Susiję straipsniai
A. Lebedenko priminė 2022 m. pavasarį atliktą apklausą, kurios duomenimis, 77 proc. Lietuvos gyventojų teigė jaučiantys tiesioginę karo grėsmę. Jis taip pat papasakojo, kaip žmonės reagavo į perspėjimą apie droną Vilniuje vykstant maratonui: Gedimino prospekte suskambo telefonai, praeiviai perskaitė pranešimus, tačiau netrukus grįžo prie savo veiklos, o renginys tęsėsi.
G. Petronienės teigimu, žmonės nuo grėsmės atsiriboja dėl skirtingų priežasčių. Vieni įtikinėja save ir aplinkinius, kad nieko nenutiks, NATO apsaugos, o naujienos tik bereikalingai gąsdina. Kiti nebenori patirti to, ką išgyveno prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje.
Tuomet dalis žmonių įsivaizdavo savo ir artimųjų žūtį, priverstinį išvykimą, įprasto gyvenimo praradimą. Patyrę stiprų emocinį sukrėtimą, jie stengiasi daugiau į tokią būseną nebegrįžti.
Dar viena reakcija – bejėgiškumas. Žmogus įsitikina, kad prasidėjus karui vis tiek nieko negalės padaryti, nežinos, iš kur atskries pavojus, neteks darbo ir nebebus reikalingas. Psichoterapeutė atkreipė dėmesį, kad tokios mintys ne visada atitinka tikrovę: pavyzdžiui, Ukrainoje ir toliau reikia psichologų, vyksta koncertai, dirba menininkai.
Vienam būtų sunkiau
A. Lebedenko bejėgiškumo temą susiejo su per rinkimus girdimu įsitikinimu, kad vieno žmogaus balsas nieko nepakeis. Jis taip pat klausė, ar pasitikėjimas kariuomene daliai visuomenės netampa priežastimi patiems nesiruošti – tikėtis, kad viską padarys kiti.
G. Petronienė pabrėžė kitą tokio pasitikėjimo pusę: svarbu suvokti, kad ištikus krizei nereikės veikti vienam. Kariuomenės ir kitų institucijų švietimas, konferencijos padeda žmonėms suprasti, jog bus galima bendradarbiauti su savivaldybe, kaimynais, palaikyti ryšį ir gauti informaciją.
„Tu gali būti psichologiškai labai stiprus. Bet jeigu tu būsi vienas, tikrai bus bėda“, – kalbėjo ji.
A. Lebedenko atkreipė dėmesį į vienišumą ir galimybes kasdienybėje beveik nesusitikti su kitais: dirbti nuotoliu, užsisakyti maisto į namus, retai išeiti į viešumą. Jis svarstė, ar vieni gyventi įpratę žmonės krizės metu gebėtų staiga susitelkti ir pasirūpinti vieni kitais.
Psichoterapeutė priminė, kad per pavojų žmonių reakcijos gali skirtis: vieni atsiriboja ir sustingsta, kiti užmezga naujus ryšius. Jos vertinimu, ruošiantis galimai krizei verta ne tik pasirūpinti atsargomis, bet ir atgaivinti senus ryšius.
Skirtinga baimė supriešina poras
G. Petronienė pasakojo savo darbe nuolat susidurianti su poromis, kurių nariai karo grėsmę išgyvena skirtingai. Vienas bijo, o kitas jo jausmus nuvertina ir kartoja, kad nėra dėl ko nervintis.
Baimę patiriantis partneris tuomet gali pradėti abejoti ne tik tuo, ar yra suprastas, bet ir tuo, ar kitas žmogus juo pasirūpintų iškilus pavojui.
Nesutarimų kyla ir tada, kai vienas nuolat seka naujienas, nerimauja, išsenka, o kitas nenori apie grėsmes galvoti. Dar sudėtingiau susitarti dėl konkrečių veiksmų: vienas įsitikinęs, kad reikėtų išvažiuoti, kitas jokiu būdu nepaliktų savo žemės ar tėvų.
„Net dabar žinau tokių porų, kur vienas jau yra išvažiavęs, o kitas sėdi čia“, – sakė psichoterapeutė.
A. Lebedenko klausė, ar požiūrį į karo grėsmę verta aptarti jau santykių pradžioje, kaip kalbamasi apie vaikus ar finansus.
G. Petronienė pasakojo, kad kai kurie žmonės jau per pirmuosius pasimatymus aiškinasi, ar potencialus partneris nėra prorusiškų pažiūrų. Moterims taip pat svarbu suprasti, ar sutiktas vyras atsakingas ir ar padėtų iškilus grėsmei.
Paklausta, ką tokiomis aplinkybėmis reiškia saugumas santykiuose, ji išskyrė gebėjimą kalbėtis, dalytis emocijomis ir susitarti dėl bendrų veiksmų.
Tai ypač svarbu vaikų turinčioms šeimoms. Jeigu vienas iš tėvų panikuoja, o kitas jį vadina nenormaliu, vaikai gauna prieštaringas žinutes. Tėvams svarbu sutarti, kaip paaiškins situaciją ir kokių veiksmų imsis, kad vaikams netektų raminti suaugusiųjų.
Su vaikais – apie jų baimes ir šeimos veiksmus
Kalbėdama apie vaikų amžių, G. Petronienė siūlė ikimokyklinukų pernelyg neįtraukti į karo temą, jeigu jie patys nerodo nerimo. Tačiau su mokyklinio amžiaus vaikais jau verta kalbėtis: klausti, ką jie girdėjo mokykloje, ką apie tai sako draugai.

Lrytas nuotr.
Paaugliai informacijos ieško ir patys, todėl pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ką jie žino ir kaip tai suvokia.
„Svarbiausias dalykas – vaiką suprasti, kokia keista informacija jo galvoje yra. Ji nebūtinai teisinga“, – sakė psichoterapeutė.
Net mažametis gali turėti labai konkrečių baimių: kad tėtį paims į karą, reikės išsikraustyti ir išsiskirti su augintiniu. Jis taip pat gali nedrįsti klausti, matydamas išsigandusius tėvus ir nenorėdamas jų dar labiau apsunkinti.
Todėl, pasak G. Petronienės, kalbėtis reikia, tačiau dėmesį skirti šeimos veiksmams, o ne karo baisybėms. Tėvai gali pripažinti, kad kartais ir patys išsigąsta, kartu paaiškindami, kokių priemonių turi ir kaip pasirūpins vaikais.
Kai tėvai tiki propaganda
Kita pokalbio tema tapo prorusiškos artimųjų pažiūros. A. Lebedenko minėjo šeimas, kuriose tėvai žiūri Rusijos televizijos kanalus, o per šventes kilę politiniai ginčai baigiasi vaikų sprendimu išvažiuoti namo. Jis klausė, ar verta bandyti tėvus perkalbėti, ar geriau apie politiką išvis nekalbėti.
G. Petronienės teigimu, dėl požiūrio į Rusijos agresiją žmonės atitolsta nuo draugų ir tolimesnių giminaičių. Tačiau kai tokias pažiūras turi tėvai, atsiriboti gerokai sunkiau.
Ji siūlė nei įsivelti į ilgą konfliktą, nei visiškai nutylėti savo poziciją. Galima trumpai ir aiškiai pasakyti, kad nepritariama agresijai bei žudymui, tačiau nesitikėti, jog pavyks pakeisti vyresnių tėvų įsitikinimus.
„Nereikia tėvų ir vaikų meilės sunaikinti, bet gali nutolti, ir tą irgi reikia priimti“, – kalbėjo psichoterapeutė.
A. Lebedenko pasakojo girdėjęs žmonių prisipažinimų, kad šie vengia lankyti tėvus dėl nuolat įjungtų rusiškų kanalų. Pašnekovė prisiminė ir klientę, palikusią vyrą, kai paaiškėjo, kad jis slapta žiūri tokius kanalus ir vis labiau perima jų skleidžiamas idėjas.
Jautrumas dar nereiškia silpnumo
A. Lebedenko pateikė Londono bombardavimo metų pavyzdį: pasak jo, britų planuotojai tikėjosi didelio psichikos sveikatos pagalbos poreikio, tačiau prognozuoto pacientų antplūdžio nesulaukė. Jis klausė, kodėl jautriais laikyti žmonės tikros grėsmės akivaizdoje nepalūžo.
G. Petronienė kalbėjo apie gebėjimą susitelkti išbandymo metu: galvodami, kaip sustiprėti, žmonės neretai pamiršta jau turimą patirtį ir anksčiau įveiktus sunkumus.
„Mes nepagalvojame, kokie stiprūs jau esame ir kad gyvenime jau turėjome bent po vieną kokį žiaurų išbandymą ir greičiausiai su juo fantastiškai susitvarkėme“, – sakė ji.
Kartu psichoterapeutė atkreipė dėmesį į žmones, linkusius į bejėgiškumą ir savęs nuvertinimą. Sergantiesiems depresija ji priminė iš anksto pasirūpinti vartojamų vaistų atsargomis.
Kalbėdama apie išmoktą bejėgiškumą, pašnekovė aiškino, kad žmogus gali nebematyti savo galimybių ir įsitikinti, jog nėra jokios išeities. Tokiu atveju svarbus ir aplinkinių palaikymas, padedantis atpažinti likusius pasirinkimus.
Ji pasitelkė lėktuvų katastrofų pavyzdį: vieni žmonės panikuoja ir chaotiškai bėga, o kiti sustingsta, nors dar gali būti galimybių išsigelbėti.
Kai pasirengimas virsta nuolatine kontrole
Pratęsdamas temą apie reakcijas į pavojų, A. Lebedenko grįžo prie perspėjimų apie dronus. Jis svarstė, ar skirtingų spalvų pavojaus kodai žmonėms netampa nurodymu, kiek reikėtų bijoti.
G. Petronienė atkreipė dėmesį į kitą kraštutinumą – mėginimą pačiam nuolat sekti ir įvertinti kiekvieną grėsmę. Jos teigimu, dalis Lietuvos gyventojų dėl įkyraus naujienų tikrinimo jau patyrė perdegimą.
Toks žmogus gali būti nusipirkęs būstą užsienyje, perkėlęs lėšas į užsienio bankus, tačiau vis tiek kasdien nerimauti, kad dar ne viską padarė tobulai ir dėl to vėliau bus kaltas.
Vis dėlto reakcijos nėra nekintamos. Vieną dieną žmogus pradeda krauti evakuacinę kuprinę, kitą nueina į koncertą, atsipalaiduoja ir nusprendžia, kad gyvenimas geras. Trečią vėl suabejoja, ar ne per daug atsipalaidavo.
Pasak psichoterapeutės, žmogus gali tuo pat metu džiaugtis gyvenimu ir jausti jo fone išliekančią grėsmę.
Gyvenimą atideda iki saugesnių laikų
A. Lebedenko priminė G. Petronienės anksčiau išsakytą raginimą nenustoti džiaugtis gyvenimu karo akivaizdoje. Prasidėjus plataus masto invazijai, dalis žmonių kritikavo tuos, kurie Lietuvoje eidavo į vakarėlius ir linksmindavosi.
Pašnekovė pabrėžė, kad psichologinei pusiausvyrai svarbu suprasti savo tikruosius jausmus. Jeigu žmogus tuo metu nejaučia stiprios baimės, nereikia jos dirbtinai skatinti vien todėl, kad aplinkiniai tikisi kitokios reakcijos.
Tačiau ji pasakojo sutinkanti žmonių, kurie dėl karo grėsmės metų metus neplečia verslo, atideda partnerio paieškas ar sprendimą susilaukti vaikų. Jie laukia, kol taps saugu ir pagaliau bus galima pradėti gyventi.
A. Lebedenko pastebėjo ir priešingą elgesį – žmones, kurie perka būstus ir įsitvirtina Lietuvoje. G. Petronienė taip pat minėjo vėl pradėtas investicijas į akcijas bei obligacijas.
Vis dėlto, jos vertinimu, karo grėsmė pakeitė savaiminį saugumo jausmą. Ateities planuose atsirado sąlyga: remontą darysiu, jeigu nebus karo ar ekonominės krizės. Vaikščiodamas po Vilnių žmogus gali pagalvoti ne tik apie miesto grožį, bet ir apie tai, kaip būtų skaudu jo netekti.
A. Lebedenko atkreipė dėmesį, kad skirtingų kartų patirtis nevienoda: vyresni žmonės jau išgyveno sunkius laikotarpius, o daliai jaunimo toks nesaugumas naujas.
Psichoterapeutė šį pokytį palygino su žmonių, patyrusių sunkią ligą ar avariją, išgyvenimais. Suvokimas, kad gyvenimas trapus, gali paskatinti ir atsakingiau elgtis: turėti santaupų, pasirūpinti maisto atsargomis, labiau vertinti dabartį.
Naujienų sekimas gali maitinti baimę
A. Lebedenko papasakojo filmuodamas laidą matęs, kaip per kelias minutes dirbtiniu intelektu buvo sukurti tikroviški karo vaizdai: bombarduojamas Baltasis tiltas, Gedimino prospektu važiuojantys tankai. Jis klausė, kaip žmones veikia nuolatinis tikrų ir išgalvotų karo vaizdų žiūrėjimas – ar ugdo budrumą, ar ilgainiui kenkia?
G. Petronienės vertinimu, stipriai išsigandusiems žmonėms vienas naudingiausių veiksmų būtų apriboti naujienų ir socialinių tinklų sekimą: informaciją tikrinti nustatytu metu ir vartoti ribotą jos kiekį.
„Tie, kurie arba visai apie karą stengiasi negalvoti, arba tie, kurie galvoja kiekvieną mielą dieną, šitie bijo labiausiai“, – sakė ji.
Kartu pašnekovė pabrėžė, kad daugybė žmonių jau rado sau tinkamą santykį su informacija: turi žinių ir išlaiko budrumą. Apytikriu jos vertinimu, taip reaguoja ir maždaug du trečdaliai jos klientų.
Tačiau kita dalis įprato nuolat sekti karo turinį ir nebegali sustoti. Jis maitina jau anksčiau turėtas baimes – jeigu nebūtų karo, nerimas galėtų susitelkti į sunkią ligą ar kitą nelaimę. Moderatorius pridūrė, kad pasinėrimas į tokį turinį gali tapti ir būdu pasislėpti nuo asmeninių problemų.
Ryto nepradėti nuo telefono
A. Lebedenko paprašė pakelti rankas tų, kurie pabudę per pirmąjį pusvalandį paima telefoną. Juokaudamas laiką sutrumpino iki pirmųjų 30 sekundžių – rankas pakėlė beveik visi.
G. Petronienė ragino neskubėti ryto pradėti nuo socialinių tinklų ir žinučių. Pasak jos, pirmosios minutės pabudus suteikia galimybę pastebėti savo emocijas, prisiminti sapnus ir geriau suprasti savijautą.
„Nuostabus laikas, kai dar esate ryšyje su savo pasąmone, su savo emocijomis, kai labai daug apie save gali suprasti“, – kalbėjo ji.
Iškart pasinėrus į išorinį informacijos srautą, ši galimybė prarandama. Psichoterapeutė priminė, kad dėmesio turi rūpėti skirti ir sau.
Trys žingsniai baimei suvaldyti
A. Lebedenko paprašė psichologės įvardyti, ką kiekvienas galėtų padaryti praktiškai, kad baimė mažiau valdytų gyvenimą.
Pirmiausia G. Petronienė siūlė suprasti, ką iš tiesų jaučiame. Aplinkinių raginimai visai nesijaudinti arba, priešingai, bijoti labiau nebūtinai atitinka asmeninę būseną.
Antras žingsnis – įvardyti, ką karo atveju būtų sunkiausia prarasti. Pašnekovė sakė pati labiausiai branginanti Vilnių ir savo žmones, kitam didžiausią nerimą gali kelti finansiniai praradimai. Supratus konkrečią baimę, lengviau apgalvoti ir veiksmus, kurių būtų galima imtis.
Trečia – neatidėti gyvenimo. Psichoterapeutė apgailestavo dėl žmonių, kurie atsisako svarbių planų laukdami saugesnių laikų. Jeigu karas neįvyks, gali būti gaila metų, praleistų baimėje. O jeigu ateityje ir tektų susidurti su sunkumais, liktų prasmingai nugyvento laiko patirtis.
„Mes tada nešvaistome savo dienų veltui, mes stengiamės kažką gero patirti jau dabar, nes niekas nežino, kokie kiti metai bus“, – kalbėjo G. Petronienė.






