Daina Bilevičiūtė, dainininkė: „Ledas - tam tikra kliūtis, barjeras, kurį reikia peržengti. O kur yra kliūtis, ten mane ir traukia. Sutikdama dalyvauti projekte, mečiau sau iššūkį: ar po 27 metų pertraukos vėl galiu čiuožti?
Vaikystėje buvau savamokslė čiuožėja. Mėgdavau žiūrėti per televiziją transliuojamus profesionalių čiuožėjų pasirodymus. Jų prisižiūrėjusi po to pati mėgindavau pakartoti figūras. Vienu metu net pusantrinį salto buvau išmokusi. Kai po tiek daug metų vėl apsiaviau pačiūžas, apėmęs jausmas buvo geras. Kol kas griuvau tik kartą, nežinau, galbūt per atsargiai čiuožiu?.. Tačiau traumų jau teko patirti - pasitempiau nugarą, pačiūžos nutrynė kojas. Bet jau užgijo. Treniruotis pradėjome gruodį, treniruotės būna beveik kasdien. Išsikėliau tikslą - jei vėl padarysiu tą pusantrinį salto, tai jau galiu ir iškristi iš šou.
Beje, po tiek metų vėl pradėjusi čiuožti supratau, kad dainavimas - labai didelis malonumas. O čiuožimas - savęs nugalėjimas. Ko tikiuosi iš projekto? Jame dalyvauju ne dėl kokio nors prizo, labiau dėl iššūkio sau. Taip pat noriu parodyti gerą šou, kad žmonėms būtų smagu žiūrėti.
Man norėtųsi paagituoti visas panašaus amžiaus (Dainai 42 metai, - aut.) moteris, kad šios sirgtų už mane. Juk aš - už tas Lietuvos moteris, kurios norėdamos gali padaryti viską, nesvarbu, kiek metų joms būtų. Sutinku, jaunimui viskas daug paprasčiau. Jie lengvesni, lankstesni. Tačiau ir mūsų, keturiasdešimtmečių, dar nereikėtų nurašyti“.
Viktorija Perminaitė, „Mango“ dainininkė: „Projekte dalyvaujame visa grupė. Visos esame pripratusios šokti tik ant scenos, tvirtos žemės. Užlipti ant ledo ir pradėti čiuožti buvo iššūkis, visiškai naujas amplua, kokio niekada nebandėme, todėl į pasiūlymą reagavome labai entuziastingai.
Tiesa, Lina gal mažiau to entuziazmo turi, ant ledo ji jaučiasi gana nedrąsiai.
Mes su Rima ir Lina anksčiau esame čiuožinėjusios. Bet tai buvo seniai, vaikystėje, ant balučių. Galima sakyti, iki projekto tik pačiūžas buvome avėjusios, tikrai nemokėjome gerai čiuožti.
Per treniruotes trenerei dažnai sakau, kad man sunku atlikti vieną ar kitą judesį, kad to nepadarysiu. Ypač sunku čiuožti viena koja. Trenerė tvirtina, kad jei neišmoksiu šių judesių, vėliau ir kitų nepadarysiu. Taigi visos prakaituojame ir dirbame toliau.
Fizinis nuovargis - didelis. Jei atvirai, prieš kelias dienas ir kraujas iš nosies buvo pradėjęs bėgti. Turbūt dėl nuovargio. Rimtų traumų kol kas nepatyrėme. Tačiau visų keliai mėlyni jau nuo pirmųjų treniruočių. Treniruojamės per masinius seansus, mums trims atskirai „Akropolio“ ledo niekas neišnuomoja. Kartą priešais mane pargriuvęs berniukas man smarkiai užgavo koją.
Rimai labai patinka dailusis čiuožimas. Ji tikra šios sporto šakos mėgėja, gali ilgiausiai per televiziją žiūrėti daliojo čiuožimo pasirodymus, čempionatus. Sutikusi dalyvauti projekte, ji tikisi išmokti gerai čiuožti. O aš noriu gerai praleisti laiką, kad žiūrovai būtų patenkinti tuo, ką mato. Kuriai iš mūsų trijų geriausiai sekasi čiuožti? Būsiu nekukli, ko gero, man“.
Irma Jurgelevičiūtė-Sėlenienė, dainininkė: „Noriu išmokti čiuožti, todėl ir sutikau dalyvauti projekte. Iki tol čiuoždavau tik palei ledo arenos kraštą, įsikibdama.
Dabar suprantu, kad prieš pradedant mokytis čiuožti reikia fizinio pasirengimo, tai yra didesnio nei mano. Dėl to pati pradžia man buvo sunkoka. Kol pripratau. Treniruotės vyksta ne kasdien, tačiau mudu su partneriu einame treniruotis kiek galima dažniau, kartais net du kartus per dieną - rytą ir vakare. Pajutau, kad organizme kažkas įvyko. Turėjau persilaužti arba... Juk visą save jaučiau - ir kojytes, ir ausytes, ir uodegytę. Kol kas rimtų traumų - jei jomis nelaikyčiau nubrozdintų klubų kauliukų, mėlynių ant viso kūno, patemptų raumenų, - ačiū Dievui, dar nepatyriau, bet griūti teko ne kartą, ir gana smarkiai.
Nervina, kad čiuožinėdama iškart susergi sloga. Treniruodamiesi sušylame, išsirengiame, o po to visi šniurkščiojame aplinkui. Ant ledo peršąli labai lengvai ir greitai.
Mane supa gera atmosfera, smagi kompanija, puikiai leidžiu laiką. Jau ir šokį paruošiau, juo mėgaujuosi. Trenerė liepia pradėti mokytis kitą, tą atidėti į šoną. Tačiau man nesinori... Šokis - kaip nėštumas. Turi išnešioti, pagimdyti, o po to džiaugtis. Tai ir mėginu daryti“.
Viktorija Juchnevičiūtė, studentė, realybės šou „Dangus“ dalyvė: „Dailusis čiuožimas - mėgstamiausia mano sporto šaka. Kadangi gyvenu Trakuose, aplink daug ežerų, žiemą tenka pačiuožinėti. Per televiziją mielai žiūriu čiuožėjų pasirodymus. Man jie įdomūs. Taigi, gavusi pasiūlymą dalyvauti projekte „Ledo žvaigždės“, net nesudvejojau, iškart sutikau. Labai džiaugiausi, nes visai nesitikėjau.
Maniau, kad moku neblogai čiuožti, bet kai pradėjau treniruotis ir pamačiau, kokias figūras reikia atlikti, taip nebemanau. Supratau, kad čiuožėja iš manęs tikrai ne pati geriausia. Natas (Gediminas Nadtočis, - red.) - taip pat tik mėgėjas, jo čiuožimo įgūdžiai panašūs. Jam sunkiausia mane pakelti. Abiem sunku atlikti šuoliukus, suktukus. Viskam reikia laiko, viską galima išmokti. Mūsų traumos - tik mėlynės, nedidelės žaizdelės, rimtų kol kas nepatyrėme. Fizinis krūvis - gana intensyvus. Pavargstame, bet nieko nepadarysi. Pastaruoju metu per dieną treniruojamės net po kelis kartus, bet treniruočių vis tiek mažai. Jei turėtume daugiau laiko, treniruotumės dar daugiau.
Iš projekto tikiuosi kelių dalykų - tapti gera čiuožėja, patirti gerų įspūdžių. Smagu bendrauti su kitais dalyviais, stebėti juos čiuožiančius“.
Rūta Lukoševičiūtė, žurnalistė, dainininkė, rašytoja: „Man dalyvavimas projekte „Ledo žvaigždės“ - savotiška avantiūra. Norėjau nugalėti baimę. Baiminausi eiti ant ledo, kristi, kitų dalykų. Kita vertus, žmogaus galimybės - beribės, tad kodėl negaliu to padaryti?
Paskutinį kartą čiuožiau prieš kokius 20 metų. Vaikystėje turėjau pačiūžas, tad žiemą viešėdama pas senelius čiuožinėdavau ant tvenkinio. Bet kiek tų normalių žiemų būdavo?..
Treniruotis sekasi visai neblogai. Su partneriu labai stengiamės, daug dirbame, nenulipame nuo ledo. Kartu neišlipame ir iš užkimimo. Iš pradžių po tokios ilgos pertraukos buvo sunku beveik viskas. Tačiau sunkumai po truputį įveikiami. Jau ir traumą patyriau. Stipriai pasitempiau kojos raiščius. Nepatogiai padedu koją - ir jau skauda. Nežinau, ar praeis.
Tikiuosi šauniai praleisti laiką, pabendrauti su visiškai kitokiais žmonėmis, nei sutinku kasdien. Tai - man svarbiausi dalykai. Na, ir, aišku, viliuosi, kad išmoksiu gerai čiuožti“.