Laimutė Užkuraitienė, Vilniaus B.Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorė:
„Turiu kelias artimas drauges, su kuriomis bendraujame nuo pat vaikystės. Su jomis daugiausia susitinku turbūt vasarą, prie jūros. Nors visos gyvename Vilniuje, esame labai užsiėmusios. Vilniuje turime savo mėgstamą susitikimų vietą - nuo senų laikų esame prisirišusios prie „Neringos“. Namuose pas kurią nors renkamės retai, tik per gimtadienius. Turime labai daug darbų, tad ilgesniems pasisėdėjimams laiko nelieka. O namuose juk užsisėdima paprastai daug ilgiau nei kavinėje.
Visos mano draugės muzikės, kaip ir aš, tad susitikimus deriname prie koncertų - kelias valandas prieš arba ilgiau pasiliekame po. Žodžiu, vienu šūviu nušauname du zuikius, arba, kaip rusai pasakytų, vadovaujamės taisykle „prijatnoje s poleznym“ - ir reikalus aptariame, ir draugiškai paplepame. Džiaugiuosi, kad turiu tikrai daug gerų draugų, į kuriuos galiu atsiremti, kai man to reikia, kurie mane išklauso, nuoširdžiai pataria. Kai manęs klausia, kokią didžiausią Dievo dovaną esu gavusi, atsakau - draugus.
Su draugėmis galiu drąsiai kalbėtis beveik apie viską. Kiekvienas mūsų turime paslapčių, kurių nesidalijame su niekuo. Tai natūralu. Tačiau turėjau žmogų, su kuriuo galėjau kalbėtis absoliučiai apie viską. Tai buvo mano mamytė. Kai jos netekau, tai buvo ne tik motinos netektis, bet ir geriausios draugės praradimas. Ji man buvo daugiau negu aš pati sau.
Su draugėmis susitinkame kartą ar du per mėnesį. Ilgiausiai esame plepėjusios turbūt iki pat ryto.
Netinkamos vietos susitikti su draugais, mano manymu, yra tos, kur triukšminga. Norisi, kad niekas neblaškytų, netrukdytų. Mes su draugėmis kartais net mobiliuosius išjungiame. Kai retai susitinki, norisi maksimaliai pabendrauti“.
Ugnė Barauskaitė, rašytoja:
„Anksčiau, kai kavinėse dar buvo rūkoma, su draugėmis susitikdavau ir kavinėse, ir namuose. Dabar iš esmės - tik namuose, išskyrus tuos atvejus, kai kur nors einame. Tada būna, kad pakeliui dar užsukame ir į kokią kavinę, bet galutinė stotelė vis tiek lieka namai. Vasarą, jei geri orai, vaikštinėjame po miestą, stebime kitus žmones, kalbamės, kur nors prisėdame. Tačiau jei kas nors - net jei kita mano draugė - prisėda šalia, tada jau labai blogai - pokalbio nebėra. Neturiu tokių draugų, kurie būtų tarpusavyje pažįstami, visi jie labai skirtingi ir aš jų „nemiksuoju“.
Kuriame kambaryje dažniausiai plepame būdamos namie, priklauso nuo to, koks draugės buto planas. Dabar madinga gyvenamąjį kambarį jungti su virtuve, toje patalpoje ir būname. Anksčiau dažniausiai sėdėdavome virtuvėje.
Draugių turiu nemažai. Yra keletas tokių, su kuriomis bendraujame jau daug metų. Bendravimo santykis nesikeičia, nors skirtingi vyrai, darbai, problemos. Būna, kad kurį laiką nesimatome, tačiau susitikusios galime kalbėti „nuo iki“.
Netinkamiausia vieta susitikti su draugėmis, be abejo, yra naktinis klubas. Nebent einama šokti, „kabinti“ vyrų. Naktinis klubas - baisiausia vieta pasaulyje tokiems susitikimams. Labai smagu su draugėmis vaikščioti po parduotuves ir apsipirkinėti. Ypač, jei sutampa skonis ir tempas“.
Livija Gradauskienė, TV laidos vedėja:
„Iš tikrųjų nėra skirtumo, kur susitikti su draugėmis. Svarbu geros draugės, o ne vieta. Mūsų kompanija gali puikiai susiorganizuoti susitikti kokioje nors kavinėje arba namuose - viskas priklauso nuo situacijos.
Su draugėmis susitinkame pagal galimybes. Visos esame be galo užsiėmusios, labai sunku ištaikyti laiką, tinkantį visoms, kad galėtume pabėgti nuo vyrų, vaikų. Galbūt todėl mūsų, mergaičių, vakarėliai ir būna tokie smagūs, kad nedažni.
Turiu daug gerų draugių. Su jomis galiu šnekėtis apie viską. Manau, gera draugė tokia ir turėtų būti, kad su ja galėtum kalbėtis apie viską visada - ir kai gera, ir kai bloga. Draugės, su kuriomis gali kalbėtis, tarkime, tik apie darbo reikalus, nėra tikros. Jos - geros pažįstamos.
Netinkamos vietos susitikti su draugėmis, mano nuomone, yra tos, kur daug triukšmo, pavyzdžiui, naktiniai klubai. Garsi muzika labai išblaško, todėl mieliau renkamės ramesnę, intymesnę aplinką. Sporto klubai taip pat ne pati geriausia vieta draugių susitikimams - bendravimui reikia atsidavimo, dėmesio. O nuoširdžiai sportuodama nuoširdžiai nepabendrausi“.
Renata Mikailionytė, modelių agentūros „Image Major Group“ bendrasavininkė:
„Labai vertinu draugystę ir turiu tikrų draugių, su kuriomis bendraujame jau daug metų. Mes kalbamės, diskutuojame įvairiomis temomis, organizuojame vakarėlius, tačiau susitikusios tikrai nenarstome kitų žmonių po kaulelį, kitaip tariant, neužsiimame paskalomis: „Ar tu girdėjai, ar matei?“
Turbūt esu iš tų žmonių, kuriems nereikia dažnai kalbėtis, juolab apie tuos pačius ar panašius dalykus. Be to, tikras draugas niekada netraukia informacijos iš savo draugo per prievartą, neverčia jo kalbėti. Tikri draugai vienas kitą turi suprasti iš pusės žodžio, matyti tarp eilučių. Mano mama - labai gera mano draugė, mudvi pasikalbame apie viską.
Su draugėmis dažniausiai susitinkame uždaroje aplinkoje, kurios nors namuose. Viešos vietos įkyrėjo, be to, jose taip kaip namie nepasikalbėsi. Daugelio butų planas panašus tuo, kad virtuvė sujungta su svetaine, tai pasisėdėjimo erdvė - aiški. Kartu ruošiame valgį, skanaujame, plepame, čia pat žaidžia vaikai, rodo mums spektaklius ir panašiai. Mes su draugėmis sportą ir poilsį deriname kartu su vaikais.
Jei su draugais susitinkama labai dažnai, dažniausia pokalbių tema yra darbas. Mūsų draugų kompanijoje visi esame labai užsiėmę, tačiau randame laiko susitikimams: kartu einame į kiną, teatrą, kartais ir keliaujame kartu. Nė vienas nestokoja humoro jausmo, tad susitikimai paprastai būna labai smagūs“.
Gintarė Latvėnaitė, aktorė:
„Su draugėmis vietas susitikti pasirenkame įvairias, pagal situaciją: susitinkame ir namie, ir mieste, ir darbe, ir teatre. Plepame apie viską, tačiau turime ir temų tabu. Manau, kiekvienas žmogus turi turėti savų paslapčių. Nebūtina kalbėtis absoliučiai apie viską.
Turiu daug draugių ir draugų. Neturiu vienos tokios geriausios ar geriausio. Bendrauju su sau įdomiais žmonėmis. Jie ir yra mano draugai. Ir visai nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris.
Susitikti su draugais galima visur. Negaliu nurodyti tokios vietos, kur nenorėčiau susitikti. Gal laidotuvėse... Ką ten kalbėti apie nelaimes. Bet ir laidotuvėse būna, kad viena akis liūdi, o kita šypsosi. Juk toks mūsų likimas, nieko nepakeisime, visi anksčiau ar vėliau mirsime. Reikia džiaugtis gyvenimu“.