Avantiūra, kuri baigėsi meile

25 metų Agnė (vardas herojės prašymu pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas) metė beveik baigtus mokslus ir laimės ieškoti išvažiavo į lietuvių pamėgtą Didžiąją Britaniją.

Skamba banaliai? Bet tik iki šios vietos. Nors Agnės jau ne vienus metus laukia sužadėtinis Lietuvoje, ji ištekėjo už Pietų Afrikos Respublikos (PAR) piliečio ir dabar nuo jo laukiasi. Tiesa, apie tai nieko nežino ne tik Kaune likęs vaikinas, bet ir jos tėvai...

Ši istorija - apie paprastą merginą, tokią, kokia esame kiekviena iš mūsų. Tik kai kurios į gyvenimą žvelgiame su baime ir kiekvieną savo žingsnį matuojame ilgo galvojimo valandomis.

Agnė - visiška priešingybė. Ji įsitikinusi, kad posakis „kas negeria šampano, tas nelaimi“ - neginčijama tiesa. Pokalbio pradžioje tuo abejodamos, galų gale liekame įtikintos. Išties tokių nuotykių patirti gal ir nesinorėtų, bet jei kelio gale laukia TAS, gal ir verta pasiduoti avantiūrai.

Agnė gimė ir augo Kaune, o baigusi vidurinę įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos. Mokslai sekėsi puikiai, o vasaromis, kaip ir daugelis studentų, mergina uždarbiaudavo užsienyje. Po pirmo kurso išvažiavo į Švediją, vėliau į Didžiąją Britaniją. Skynė braškes, dirbo fermose ir kaupė pinigėlius mergaitiškoms pramogoms (tokioms, kurias mėgstame ir mes - kinas, kavinės, gražūs drabužiai).

Mokydamasi ketvirtame kurse mergina ruošėsi ginti diplominį darbą, bet paskutinę akimirką apsigalvojo. „Norėjau pailsėti nuo mokslų ir žadėjau grįžti kitais metais, viską baigti ir stoti į magistrantūrą“, - prisiminė Agnė.

Bet planai pasikeitė taip, kaip nė pati nesitikėjo! Išsiruošė Agnė metams į Didžiąją Britaniją, į kompaniją pasiėmė draugių. Lietuvoje liko vaikinas Arnas, su kuriuo mergina buvo išdraugavusi trejus metus ir net susižadėjusi.

„Pirmasis kontraktas buvo su viešbučių tinklu Škotijoje ir turėjo trukti metus. Atsitiko taip, kad su draugėmis buvome išskirtos ir dirbome skirtinguose miesteliuose. Keista, bet tokia jau šių viešbučių politika - mums, Rytų europiečiams, nelabai suprantama. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl nutarėm susirasti darbą kitur“, - dėstė Agnė. Ji pasičiupo už parankės draugę ir iškeliavo į Edinburgą, ten su bičiulių pagalba gavo siūlymą dirbti fabrike - pakuoti jogurtus.

„Planavom pabūti porą, gal tris mėnesius ir važiuoti namo“, - dabar šypsosi iš savo planų Agnė. Jai visada taip - ką planuoja, viskas sugriūva.

O čia... istorijoje atsiranda afrikiečių.

„Pirmą kartą tris vaikinus iš Pietų Afrikos Respublikos sutikau prieš trejus metus, dar kai studijuodama buvau atvažiavusi į Didžiąją Britaniją vasarą. Tuomet nepasirodė, kad jie kuo nors skiriasi nuo mūsų, - sakė Agnė. (Reikia atkreipti dėmesį, kad daugelis Anglijos afrikiečių yra baltaodžiai.) - Tačiau pradėjusi dirbti viešbutyje supratau, kad jie nuostabūs žmonės, visada kupini energijos ir pasiruošę kiekvieną vakarą linksmintis.“

Noras linksmintis nėra atsitiktinis. PAR gyventojams viza į Didžiąją Britaniją išduodama tik dvejiems metams, tad iki grįžimo į Afrikos realybę jie laiką leidžia įvairiapusiškai. Dar vienas įgimtas PAR afrikiečių būdas - noras padėti, nesvarbu, iš kur tu ir kaip atrodai.

Pradėjusi dirbti jogurtų fabrike, Agnė su drauge Aušra apsigyveno name kartu su kitais darbuotojais.

„Nors gyvenome su nuostabiais jaunais žmonėmis, namas buvo apgailėtinas. Pirmą dieną tik ir mąstėm, kaip iš ten išsikapanoti. Vaizdas toks: langai svetainėje uždangstyti kartonu ir apklijuoti šiukšlių maišais - viskas šilumos izoliacijos labui.

Skųstis negaliu, nes mačiau ir baisesnių namų Londone, o PAR namai dar blogiau atrodo. Pagrindinė priežastis ta, kad jie visi gyvena laikinumo nuotaikomis. Nors 98 proc. yra iš gerų ir pasiturinčių šeimų, gyvena kaip kiaulės...“ - tautinius ypatumus dėstė Agnė.

Šioje pasakojimo vietoje horizonte pasirodo paslaptingasis Francois, kuris vėliau atliks bene svarbiausią vaidmenį lietuvaitės istorijoje. Afrikietis grįžo iš atostogų gimtinėje PAR ir susidūrė su mūsų herojėmis. „Pamaniau - koks išvaizdus vaikinas, o mano draugė net susižavėjo.

Tačiau man tuo metu jis nelabai rūpėjo, nes turėjau vaikiną Lietuvoje. Nors jausmai seniai nebesiejo, kaip ir dauguma porų Lietuvoje, buvau su juo, nes taip buvo patogiau“, - į prisiminimus leidosi Agnė.

Francois merginai pasirodė panašus į donžuaną - vienkartinių nuotykių mėgėją, o Agnė tokiais vaikinais niekada nesižavėjo.

Prisipažinsime, kad šią istoriją sunku suprasti. Agnės santykius su vaikinais bandėme visaip narplioti, bet jų dorai atsekti negali net pati mergina.

Tad istorija tęsiasi: pasirodo, Agnė tuo metu draugavo su kitu afrikiečiu iš tos pat šalies. (O kur ištikimybė Lietuvoje likusiam Arnui?) „Tai va. Išsiskyriau su tuo vaikinu iš PAR, o Francois tuo pačiu metu - su savo mergina, kuri buvo mano darbų vadybininkė.

Net ir tada nei jis, nei aš nieko rimto negalvojome. Tiesiog kartu linksmindavomės, eidavom į klubus, barus, tačiau visada su didele draugų kompanija.

Dažniausiai vienas iš kito nepiktai šaipydavomės. O paskui pradėjom šnekėtis daugiau - jis pasakojo apie savo merginą Kanadoje, o aš apie savo vaikiną Lietuvoje. Jam, kaip ir man, tebuvo likęs mėnuo Anglijoje, nes jo viza buvo prie pabaigos, o aš turėjau grįžti į mokslus“, - planus prisiminė Agnė.

Bet vėl, kaip įprastai, neįvyko nieko, ką ji planavo. Ir kuo toliau, tuo gražiau...

Jau supratai, kad Agnė su Francois dabar yra vyras ir žmona. Bet nemanyk, kad šiam žingsniui porą paskatino aistringa meilė ar netyčia atsiradęs „reikalas“.

„Mintis apie vedybas kilo viename vakarėlyje. Mudu jau buvom lyg ir pora, bet abu supratome, kad tikrai neliksime kartu, nes mūsų laikas Didžiojoje Britanijoje ėjo į pabaigą.

Jis pasigraudino, kad norėtų likti pusmečiui, o aš, kaip visada, nesulaikiau liežuvio už dantų ir pasiūliau... vesti mane (pasipiršau).

Francois iš pradžių kategoriškai pasakė „ne“, nes jo šalyje santuoka labai svarbi ir niekas vien dėl vizos neveda“, - pasakojo mergina. Jei teisinių subtilybių neišmanai: Agnė yra Europos Sąjungos pilietė ir ją vedęs PAR pilietis laisvai galėtų likti Didžiojoje Britanijoje.

Vaikino atsisakymas Agnės nenustebino ir net nenuliūdino - tegu daro, kaip nori.

„Tik vėliau, kai supratome, kad vienas kitam kažką jaučiame, Francois nutarė apie tai prabilti dar kartą. Ir paklausė, ar aš nepakeičiau nuomonės. Pasakiau, kad ne. Anglijoje, kaip ir Lietuvoje, susituokti sunku, tad sumanėme tai padaryti PAR“, - toliau vertė savo istorijos puslapį Agnė. Bet paaiškėjo, kad ir Afrikoje viskas ne taip paprasta.

Dar dabar, prisimindama, kaip, kas ir kodėl vyko, mergina nesulaiko šypsenos. Visa vestuvių istorija tikrai komiška, bet, kaip sakė Agnė, tikrai įsimintina.

„Aš, kaip tikra blondinė, prieš skrisdama į PAR neišsiaiškinau, ar man reikia vizos. O pasirodė, ji būtina! Ne taip, kaip mūsų kaimynams lenkams. Tad teko dar pabūti savaitę Didžiojoje Britanijoje“, - praėjusių metų vasaros istoriją pasakojo Agnė. Tiesa, Francois tuo metu jau sėdėjo gimtinėje ir laukė nesulaukė būsimos žmonos.

Paaiškėjo, kad vizą gauti nėra paprasta. „Pamelavau, kad vestuvės ryt, sužadėtinis išskrido, o aš dar čia. Sulaukiau visuotinės užuojautos, bet tas nepadėjo. Teko pameluoti, kad giminaitis žuvo - tokiu atveju gali išduoti vizą per dieną. Bet čia mūsų nelaimės ir prasidėjo...“ - giliai atsiduso Agnė.

PAR susituokti irgi pasirodė ne taip paprasta, kaip tikėjosi avantiūristų porelė.

„Pietų Afrikoje niekas negalėjo sutuokti, nes turėjau tik lietuviškai rašytą laišką iš metrikacijos biuro, kad Lietuvoje esu nesusituokusi. Nors mūsų ambasadoje Londone visi tvirtino, kad to užteks, net spaudą dėl tvirtumo įspaudė...

Aišku, kad Pietų Afrikoje vertimo iš lietuvių į anglų kalbą klausimu pagalbos nesulauksi. Kaip ir nesulauksi jos šiaip nelaimės atveju. Sužinojau internete, kad artimiausia Lietuvos ambasada yra Izraelyje - manyčiau, tolokai.

Pagalbos centras, kuriame dirba vienintelis vyras, gal ir būtų galėjęs padėti. Bet jis kaip tik nedirbo, nes tas vyras sirgo.

Žinojau, kad PAR gyvena keli lietuviai, tai pamaniau - gal pasiseks jų draugiją rasti. Galų gale radau kažką su lietuvišku vardu internete, paskambinau ir tikėjausi geriausio. Bet tas kažkas į mane lenkiškai prabilo! Lenkas Pietų Afrikoje, kuris net angliškai nemoka, - tikras paradoksas“, - juokėsi Agnė.

Ilgai vargusi, pagaliau porelė rado moterį, kuri turėjo teisę tuokti ir nereikalavo jokių pažymų. „Tikriausiai net paso nebūtų paprašiusi, jei pati nebūčiau davusi! Išmokau pamoką: legalūs būdai Afrikoje neveikia“, - kvatojo mergina. Aišku, moteriškė atsiėjo porelei brangiau nei įprasta (200 Lt), bet šis sprendimas Agnei ir Francois pasirodė geriausias.

Pora susituokė paprastą savaitės dieną Francois tėvų draugų namuose. Juos supo žmonės, kurių Agnė prieš tai nebuvo mačiusi (skamba baisokai). Nei jaunikio, nei jaunosios tėvams apie tuoktuves nepranešė: „Kaip atrodys, kad tuokiamės dėl vizos? Ką jie pamanys?!“ Nebuvo nei baltos pūstos suknios, nei limuzino ar vestuvių torto ir stirtos dovanų.

Tiesą sakant, nebuvo net normalių vestuvinių žiedų. „Taip išėjo, kad iki paskutinės akimirkos netikėjom, jog pavyks susituokti. Žiedų ieškojom valandą prieš ceremoniją ir vis tiek neradom man tinkančio. Tuokiausi su žiedu, kurį iš likusio Lietuvoje vaikino buvau gavusi dovanų...“ Juokas pro ašaras: tas žiedas buvo sužadėtuvių, bet Agnei skrupulai negalioja.

„Per visą ceremoniją mane ėmė juokas. Ne, nesu visiškai išprotėjusi (o mes jau manėm...), bet taip įveikiu stresą. O jo tikrai buvo!

Viskas iš pradžių atrodė daug paprasčiau, bet kai žengi TĄ žingsnį su vyru, su kuriuo esi pažįstama tik du mėnesius... net man buvo sunku suvokti, kas dedasi.“ O mes dar iki šiol nesuvokiam, kas dėjosi ir tebesideda Agnės galvoje.

Daugelį Agnės draugų Lietuvoje, kai sužinojo naujieną, ištiko šokas: mergina buvo viena iš garsiai šaukiančių, kad vėlyva santuoka pati geriausia. Ji visad norėjo būti laisva, o santuoka lyginama su saitais.

Agnės tėvai apie merginos „žygdarbius“ ne tik nieko nežinojo, bet ir... nežino iki šiol!

Atsitiktinai žinia apie Francois santuoką su „kažkokia“ lietuve pasiekė tik vaikino tėvus.

„Jie išgirdo tai iš draugų, kurių namuose tuokėmės. Mums ir patiems buvo staigmena, kai apie tai prašneko. Jautėmės nejaukiai - leisti tėvams sužinoti iš kitų buvo didelė klaida“, - pripažino Agnė.

Francois tėvai supratingi ir jaunavedžių nesmerkė. Tiesa, ką tik iškepto vyro tėvas išrėžė pamokslą, kad sūnus turi rūpintis žmona, ją saugoti ir tausoti santuoką - PAR šeimos konservatyvios ir labai retai skiriasi.

Agnė ištekėjusi jau aštuoni mėnesiai. Prieš mėnesį sužinojo, kad laukiasi. Šiuo metu atžalų ji visai neplanavo, nors Francois buvo užsiminęs, kad labai myli vaikus. Dabar mergina sako, kad atsitiko taip, kaip turėjo atsitikti. Labiausiai bijo prarasti darbą - Agnei kaip tik paaukštino pareigas iki vadybininkės, o tokio posto netekti ji nenorėtų.

Francois įsitikinęs, kad tai - geriausias jam nutikęs dalykas, ir kalba, kad tik šnekėti pramokusį vaiką mokys afrikiečių kalbos.

1 problema: Agnės tėvai apie jos santuoką nenutuokia ir ramiai sau gyvena Kaune, laukdami grįžtančios dukros keliauninkės.

„Aš vis dar bijau jiems apie tai pasakyti. Galvojau tik įteikti kvietimą į vestuves, nes planuojame jas iškelti dar kartą, tik iškilmingesnes. Maniau tai padaryti rudenį, bet dabar tikriausiai teks pasakyti anksčiau: laukiuosi, o to taip lengvai nenuslėpsi“, - šyptelėjo Agnė. Aha, yla iš maišo lenda.

2 problema: Lietuvoje Agnės laukia sužadėtinis Arnas. „Čia kita, negražioji, istorijos pusė. Man buvo sunku jam pasakyti, kad nieko nebejaučiu ir nenoriu su juo būti. Buvom susižadėję ir jis visad vylėsi, kad kursime bendrą ateitį. Nors jei nebūčiau sutikusi Francois, vis tiek su Arnu nebūčiau likusi.

Man visa tai tebuvo nuotykis Anglijoje, o jam - ilgas laukimas Lietuvoje. Net ir šiandien jis nežino, kad ištekėjau, turiu kitą. Mes paprasčiausiai nustojom šnekėtis.

Nežinau, ar jis dar mano, kad draugaujam, ar kad jau nebe. Jaučiuosi kalta, nes tokia ir esu. Įskaudinau žmogų, o paskui net neužteko jėgų pasakyti, kad viskas baigėsi“, - surimtėjusi atsiprašančią miną nutaisė Agnė.

Arnas ir Francois skiriasi kaip diena ir naktis. Agnei vyras atrodo sudėtingesnis ir įdomesnis nei iki šiol turėti vaikinai. Be to, Francois toks pat užsispyręs kaip Agnė, ir vienas kitam jie nenusileidžia. Va, kas merginą žavi labiausiai.

Francois santuoka labai svarbi, ir jis tikrai stengsis padaryti viską, kad ji būtų vienintelė ir paskutinė.

„Jei nebūtų reikėję jam vizos, apie santuoką nebūtume taip anksti galvoję. Tačiau dabar to nesigailiu“, - išvadą padarė Agnė.

Apie ateitį mergina kalba miglotai. Gal ir gerai, jeigu tokiu greičiu keičiasi jos planai. Kol kas pora Anglijoje ruošiasi likti dar ketverius metus. O paskui spręs, ką pasirinkti - Lietuvą ar PAR.

„Kol kas pratinuosi prie minties, kad laukiuosi. Per praėjusius metus perėjau labai daug santykių stadijų, viskas pašėlusiai greitai klostėsi, tad noriu šiuos metus praleisti ramesnės nuotaikos“, - kalbėjo vaikelio besilaukianti mergina.

Ji labiau norėtų grįžti į Lietuvą, kur draugai ir šeima, bet Francois Lietuvoje gyventi nelabai galėtų: viskas čia jam per daug sudėtinga. Pirmą kartą atvykęs praėjusį rudenį, vaikinas vos negriuvo, kai pamatė troleibusus, - jų nebuvo regėjęs.

Uždavėme paskutinį klausimą Agnei: Francois - TAS žmogus? „Tikriausiai taip. Nemanau, kad išvis įmanoma kada nors tuo įsitikinti. Bet jis man artimiausias vyras - ir pomėgiais, ir ateities planais. O tai labai svarbu. Jei kas paklaustų, koks mano vyro idealas, neabejodama parodyčiau Francois. Aišku, jis turi ir trūkumų, bet mes abu daug ko atsisakėm dėl sėkmingų santykių“, - romantiškai pokalbį baigė Agnė.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus Agnė vis dar netekėjusi. O jos pase puikuojasi lietuviška pavardė, nors ją pakeitė į vyro. Jei norėtų tapti ištekėjusi ir Lietuvoje, ji turėtų pristatyti krūvą dokumentų. Laisvai galėtų ištekėti ir dar keliose šalyse, bet mes tikime, kad naujai atrasta meilė Agnei vienintelė ir ji tikrai to nepadarys.