Larisa Kalpokaitė: „Didelė, krūtininga vidutinio amžiaus moteris. Toks mano tipažas“

Gyvenimo scenarijus šią moterį išmokė - kad aplankytų sėkmė, reikia labai daug dirbti.

- Vaidinti scenoje ir prieš kameras - labai skirtingi dalykai. Netikiu tais aktoriais, kurie sako, kad jiems kinas ar televizija - nesvarbu. Teatre nėra galimybės savęs stebėti iš šalies, vadinasi, nėra galimybės ir savęs įvertinti.

Kai pamatai savo darbą televizijos ar kino ekrane, kitas reikalas. Aišku, kartais būna gėda. Ypač po pirmojo karto. Teatras - didelė mokykla. Čia tu ieškai, randi, vėl ieškai. Kine ir juolab - televizijoje privalai duoti produktą, ieškojimams nėra laiko. Kur įdomiau? Lengviau? Vienaprasmio atsakymo į šiuos klausimus nėra, viskas priklauso nuo tokių dalykų kaip režisierius, scenarijus, komanda. Į serialų aktorių gretas patekau, sakyčiau, visiškai atsitiktinai.

Prieš kelerius metus per vieną televizijos kanalų buvo rodomas serialas jaunimui „Kartu“. Pagal scenarijų vienoje serijoje turėjo pasirodyti tokia tetulė. Režisierius Raimundas Banionis ieškojo charakteringos aktorės ir jam scenaristas Alvydas Šlepikas kažkodėl pasiūlė mane. Manau, šis epizodinis vaidmuo ir buvo mano pirmasis žingsnis į kitus serialus. Juk vaidinti kviečiamas tas aktorius, kuris matomas. Iki tol vaidinau teatre, kine, televizijos filmuose ir spektakliuose.

Esu vaidinusi ne viename seriale: lietuviškuose, prodiusuotuose Rolando Skaisgirio: „Kartu“, „Gedimino 11“, „Prokurorai“, taip pat Evaldo Kubiliaus seriale „Lietuviškas tranzitas“, latvių režisieriaus M.Martinsono kriminalinėje publicistikos laidoje „De facto“. Ši buvo rodoma Lietuvoje ir per vieną Rusijos televizijos kanalų.

- Ko gero. Visiškas atsitiktinumas, ir tiek. Taip jau yra, kad gana nemažai mano amžiaus vyrų eina į politiką. Retai kurio politiko žmona būna gerokai už jį jaunesnė. Kadangi būdama tiek metų, kiek esu, nebetinku vaidinti jaunų mylimųjų ar meilužių, man tenka žmonų, motinų vaidmenys. Realiame gyvenime niekada neturėjau nieko bendra su politika, nemanau, kad ir ateityje turėsiu. Buvau spaliukė, pionierė, komjaunuolė, tačiau anuomet juk visi buvome priverstinai politizuoti - tiek mažas, tiek didelis.

- Be jokios abejonės. Ir tai pasakytina ne tik apie kiną ar televiziją, bet ir apie visą kūrybą apskritai. Serialo kūrimo principas, manyčiau, šiek tiek panašus į greitojo maisto gaminimo - darbas turi vykti greitai. Galbūt dėl to kai kuriems personažams kartais ir pritrūksta motyvacijos, siužetui - didesnės intrigos. Kita vertus, labai daug kas priklauso ir nuo paties aktoriaus, t.y. kaip jis sugeba įkūnyti personažą, padaryti jį labiau matomą, aktualų, gyvą.

Matome daugybę serialų, turiu omenyje, ne tik lietuviškus, bet ir užsienio šalių, kuriuose aktoriai vaidina tikrai prastai. Bet yra nemažai ir geros produkcijos.

- Ko gero, pastarasis, „Nekviesta meilė“. Man visada mieliausias naujausias darbas. „Nekviestoje meilėje“ dirbome išties šauni komanda. Viskas vyko labai sklandžiai, lengvai, be jokių trukdžių, tarpusavio pykčių ar nesusipratimų.

- Realiame gyvenime aš visai kitokia nei Angelina. Mudvi panašios nebent tuo, kad abi esame labai temperamentingos. Nepaisant to, Baronienė „sprogsta“ kur kas dažniau. Bet taip elgtis jai leidžia scenarijaus. Aš taip negaliu - užaugau kitokioje aplinkoje, pati savo vaiką auklėju visiškai kitaip, negu Baronienė auklėja savąjį. Tačiau šis personažas man patinka - pirmiausia begaline meile anūkei ir dukteriai. Mano manymu, ši meilė tam tikra prasme pateisina visus Angelinos Baronienės poelgius - ir teigiamus, ir neigiamus. Sielos gilumoje Angelina labai myli ir savo vyrą.

Kadangi dėl jo yra daug iškentėjusi, jųdviejų gyvenimai ilgainiui atsiribojo vienas nuo kito. Angelina iš pažiūros atrodo tvirta, griežta, drąsi moteris, bet iš tikrųjų labai jautri ir pažeidžiama. Baronienei svarbi visuomenės nuomonė apie jos šeimą, todėl ji nieku gyvu nesiskirs su savo vyru. Kad išlaikytų gražų šeimos įvaizdį, ji pasiryžusi daug kam. Visa tai atsiskleis filmo eigoje. O kaip atsiskleis, įvertins žiūrovas. Jam arba patiks, arba ne.

- Niekada sau nebuvau nei labai graži, nebent simpatiška, nei sulaukdavau labai daug vaikinų dėmesio. Žinoma, būdavo tokių, kuriems patikdavau, kurie manimi žavėdavosi, tačiau negaliu pasakyti, kad savimi labai pasitikėjau. „Nuomos sutartis“ man padėjo labiau pamilti save. Pradėjau labiau pasitikėti savo jėgomis, gabumais, lioviausi kreipusi tiek daug dėmesio į tai, ką kalba kiti, nebe taip jautriai reaguoju į pastabas. Po šio filmo buvau pastebėta kaip aktorė, galinti vaidinti ne tik teatro scenoje, žodžiu, „Nuomos sutartis“ atskleidė mano galimybes.

Neilgai trukus po filmo premjeros buvo planuojama statyti serialą apie narkomanų reabilitacijos centrą, net nufilmuota signalinė serija. Turėjau vaidinti to centro direktoriaus žmoną. Filmavimo metu režisierius Raimundas Banionis man pasakė tokią repliką: „Padarom dar vieną dublį, nes tu, Larisa, gali ir geriau“. Manau, jei nebūčiau nusifilmavusi „Nuomos sutartyje“, jis man nebūtų to pasakęs.

- Ne, tokių minčių niekada nekilo. Kadangi turėjau gerą balsą ir nuo pat mažumės drąsiai dainuodavau visur ir visada: per koncertus, grupėje, būdama viena. Iš pradžių maniau, kad užaugusi būsiu dainininkė. Baigusi mokyklą net į Konservatoriją (dabar Muzikos akademija), į parengiamuosius dainavimo kursus, įstojau. Dvejus metus ten mokiausi, bet kai reikėjo stoti į dainavimą, persigalvojau, padaviau dokumentus į aktorinį. Galbūt dėl to, kad balsas dar buvo iki galo nesusiformavęs, sunkiai sekėsi klasikinis dainavimas. Per stojamuosius egzaminus sau net neleidau pagalvoti, ką veikčiau, jeigu neįstočiau.

Taip tiesiog negalėjo atsitikti. Į teatrą atėjau žinodama, kur ateinu, puikiai supratau, kad nebus lengva. Iš pradžių, turbūt kaip ir dauguma jaunų žmonių, kurį laiką maniau, kad auksas ir pelenuose žiba, kad mane būtinai pastebės. Privalo! Ilgainiui gyvenimas išmokė, kad teatre, ir apskritai mene, labai daug kas priklauso nuo paprasčiausios sėkmės. O ji arba ateina, arba ne. Tačiau kad ateitų, dar reikia ir labai daug dirbti.

- Niekada neteko vaidinti pagrindinio pjesės personažo, išskyrus Juozo Marcinkevičiaus „Meilė ir poezija Lesbo saloje“. Bet tai buvo monospektaklis, kuriame vaidinau poetę Sapfo. Taigi neturiu ir vieno mieliausio vaidmens. Visi herojai man mieli ir artimi savaip, bet pastarieji, ko gero, brangiausi. Kadaise labai mėgau Medžę iš Algirdo Latėno spektaklio „Aprengėjas“. Tuomet vaidinau Nacionaliniame dramos teatre.

Žodžių buvo nedaug, tačiau buvo viena puiki scena, kurioje Medžė prisipažįsta mylinti. Dabar man labai brangus Olgos personažas iš Ramunės Kudzmanaitės spektaklio „Trys aukštos moterys“. Ten vaidinu 52 metų moters gyvenimo etapą. Spektaklio finale sakau ilgą monologą apie gyvenimą, kurio tekstas - tiesiog tobulas. Niekada netroškau suvaidinti Džuljetos. Puikiai suvokiau, kad mano visiškai kitoks tipažas. Greičiau būčiau tikusi Katarinos vaidmeniui spektaklyje „Užsispyrėlės sutramdymas“. Visą gyvenimą save tikinau, kad nereikia norėti konkrečių vaidmenų ar apie juos svajoti. Priešingu atveju nusivylimai - neišvengiami.

- Kai atėjau į teatrą, Jonas ten jau buvo. 31 metų, vienintelis tuo metu laisvas vyras teatre. Aplink buvo daug žavių kolegų, tačiau visi vedę. O vedęs vyras man - tabu. Kokius metus visai į jį nežiūrėjau, nes man rūpėjo tik darbas. Esu iš tų žmonių, kurie labai susikoncentruoja į vieną dalyką. Jei ką darau, aplink gali bombos sproginėti - nieko negirdžiu. Mano šeimos nariams, aišku, tai labai nepatinka. Juos šis mano charakterio bruožas labai nervina.

Taigi pirmąjį savo sezoną teatre turėjau labai daug darbo. Jonas - taip pat. O po to išvažiavome į gastroles po Lietuvą. Taip jau išėjo, kad ir viename, ir kitame mieste gyvenome netoli vienas kito. Jonas vis ateidavo į svečius, taip ir prisivaikščiojo... Kuo Braškys mane sužavėjo? Na, buvo dėmesingas, atidus, atkaklus, gražus, beje, ir dabar dar visai nieko. Metus draugavome, po to susituokėme.

- Aišku, sunku. Yra daug pavyzdžių, kai aktorių šeima išyra, bet kai aktorius gyvena ne su aktoriumi - taip pat išyra. Bet yra ir tokių porų, kurios gyvena ilgai ir laimingai, nors abu yra aktoriai. Kam sprausti šeimą į kokius nors rėmus? Nėra universalaus laimingos šeimos modelio. Kiekvienas jį kuria savaip, tik vieniems sekasi, kitiems - ne. Aš taip pat nežinau, kas manęs laukia ateityje, net nežinau, kas bus rytoj.

Galiu paplanuoti, ir tiek. Sunku dirbti tą patį darbą ir gyventi kartu. Būna visokiausių situacijų. O sudėtingiausia tuomet, kai vienas nuo kito pavargstame. Kita vertus, viskas išsprendžiama. Pailsime atskirai, pabūname vienumoje, patys su savimi, ir bendraujame toliau. Manau, kad jei būtume ne aktoriai, o kitų specialybių žmonės, būtų lygiai tas pat. Visose šeimose būna analogiškų situacijų.

- Pora porai nelygu, taip pat ir jų santykiai. Yra toks pasakymas, jis, manau, liečia ir vyrą, ir moterį: „Jeigu tau reikia, daryk tai, ką nori daryti, tačiau gerbk ir savo antrąją pusę“. Jei nenori skaudinti mylimo žmogaus, tuomet tegu jis nieko nežino. Skamba šiek tiek ciniškai, tačiau kuo toliau žmogus gyveni, tuo labiau supranti šio pasakymo esmę, humanistinę potekstę. Jaunimas dažnai puola į kraštutinumus, jiems viskas atrodo arba juoda, arba balta. Kaip čia dabar - myli, o elgiesi... Metams bėgant pradedi mąstyti kitaip. Jei su žmogumi nori kartu gyventi, privalai jį gerbti. Jeigu kas nors atsitiko, reikia pasistengti kaip nors išspręsti kilusią problemą. Bet aš tik dabar taip galvoju ir šneku.

Nežinau, kokių minčių kiltų, kaip elgčiausi konkrečioje situacijoje. Labai lengva protingai kalbėti, patarti kitiems, kai tavęs pačios tai neliečia. Su Jonu kalbamės, išsakome vienas kitam visus pykčius. Negaliu savyje laikyti nuoskaudų, susierzinimo. Tokios emocijos mane ilgainiui pradeda ėsti iš vidaus. Toks pat ir Jonas Braškys. Abu esame cholerikai.

- Kai sūnui buvo 11 metų, jis patyrė sunkią traumą, ilgai gulėjo ligoninėje. Aš tuomet dėl visko labai bijojau: kad nenutiktų kas nors daugiau, kad kas nenuskriaustų, neužgautų. Net į kiemą vaiką būdavo baisu išleisti. Perdėtai rūpinausi, nerimavau, globojau. Laikui bėgant supratau, kad turiu jam suteikti daugiau laisvės, kad privalau atpalaiduoti nuo savęs.

Pradėjau normaliai reaguoti, kad sūnus po truputį nuo manęs tolsta, kad jis turi savo gyvenimą, draugų. Kai su tuo susitaikiau, nusiraminau. Dabar mūsų santykiai labai draugiški, ramūs. Aš nelendu ten, kur man nereikia. Žinau, kad jei Jonui manęs reikės, jis pats paprašys pagalbos. O jei nereikės, tai aš pati tos pagalbos juo labiau neįsiūlysiu.

- Kad jo ne tiek jau daug ir turiu. Vaidinu Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, Muzikos akademijos Operos studijoje dėstau vaidybą, pati studijuoju Muzikos akademijoje vaidybą - esu antro magistrantūros kurso studentė. Ne taip seniai baigėsi „Nekviestos meilės“ filmavimas. Neturiu vieno pomėgio. Nemėgstu nei sodo darbų, nei rankdarbių. Nieko nekolekcionuoju.

- Mėgstu ruošti maistą ir keistis receptais. Patinka ir skaniai pavalgyti. Turbūt matyti iš mano formų. (Šypsosi.) Kartais dėl to save pagraužiu - nebūčiau moteris, bet po to prisimenu tokio amžiaus savo mamą. O genetika lemia labai daug. Kita vertus, jei nebūčiau tokios kompleksijos, manau, negaučiau ir tokių vaidmenų, kokius dabar gaunu. Esu didelė, krūtininga, vidutinio amžiaus moteris. Toks mano tipažas.