Gyvenimas - lyg lenktynių trasa

Kad Ilonos Ališauskienės gyvenime įvyko svarbių permainų, akivaizdu: priešais mane kavinėje atsisėdo tarytum visiškai kita moteris. Ją sunku atpažinti - madingai apsirengusi, elegantiška ir pasitempusi. Atsikračiusi daugiau nei dvidešimties kilogramų antsvorio moteris gerokai pajaunėjo: vėl kaip jaunystėje spindi jos didelės išraiškingos akys ir keri žavinga šypsena.

Moters grožio ekspertais laikomi prancūzai yra neginčijamai teisūs: brandaus amžiaus moteris - tikras moteriškumo įsikūnijimas. Ji žino, ko nori iš gyvenimo, yra išmintinga, sumani, veikli ir moka mylėti.

Kodėl ši veikli moteris, kuriai, žinoma, niekada nestigo optimizmo ir energijos, ryžosi keisti savo gyvenimą? Kirba slapta mintis, gal kaltininkė yra ta klastūnė meilė, kuri lyg tyčia įsėlino į ramybės uostą ir sudrumstė vandenis?

Ilona Ališauskienė neabejoja prancūzų ekspertų nuomone, kad sulaukusi brandaus amžiaus moteris tampa daug laisvesnė. Moteris užaugino dukterį ir rūpesčių lyg mažiau, dabar kaip tik tas metas, kai daugiau laiko galima skirti sau.

Tačiau nekantrauju neišgirdusi aiškaus atsakymo, o kaip dėl tos meilės. Gal tas svaiginamas jausmas ir yra visų pokyčių kaltininkas?

Ilona viliokiškai šypteli ir toliau paslaptingai tyli, tad nejučia pradedu manyti, kad ši moteris tikrai kažką slepia ir nenori atskleisti, kas yra tas svajonių žmogus.

Pagaliau buvusi ralistė prabyla, bet išgirstu visiškai ne tai, ko tikėjausi - pasakojimo apie aistringą meilę. Meilės būta, bet ta meilė buvo visiškai kitokia.

I.Ališauskienę iki šiol lydi jaunystėje pelnytas garbingas pripažinimas. Kaunietė nuo sovietinių laikų vis dar tituluojama pirmąja ir vienintele ralio lenktynininke. Daugiau neatsirado nė vieno moterų ralio ekipažo Lietuvoje. O svarbiausia buvo tai, kad ralio sportininkės lenktyniavo kaip lygios su vyrais ir dažnai juos aplenkdavo pelnydamos prizines vietas prestižinėse varžybose. Moterų sportinio ekipažo pirmoji šturmanė buvo Janina Sakalauskaitė-Ambrozaitienė, su kuria Ilona anais laikais dirbo Kauno maisto pramonės technikume.

Vėliau į šturmanės vietą sėdo Liudmila Gruodienė, su kuria Ilona važinėjo „Žiguli“ anuometės „Autoremonto“ gamyklos komandoje. Šis I.Ališauskienės ekipažas dalyvavo daugelyje Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje rengiamų ralių, kuriuose sulaukdavo išskirtinio žiniasklaidos ir žiūrovų dėmesio kaip vienintelis moteriškas ekipažas. Žavios lietuvės kartais varžybų trasoje pasinaudodavo savo moteriškumu, iš vyrų ralistų pasiskolindavo šalmų, pirštinių, žibintų ir visa kita, ko reikėdavo automobiliui ir joms pačioms.

Didžiausių laimėjimų Ilona pasiekė būdama tuometės Kauno radijo gamyklos ralio komandos „Banga“, kurią labai rėmė gamyklos generalinis direktorius Leonas Jankauskas, narė. Su trečiąja ir paskutine šturmane Rūta Baublyte-Krikštaponiene dalyvavo tarptautinėse ralio varžybose ir buvo pakviestos į Sovietų Sąjungos ralistų rinktinę. Moterų ekipažo treneris buvo tais laikais jau žinomas lenktynininkas Stasys Brundza.

Pasaulio ralio etapas Laplandijoje, spiginant 35 laipsniams šalčio, o po sėkmingo starto kitame pasaulio ralio etape - „1000 ežerų“ Suomijoje anuomet jau Sovietų Sąjungos sporto meistrės gavo pasaulinius kvalifikacinius numerius. Tai reiškė, kad jos įgijo teisę penkerius metus dalyvauti visuose pasaulio ralio čempionatų etapuose. Ralio meistrės šia teise nepasinaudojo: šturmanė Rūta rengėsi tapti motina, o Ilona pačiame jėgų žydėjime nusprendė pasitraukti iš aktyvaus sporto ir kitos pagalbininkės nebeieškojo.

Ilona Ališauskienė visiems laikams pasitraukė iš ralio. Tiesa, ji kviečiama dalyvauti veteranų varžybose, tačiau buvusi lenktynininkė nesiryžta. Tiesa, ralio trasą ši energinga ir veikli moteris pakeitė kita, tokia pat svarbia, gal net daug atsakingesne - pasuko tiesia gyvenimo trasa. Kad galėtų dirbti su vaikais, ji baigė socialinių mokslų magistro studijas. Iš savo motinos ji paveldėjo kilmingą bajorų titulą ir atgavo dvarą Panevėžiuke. I.Ališauskienė tapo verslininke, yra laiminga motina ir močiutė. Taip ją vadina kol kas vienintelė ir labai mylima anūkėlė.

- Man niekada nestigo meilės ir šilumos, bet kiekvienai moteriai, bet kokio amžiaus, meilės nebūna per daug.

Būtent dabar, kai jau penkiasdešimt metų (savo metų niekada neslėpiau), įvyko dvasinis virsmas: supratau, kad negaliu gyventi po senovei, turiu keisti požiūrį apskritai į viską, kas mane supa. Jei toliau taip gyvensiu ir nesirūpinsiu savimi, gali sušlubuoti sveikata, pasensiu ir niekam nebūsiu reikalinga.

Pripažinsiu, tas vidinis virsmas nėra lengvas dalykas. Tai galiu palyginti su sportu, tik skirtumas tas, kad su savimi yra daug sunkiau rungtyniauti nei su konkrečiu varžovu rungtynėse, vis kyla pagunda padaryti nuodėmę daugiau pavalgyti, linksmintis vakarėliuose (tokių dalykų būna ir esant mano metų) iki paryčių. Net ir viena bemiegė naktis palieka pėdsaką veide.

Meilė sau - tokia mano permainų priežastis. Nebūtina mylėti kito žmogaus, kad taptum laiminga. Kita mano meilės dalis - anūkėlė Patricija. Savo dukrai, kai ją auginau, nebuvo kada tos meilės rodyti. Kai aktyviai sportavau, dukrą auginti man padėjo tėvai.

Visada yra pusiausvyra - atėjo toks metas, kai kasdien matau savo anūkę. Ji lanko tą patį sanatorinį lopšelį-darželį „Pušynėlis“, kuriam aš vadovauju. Mes kartu važiuojame mano automobiliu „Land Rover“: aš - į darbą, o Patricija - į pamokėles.

- Kaip niekada laiminga. Pati netikėjau, kad galėsiu tiek daug meilės atiduoti šiai mažai būtybei. Patricija auga, o su ja ir mano meilė jai. Draugai net netiki, kad galiu būti tokia pavyzdinga močiutė. Kartais mano meilė tampa beribė - per daug lepinu mažąją. Esu baigusi pedagogikos mokslus, žinau, kad blogai darau, bet negaliu atsakyti, kai anūkėlė ko nors labai prašo. Mane džiugina tai, kad Patricija nori būti su manimi.

- Jaunystėje viskas atrodo kitaip. Tiesiog gyveni ir džiaugiesi, per daug negalvodamas, kas laukia po kelerių metų. Tuo metu, kai aktyviai sportavau, turėjau šeimą, auginau dukterį Kristiną, kuri nuo mažens buvo mano aktyvaus sportinio gyvenimo liudininkė. Dukterį dažnai pasiimdavau į treniruotes, nors tai buvo draudžiama. Galima sakyti, gyvenau dėl kitų, sau beveik nelikdavo laiko.

- Gyvenime patyriau meilę iš didžiosios raidės. Meilė - tai ir pavydas, ir begalinis noras visada būti kartu. Visa tai išgyvenau. Bet laikas ir atstumas - žudikai. Jausmai išblėso. Mano gyvenime sutikti vyrai buvo išskirtiniai žmonės, jie mane iki šiol gerbia ir vertina.

- Manau, kad mano metai ir mano padėtis man suteikia galimybę pačiai rinktis žmogų, kurį galėčiau pamilti. Tokį pasiūlymą priimčiau tik kaip smagų žaidimą.

- Ralio lenktynių realybėje nėra jokios romantikos. Tai sunkus ir įtemptas darbas. Prisimenu gana sunkų pasaulio ralio etapą Laplandijoje. Spigino 35 laipsniai šalčio. Baugino ne tiek šaltis, kiek važiavimas automobiliu spygliuotomis padangomis. Mat Sovietų Sąjungos rinktinės treniruočių stovyklose neduodavo anuomet tokių prabangių padangų.

Įspūdingas buvo ir kitas pasaulio etapas Suomijoje. Mat jame dalyvavo moterų ekipažai iš Suomijos ir Prancūzijos. Su šturmane Rūta buvome tiesiog priblokštos to, ką pamatėme, - suomės ir prancūzės atskrido į ralį savo lėktuvais, turėjo asmeninius masažuotojus, trenerius, tris lenktyninius automobilius, kurių visi ratai buvo varantieji.

- Taip, ir tie automobiliai buvo tik su priekiniais varančiaisiais ratais. Nepaisant to, įveikėme sunkią trasa, o mūsų varžovės net finišo nepasiekė.

- Vyrams nepatinka, kai moterys kišasi į tas veiklos sritis, kurios laikomos grynai vyriškomis. Ralis - viena jų. Kai moterys prie vairo yra ne tik žavios ir dailios, bet dar ir geresnės lenktynininkės, tuomet iš vyrų sunku sulaukti geranoriškumo. Mūsų gerbiamas treneris Stasys Brundza, kartais netekęs kantrybės, replikuodavo, kad geriau dešimt vyriškų ekipažų nei vienas moteriškas, nes mes niekada negalėdavome tiksliai paaiškinti, kas automobilyje sugedo. Bet mes nepykdavome, nes tai buvo tiesa.

- Likimas man lėmė įdomų ir turiningą gyvenimą, kuriame sutikau daug gerų draugų ir kolegų. Ralis buvo svarbi pažinimo mokykla. Užaugau garsių lenktynininkų Kastyčio ir Arvydo Girdauskų kaimynystėje. Jie mane paviliojo tapti raliste. Ralis mane išmokė įveikti įvairias gyvenimo kliūtis.

Sulaukusi brandos nesiliauju džiaugtis buvimu čia ir dabar. Esu sveika, šalia manęs yra artimi mylimi žmonės - tėvas ir sesuo, duktė ir anūkė, turiu mėgstamą darbą, daug keliauju. Kelionėse labai praverčia dar jaunystėje įgytos anglų kalbos žinios.

Visur, kur būčiau, jaučiuosi esanti savo gyvenimo šeimininkė. Gal dabar ir būtų pats tinkamiausias laikas tikrai meilei?