Ir juos labai myliu“, - pakalbinta net šia šventa - vaikų ir mamų - tema juokauja žurnalistė Edita Mildažytė. Motinos dienos proga Lietuvos televizija transliuos jos parengtą koncertą „Žvaigždės motinoms“, kurio metu bus apdovanotos 19 daugiavaikių motinų ir įvardyta Lietuvos Mamų mama.
Atrodo, kad dar vieną - savos giminės Mamų mamos - titulą pelnys jos siela tapusi Edita. „Per šventes - Kalėdas, Velykas ar Motinos dieną - mano namuose susirenka apie 20 artimiausių žmonių: mano vaikai, mano dabartinis vyras, mūsų vaikai, mano buvęs vyras, mano mama, vyro mama, mano sesuo su šeima, mūsų su vyru dėdės ir tetos“, - vardija meilės, kantrybės ir dėmesio kiekvienam jų negailinti Edita.
- Kaip kilo idėja išrinkti Mamų mamą?
- Išrinkti Mamų mamą man kilo mintis apsilankius pas premjerą Gediminą Kirkilą. Dar prieš Kalėdas apie tai su juo pasikalbėjome. Pats iš septynių vaikų šeimos kilęs premjeras paprašė sugalvoti ką nors, kas pagerintų daugiavaikių šeimų įvaizdį.
Pamaniau, kad kalbėti apie motinas, o juo labiau apie auginančias daug vaikų - garbės reikalas. Rengdamasi koncertui pamačiau, kokios tos šeimos puikios, kokia išskirtinė jose dvasinė atmosfera.
Kaip ten mokama dalytis: obuolį padalyti į aštuonias dalis, o ne vienam suvalgyti. Tik tada, kai į jų namus suvažiuoja visa gentis, motinos jaučiasi laimingos. Tai yra svarbiausia. Ne mašinos, ne namai, kuriuos gali bet kada prarasti, o pilna troba vaikų daro jas laimingas.
Pati per pastaruosius kelerius metus mačiau, kaip radikaliai keičiasi, byra žmonių gyvenimai, ir nepadeda nei turtai, nei niekas. Padeda tik šeima, motina. Gaila, kad ne visi mamas turime ir ne visos moterys yra motinos.
- Ką atsakai jaunoms panelėms, nesiryžtančioms tapti mamomis?
- Sakau, kad vaikai visada gerai. Tik nepamirškite, kad juos reikia ne tik pagimdyti, bet ir užauginti. Labai gražu ir romantiška įsivaizduoti, kaip rytą garbanotas papurgalvis atropoja į judviejų su vyru lovą. Bet jis atropoja ir tada, kai mažiausiai jo lauki... Aš negaliu ilsėtis Lietuvos pajūryje.
Pirmiausia dėl didžiulio man rodomo dėmesio. Antra - negaliu klausytis, kaip jaunos motinos bara savo mažus vaikus. Ir kiek jiems duoda komandų sėdėti, nerėkauti, nelakstyti... Apie tokias pagalvoju - tai kam tą vaiką čia atsivežei? Jeigu išvažiavusi su vaiku tikiesi puikiai pailsėti, labai klysti. Beje, vaikas irgi yra žmogus ir jis gali reikšti savo norus.
- O tu visada klausai savo vaikų, niekada jiems nekomanduoji?
- Labai retai... Tik kartą esu taip pylusi durimis, kad net išbyrėjo sienų tinkas... Jei ir paburbuliuoju, tai ne ant vaikų, o ant vyro. Anksčiau, kai mano vaikai buvo maži, Gintas net stebėdavosi, iš kur turiu tiek kantrybės su jais šnekėtis. Gal dėl to mūsų vaikai dabar nieko neplėšia vienas iš kito. Jau greičiau atsisako kokio nors daikto: „Tu imk, man nereikia...“ Aš ant jų niekada nerėkiu.
Prašau eiti ir susitvarkyti savo kambarį. Visada sakau: „Vaikai, šį savaitgalį, kai turėsite laiko ir ūpo, susitvarkykite savo kambarį“. Juk yra skirtumas, ar mes susipyksime - aš putosiu ir jie putos, ar gražiai dėl to susitarsime. Gal savaitgalį jis susiplanavęs su draugais eiti į kiną, užsukti į piceriją? O gal šiaip pasėdėti ant suoliuko?
- Tolerancijos dozę esi gavusi iš savo motinos? Ką apskritai iš jos paveldėjai?
- Energiją, šypseną, išorinį panašumą. Mokėjimą negailėti savęs ir visą laiką eiti į priekį. Beje, yra dalykų, kuriuos darau geriau nei mama. Skaniau verdu, greičiau susiorientuoju painiose situacijose. Bet jei iškyla sveikatos problemų, sprendimą priima ji - žaibiškai ir beveik visada teisingai. Mama netiki visokiomis nesąmonėmis, jai sunku pripūsti niekų. Na, pavyzdžiui, kad apsilankiusi grožio salone tapsi labai graži... Jai, kaip ir man, tai niekada nebuvo aktualu - ji ir taip graži.
- Kokį kraitį, išskyrus fizinį panašumą, tau perdavė mama?
- Užaugau Vilniuje, Lazdynų daugiaaukštyje. Mūsų šeima nebuvo turtinga, bet kiek buvo, tiek užteko. Dvasinį kraitį, kurį gavau iš mamos, jau išvardijau, o materialųjį? Ne kažin ką iš jos išsinešiau. Tiesa, pirmosioms mano vestuvėms mama padovanojo pietų servizą. Neseniai jį atidaviau savo seseriai Audrai. Mat jis buvo skirtas 12 asmenų, o man reikia 24 asmenims, nes mano šeima kur kas didesnė nei mamos.
- Esi šeimos Mamų mama? Tvarkai visus šeimos reikalus?
- Bendruosius reikalus tvarkome su vyru Gintu. Jei reikia padirbėti sode, sodinti gėles, paskutinį žodį taria Ginto mama. Jeigu atsiranda sveikatos problemų, vadžias į rankas ima mano mama. Laimė, paskutinį kartą sirgau būdama šešiolikos metų. Mano visi vaikai irgi nesargūs. Bet jei reikia patarimo, skambinu mamai. Pusė „Bėdų turgaus“ herojų, mano draugų per jos rankas perėjo. Pusė televizijos žmonių vaikšto pas ją pasitikrinti regėjimo. Ilgai negalėjau įsivaizduoti, kad mano mama susirgs. Man net tokių minčių nekildavo. Tik po neseniai jai atliktos operacijos susimąsčiau, kad ir jos reikia pagailėti.
- Ar meilę viena kitai dažnai įrodote dovanomis?
- Savo mamai galiu dovanoti daug ką: mašiną, kelionę, brangų daiktą. Bet kartais dovanoju tik gėlių. Priklausomai nuo to, kiek turiu laiko. Juk nesu mašina, kuri tik ir galvoja apie dovanas. Mama man irgi stengiasi ką nors nupirkti, bet sakau, kad man nieko nereikia. Jei labai prilimpa, sakau, padovanok man ką nors praktiška - kad ir dešimt porų kojinių. Man jų tikrai prireiks.
- Ar Motinos dieną galima pavadinti tavo šeimos švente?
- Kad ir kiek kalendoriaus lapelyje būtų dienų, visos galėtų vadintis Motinos dienomis. Nes tik dėl to, kad jos yra, ir mes esame. Motinos diena man - didelė šventė. Nes sunkiausias darbas yra mamos darbas. Kai auginau pametinukus vaikus, su bet kuriuo statybininku galėjau pasikeisti vietomis. Jei būčiau galėjusi rinktis naktinę pamainą, būčiau sutikusi dirbti net už pusę jo atlyginimo. (Juokiasi.) Galiu tik pasididžiuoti, kad prieš kelerius metus per televiziją surengusi koncertą su dainuojančiomis mamomis, prisidėjau prie šios šventės atgaivinimo. Ir tik paskui pagarbos banga joms nusirito per Lietuvą.
- Ką tą dieną veiki - kvieti mamą į svečius ar pati pas ją važiuoji?
- Iš ryto važiuoju aplankyti močiutės, kuri mane irgi augino, kapo ir ant jo pamerkiu didelę puokštę narcizų. Paskui pasikviečiu savo mamą arba nuvažiuoju pas ją pati. Kartais pasveikinu išvakarėse. Neturiu griežtų taisyklių. Jų neturi ir mano vaikai. Man labai smagu, kai tą dieną iš pat ankstaus ryto jie prikelia mane, pasveikina ir dainuoja gražias dainas, o aš verkiu, verkiu...
- Ar tokius gerus vaikus tau padėjo išauginti tavo mama?
- Vaikus auginti man padėjo samdomos auklės ir mano sesuo Audra. Tarp jos ir manęs - dešimties metų skirtumas. Kažkada buvau jos mažoji mama. Dabar ji yra mano vaikų mažoji mama, su kuria jie labai gražiai draugauja. O mano mama Gražina Petkūnienė iki šiol dirba Vilniuje, Antakalnio poliklinikoje. Ji puiki okulistė, apsigynusi disertaciją Maskvoje, buvusi mokslininkė. Bet jos gyvenimas pasikeitė, ji ištekėjo antrą kartą ir mokslinės veiklos teko atsisakyti.
- Tačiau jauti tavo vaikams jos rodomą dėmesį?
- Mano vaikus ji myli labai savotiškai. Užuot kepusi tortus ar pyragus, dovanoja dėžę nenuplaunamų, nenugremžiamų lipdukų. Arba kiekvienam į kompiuterį prisiunčia visokių keistų filmukų. Apskritai mano mama labai juokinga, ir vaikai ją labai myli. Man nuolat duoda pylos, kad neskaitau spaudos ir nežinau, ką apie mane rašo. Ji mano, kad turiu kaip nors į tai reaguoti, bet nereaguoju. Ji labai sąžininga, sako tai, ką mano. Jos įsimintiniausias pasakymas buvo toks: „Negirdėjau, ką tu ten kalbėjai per televizorių, bet atrodei tai baisiai“.
- Motina padeda tau organizuoti ir renginius? Ne kartą mačiau, kaip juose komanduoja...
- Ji tokiais atvejais taip nervinasi! Net labiau už mane. Tas jos padidėjęs atsakomybės jausmas! Ji taip dėl visko išgyvena! Labiausiai, kad tik nenusišnekėčiau ir nepridaryčiau ko nors bloga - Lietuvai, jai, šeimai. Kad, jos žodžiais tariant, „neapsipaškudyčiau“ prieš žmones. Negaliu jos įtikinti, kad nesijaudintų. Tie žiūrovai, kurie mane mėgsta, - ir mėgs. O kurie nemėgsta, net jei stovėsiu ant galvos ir plosiu kojomis, vis tiek nemėgs.
- Koncerte „Žvaigždės motinoms“ dalyvaus ir tavo mama?
- Žinoma, sėdės garbingiausioje vietoje! Ji būtinai bus koncerte ir dar atsives keliolika savo draugių. Pabandyk jos neleisti! Apskritai esu emocingas žmogus ir man labai gera, kai mano mama sėdi salėje. Juk televizija, koncertai - emociniai mainai. Mes nuo scenos perduodame žmonėms savo jausmus, o žmonės salėje atsiliepia. Jeigu po renginio jie atsistoję ploja, jaučiu didžiulį pasitenkinimą. Nes jį rengiau kaip dovaną savo mamai. Juk motina yra tas šventas žmogus, kurį myli visi, net recidyvistai ir nusikaltėliai. Kaip ir motina myli savo vaiką bet kokį: nenormalios psichikos, neįgalų, nepaliauna mylėti jo net mirusio.