Todėl pateikiame tau dvi skirtingų pažinčių, bet su skirtinga pabaiga, istorijas kelyje.
LAURA ir įkyrus gerbėjas
Panevėžietė Laura, baigusi vidurinę mokyklą savo mieste, pradėjo studijuoti Vilniuje. Nors tėvai nupirko merginai vieno kambario butą sostinėje, į gimtąjį miestą nuosavu automobiliu Laura grįždavo beveik kiekvieną savaitę. Neseniai išlaikiusi vairavimo egzaminus, mergina autostradoje skriedavo su vėjeliu.
Pamatę išvaizdžią merginą prie vairo, autostradoje vaikinai vairuotojai mielai priimdavo jos iššūkį palenktyniauti, tik tuo viskas ir baigdavosi. Tačiau vieną kartą nesibaigė.
Tą birželio dieną Laura kaip visada važiavo iš Panevėžio į Vilnių. Oras buvo puikus, mašinų nedaug, todėl greičio mergina neribojo. Staiga vienas automobilis ją pralenkė, pristabdė, susilygino su ja, o po to vėl aplenkė.
Laurai pasidarė neramu, tuo labiau kad automobilis buvo su Kauno valstybiniais numeriais - jei koks nors kelių chuliganas?
Ji dar labiau padidino greitį ir nuvažiavo toliau. Automobilis neatsilikdamas sekė iš paskos. Mergina pastebėjo prie vairo sėdintį tamsiaplaukį ir nurimo: „Ieško sponsoriaus“ (vairuotojų žargonu - seka paskui priekyje važiuojančią ir viršijančią greitį mašiną: jei pasitaikytų kelių policininkai - pirmiausia užfiksuotų pirmosios greitį, o „uodega“ iš balos išliptų sausa. Taip galima sutrumpinti kelionę ir negauti baudos už greičio viršijimą).
Gal kavutės?
Vis dėlto Laura klydo. Automobilis staiga susilygino su jos mašina ir vairuotojas ėmė rodyti ženklus, prašydamas sustoti kelkraštyje. Mergina tik papurtė galvą ir dar labiau padidino greitį.
Vėl susilyginęs su ja vaikinas ėmė rodyti telefoną, suprask: „Apsikeiskim numeriais!“ Tačiau Lauros neįtikino. Vėl pasivijęs merginą, atkaklus gerbėjas ženklais parodė: „Užsukim į kavinę?“ Ir šis kvietimas liko be atsako.
Galiausiai persekiojantis automobilis šiek tiek atsiliko ir ėmė važiuoti merginai iš paskos.
Pasiekusi Vilnių Laura lengviau atsikvėpė: pagaliau atsikratė įkyraus persekiotojo. Staiga automobilio veidrodėlyje vėl pastebėjo jo mašiną.
Taip sekama įkyruolio Laura privažiavo prie savo namų. Vos mergina sustojo, stabtelėjo ir jo automobilis. Iš jo iššokęs vaikinas pripuolė prie Lauros, prisistatė Tomu ir pasiūlė nuvažiuoti į kavinę susipažinti artimiau. Šiek tiek padvejojusi mergina sutiko, tačiau atsisakė važiuoti jo mašina. Taip kiekvienas savo automobiliu nuvyko į kavinę, išgėrė arbatos ir apsikeitė telefono numeriais.
TOMAS ir nepalenkiama gražuolė
Tą birželio dieną, kaip paprastai, Tomas važinėjo savo reikalais po Vilniaus apylinkes. Maišiagalos degalinėje įsipylęs degalų, dairėsi - kokį čia „sponsorių“ pasigavus?
Pro šalį praskriejo vienas automobilis ir vaikinas nieko nelaukęs puolė paskui. Staiga dideliu greičiu juos pralenkė dar vienas automobilis. „Oho! - pagalvojo Tomas. - Su šiuo bus dar greičiau!“ Ir nusivijo.
O kokia buvo vaikino nuostaba, kai prie greitojo automobilio vairo išvydo gražią merginą! Neaišku, ką jis pajuto ir kas pastūmėjo vaikiną pažvelgti į ją iš arčiau - padidino greitį, kuris ir taip galėjo siekti apie 140-150 km per valandą, ir susilygino su merginos automobiliu.
Ant jos rankos pastebėjo žiedą ir nukabino nosį: nieko neišeis. Bet įsižiūrėjęs atidžiau suprato, kad tai - ne vestuvinis žiedas, šis nieko nereiškia.
Tada, Tomo žodžiais, kaip „Gyvūnijos pasaulyje“, pradėjo merginą vilioti. Kelyje buvo juostų ženklinimo stulpeliai, tai vaikinas, norėdamas pademonstruoti savo vairavimo įgūdžius, ėmė pro juos visaip kaip sukinėtis, vildamasis, kad mergina susidomės.
Tačiau vairuotoja žiūrėjo tik į kelią ir jokio dėmesio jam nerodė. Tomas nepasidavė. Jis vėl susilygino su Laura ir ėmė rodyti telefoną, paskui rodė kavinę... Panelė liko nepalenkiama.
Ką gi, jam nieko kito neliko, tik sekti paskui ją: „Vis tiek kur nors sustos.“ Taip abu privažiavo Vilnių.
Nors jam buvo visai ne į tą pusę, merginos paleisti nenorėjo. Kai tik ji sustojo, jis iš karto prisistatė ir pakvietė nuvažiuot į kavinę pratęsti pažinties. Labai nenoromis, Tomo žodžiais, ji vis dėlto sutiko. O ką kalbėjo kavinėje - dabar nė vienas negalėtų pasakyti, nelabai atsimena.
Draugystė ir vestuvės
Jau kitą dieną Tomas paskambino Laurai, pasiūlė vėl susitikti. Vaikinas sako, kad jam taip nutiko pirmą kartą. Jis niekada nemegzdavo pažinčių nei gatvėse, nei tuo labiau kelyje. Čia tikrai buvo likimas.
Mergina šį kartą drąsiai sutiko, vėl abu nuėjo į kavinę ir taip užsimezgė draugystė. Susitikinėdavo kasdien, kai tik turėdavo laiko. Draugystė pamažu virto meile. O po dvejų metų abu nusprendė, kad lenktynės autostradoje parodė - jie skirti vienas kitam. Susituokė.
Laura ir Tomas kartu jau treji metai ir nė vienas nesigaili: „Nesvarbu, kur ir kaip galite susipažinti, svarbu, kad tinkate vienas kitam.“