Čia mergina atbėga pailsėti po repeticijų, išgerti kavos, aptarti dainų, šnektelėti su savo dainavimo partneriu Aleksandru Petruliu. Savaitgaliais čia iki išnaktų verda audringas muzikinis gyvenimas, liejasi aistros.
„Televizijos koridoriuose ir studijų labirintuose nepasiklysti?“ - nepatikliai klausiu.
„Tikrai ne. Jau viską žinau - kur yra repeticijų salė, grimerinė, studijos, LRT klubas... Reikėtų pamatyti, kokiu greičiu po pasirodymo visi čia skuodžiame išklausyti mūsų pasirodymų įvertinimų“, - šypsosi žiūrovų ir komisijos numylėtine jau tapusi skardžiabalsė šiaulietė.
- Drąsiai metei iššūkį scenos žvaigždėms? Kaip apskritai atsidūrei televizijoje?
- Mane pasiūlė mano mokytoja Gintarė Skėrytė, o laidos prodiuserė Indrė Ciesiūnienė ėmė ir paskambino... Atėjau į televiziją, susitikome su Aleksandru, o kadangi abu mokėjome Franko Sinatros „Strangers In The Night“, visai neblogai padainavome... Komisija išklausė ir iškart pasiūlė pasirašyti sutartį. Gavome pluoštą dainų, iš kurių teko išsirinkti keletą. Ir prasidėjo! Kokias dainas rinktis ir kaip išdainuoti visas gražiausias? Juk jų tiek daug! Žinoma, visada galime sudainuoti bet kurią, bet reikia atspėti „savo“ dainą.
- Ne viena „jūsų“ daina jau sukėlė žiūrovų ovacijas. O kuri labiausiai patiko jums?
- Vienaprasmiškai - „Besame mucho“! Beje, visi, kurie bandė nuo jos atkalbėti, sakė, kad mūsų parengtas variantas labai skiriasi nuo originalo ir kad mes su ja galime iškristi... Bet aš pasakiau: „Mums groja tokie profesionalūs muzikantai, privalome gerai padainuoti“. Taip ir buvo - su ja laimėjome pirmąją vietą. Taip buvo gera, kad net suspaudė širdutę.
- Taigi nesi abejinga muzikai?
- Aš dievinu muziką. Muzika, dainos, šokiai, grojimas instrumentais, domėjimasis įvairiais muzikos stiliais mane lydi nuo pat vaikystės. Aš gyvenu muzika. Muzika, kaip ir artimiausi žmonės, visada šalia manęs. Domiuosi šiuolaikine klasikine muzika, britų popmuzika, soulo stiliumi. Man nepatinka tik pigus popsas. Muzika tiesiog mėgaujuosi, kaip ir ekonomikos mokslais, kuriuos kremtu universitete.
- Kuo tave traukia skaičiukai? Ką jie turi bendra su muzika?
- Skaičius tiesiog valgau. Kaip ir muziką. Dar vaikystėje mėgau žaisti parduotuvę. Skaičiuoti ir analizuoti man labai įdomu. Su kokiu malonumu atlieku inventorizaciją! Tik svarbiausia, kad niekas netrukdytų. Niekuo nepasitikiu - dar kokį skaičių neteisingai pasakys. Žinau, kad darbe esu pernelyg griežta, bet stengsiuosi pasikeisti.
- Pramogų pasaulyje esi naujas žmogus. Kaip pasijutai atsidūrusi šalia žinomų žmonių?
- Pirmiausia visiems prisipažinau, kad juos visus gerbiu ir myliu, o paskui prasidėjo darbas. Beje, į televiziją atėjau ne laimėti, o pasisemti patirties, padirbėti su dainavimo mokytojais, choreografais ir tiesiog mėgautis muzika. Nors tiesioginių laidų metu tenka patirti didžiulį stresą, tačiau dvasinis pasitenkinimas neįkainojamas.
- Kaip jauteisi per pirmąjį pasirodymą ir kaip yra dabar?
- Pirmą kartą labai bijojau. Tiksliau - siaubingai bijojau. Kai išėjau į sceną, visa drebėjau. Balsas nedingo, nes aš jį moku valdyti, bet choreografo nurodymus vos prisiminiau... Per pirmas laidas net nemačiau studijoje sėdinčių žmonių, vis galvojau, kaip čia bus toliau. Dabar viskas kitaip. Be to, yra Aleksandras, šalia kurio jaučiuosi rami, kuriuo labai pasitikiu.
- Ar visada Aleksandras tau džentelmeniškai paklūsta?
- Aišku, kad ne. Jis turi ir savo nuomonę. Viena kartą buvome net susiginčiję. (Juokiasi.) Aukštojoje mokykloje jis dešimt metų dėstė filosofiją. Dabar turi savo verslą. Jis toks inteligentiškas, taip išpuoselėjęs savo dvasines vertybes, kad ginčytis ar pyktis būtų visiškas nesusipratimas. Man lieka jo klausytis ir mokytis, mokytis... Beje, rinkdamiesi dainą visada žiūrime, kad ji patiktų mums abiem. Kol nėra aukso viduriuko, kol daina nepatinka vienam iš mūsų, sprendimai nepriimami.
- Kokio dueto - sveikinimų koncerto ar retro poros - įvaizdį puoselėjate?
- Kaip čia tinkamai pasakyti... Norime būti klasikinė pora. Ir tokia esame. Mums tai tinka, tuo labiau - patinka žmonėms. Turime savo klausytojų, kurie mus palaiko. Susikūrėme savo stilių (man - ilga suknelė, Aleksandrui - smokingas) ir jo laikomės. Dabar mums svarbiausia - nesiblaškyti.
- Ar TV laidoje pirmą kartą pasijutai tikra dama?
- Ne. Aš iš tiesų mėgstu vilkėti sukneles ir vaikštau išsitiesusi. (Juokiasi.) Tik prieš metus pradėjau dėvėti džinsus. Pirma vilkėjau vien kelnių ar sijonų kostiumėlius. Kelnės su kantu, suknelės, sijonai - tai mano stilius. Tai man labai miela, labai patinka.
- Vos po kelių pasirodymų judu su Aleksandru užgriuvo pagyrimai. Jaučiatės jų nusipelnę?
- Tai - tik lašas jūroje, palyginti su tuo, ką reikia išmokti. Bet malonu, kai sunkus darbas įvertinamas. Kai laimėjome pirmąją vietą, apsiverkiau, nes tikrai daug atiduodu scenai. Mums abiem labai svarbu nuoširdžiai atlikti dainą. Nuoširdumas - tikėjimas tuo, ką darai. Siekiame viską daryti maksimaliai gerai, bet kaip tai pavyksta, tesprendžia žiūrovai.
- Scenoje šoki, dainuoji įvairiomis kalbomis. Pati sau sunkini užduotį?
- Taip, sunkinu... (Juokiasi.) Nes man taip patinka šokti! Rudenį startuos „Lietuvos šokių dešimtukas“. Su mielu noru sutikčiau jame dalyvauti. O kadangi moku keletą kalbų - prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, rusų, stengiamės visomis ir dainuoti. Su Aleksandru jau dainavome prancūziškai, ispaniškai, ruošiamės dainuoti vokiškai.
- Iš kokių kitų pomėgių, aistrų dėliojasi tavo gyvenimas?
- Man labai patinka keliauti. Daug šalių aplankiau ir galiu drąsiai teigti, kad tai - mano hobis. Tiesa, tai įvyksta retai, nes ne visada yra galimybių ir laiko. Metus gyvenau Prancūzijoje. Prancūzų muzikinio lygio buvau sužavėta ir pakerėta. Kokie ten vyksta koncertai, kokia scenografija, kokie atlikėjai! Patinka mokytis kalbų, ir tai man sekasi. Prieš kelerius metus buvau išvažiavusi į Ispaniją pas brolį ir mokiausi ispanų kalbos. Lankiau ispanų kalbos kursus, stengiausi kuo dažniau bendrauti su ispanais. Iš pradžių kalbėjau blogai, bet kaip (net su žodynėliu rankose), bet vis tiek kalbėjau. Norėčiau ten vėl nuvykti. Toliau mokytis kalbos, dainuoti.
- Sakei, kad kelis kartus lankeisi ir Airijoje. Ten irgi patiko?
- Kai pirmą kartą lankiausi Dubline, jis pasirodė pilkas, negražus, nemielas miestas. Kitą kartą buvo kitaip - nuvažiavau į kalnus, pirmąkart pamačiau vandenyną. Kokia mistika, kokia begalybė! Beje, Dubline gyvena mano draugas. Jis studijuoja Vilniuje, o Dubline dirba vadybininku. Penktadienį šeštą valandą ryto jis jau būna Vilniuje, šeštadienio vakarais ateina į televiziją manęs palaikyti. Savaitgalius leidžiame kartu. Ko nepadarysi dėl meilės!
- Kaip ir kur mėgsti ilsėtis?
- Mėgstu pasyvų poilsį su knyga rankoje. Ekstremalumai - ne man. Tik kartą jodinėjau ant žirgo, bet kai nulipusi negalėjau normaliai paeiti, nusprendžiau, kad sportas manęs netraukia. Kartą Norvegijoje gyvenantys draugai pasikvietė paslidinėti. Pasimokiusi būtiniausių dalykų pakilau į kalno viršukalnę. Nusileidau. Na, pajutau aš tą skrydžio malonumą! Na, ir kas iš to?! Vis tiek man mieliau gulėti prie jūros ir klausytis muzikos. Neseniai pradėjau kaupti įvairių stilių muzikos įrašus. Perku kompaktines plokšteles, patikusius kūrinius įsirašiau į kompiuterį. Labai patinka megzti, bet dėl laiko stokos to seniai nedarau. Esu kairiarankė, todėl užsispyriau ir išmokau megzti iš dešinės į kairę, kaip kad daro dešiniarankiai.
- Poilsis mieste ar kaime? Kur patinka labiau?
- Esu asfalto vaikas. Draugams visąlaik pavydėdavau, kad jie turi kaimus, o aš - ne. Sodybos kaime neturiu. Užtat turiu dešimčia metų vyresnį brolį. Kai augome, jis taip mane globojo, visur vesdavosi. Dabar jis gyvena Ispanijoje, tačiau atstumas mūsų neišskyrė. Susitikę niekaip neatsidžiaugiame, išsiskirdami apsiverkiame. Jis toks geriukas. Mano draugas irgi geriukas. Aš niekada apie vyrus nesakau: „Visi jie tokie“ ir nepritariu kalboms: „Visos jos tokios“. Tik negaliu pakęsti vyriškos agresijos. Kaip, beje, ir moteriškos isterijos.
- Kaip įsivaizduoji savo būsimą šeimą?
- Įsivaizduoju, kad šeima yra savotiška uždaroji akcinė bendrovė. Žmonės susitinka, nusprendžia kurti ilgalaikę „įmonę“ ir daro viską, kad jų įmonės „pelnas“ kiekvienais metais didėtų. Mokosi suprasti vienas kitą, rūpinasi vaikus leisti į mokslus. Taigi jei šeima yra UAB, turi būti pasirašomi ir sutarties dokumentai - vedybų sutartis. Tarkime, mano draugas neblogai uždirba ir planuoja statyti namą. Kiti sako - kaip čia dabar - mylint pasirašinėti kažkokias sutartis, o aš jo klausiu: ar tu nebijau, kad aš po metų pagimdysiu vaiką, su tavimi išsiskirsiu ir man liks 2/3 tavo namo? Jeigu prieš vedybas žmonės viską aptartų, skyrybų būtų mažiau.
- Taigi nesi naivi svajoklė?
- Esu labai tvirtai ant žemės stovintis žmogus, gyvenimo kelią prasiskynusi pati. Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau maža. Kai man buvo 20 metų, mirė mama. Muzikos studijas Vilniuje teko mesti ir grįžti į Šiaulius. Bet dabar viskas gerai. Esu tvirtesnė. Kelerius metus dirbu verslo vadybininke. Tarkime, statant degalines teko rūpintis viskuo - nuo pamatų klojimo iki darbuotojų samdymo. Diegti buhalterinės apskaitos programas, tvarkyti juridinę bazę, tvirtinti prekių asortimentą, rengti sutartis su tiekėjais ir klientais...
- Darbe drąsiai priimi sprendimus, o namie?
- Irgi drąsiai. Neseniai namuose dariau remontą. Rinkausi sienų apmušalus, plyteles, dažus. Niekas geriau už mane to nebūtų padaręs. Išardžiau visas sienines spintas, sukūriau vieną didelę erdvę. Po remonto namai atgimė. Nuo šiol vyrauja griežtas, lakoniškas stilius. Labai gražu! Kas pamato, giria.
- Pasibaigus laidai nersi į pramogų pasaulį ar grįši į verslą?
- Skaičiukus dievinu kaip ir muziką, todėl tikiuosi prie skaičiukų sugrįžti - palikti nebaigtus darbus būtų negražu.