Kuri nėra patyrusi tokio jausmo? Kuri nėra pajutusi paralyžiuojančios, kūną kaustančios scenos baimės? Vienos taip ir lieka jos įkaitės, o kitos su scenos baime... susidraugauja.
Rasa Juknevičienė, Seimo narė:
„Ar jaučiu scenos baimę? Taip, be abejo. Gal tik mažesnę nei anksčiau, nes kiekvienam viešam pasirodymui vis rimčiau ruošiuosi. Nors gal to jausmo negalima pavadinti scenos baime? Gal greičiau jaudinimusi? Kad gali ką nors ne taip pasakyti, prasitarti. Pusę nakties kartais dėl tokių dalykų neužmiegu.
Nebijoti scenos reikia mokytis nuo vaikystės. Nors gal to neišmokstama? Gal tai - charakterio ypatybė? Aš nuo vaikų darželio laikų dalyvaudavau vaidinimuose, paaugus ir mokykloje teko vaidinti, buvau nebloga deklamuotoja. Visa tai padėjo įveikti scenos baimę, išsiugdyti savitvardą. Jaudulys užplūsta, kai esi netikėtai užklupta, nepasiruošusi susitikimui. O kai esi pasitikinti savimi, pasiruošusi, kalbėti auditorijai nebūna sunku.
Savo politinėje praktikoje ne kartą teko susitikti su žmonėmis, kurie į renginį ateina vien tam, kad ką nors bloga pasakytų, išbartų, pradėtų šaukti. Nors didžioji salės dalis būna draugiškai nusiteikusi, bet jie iš tiesų priverčia sutrikti. Man patinka kitaip mąstantys žmonės, patinka diskutuoti. Tada susitikimas būna įdomesnis nei kalbantis vien su bendraminčiais. Bet reikia diskutuoti, o ne stengtis pašnekovą sutriuškinti ar paniekinti.
Ar įmanoma atsikratyti jaudulio? Žinoma, įmanoma. Pasirodymui reikia paprasčiausiai pasirengti, jeigu yra galimybė - pasitreniruoti kalbėti prieš veidrodį. Kaip mokantis plaukti reikia atsikratyti vandens baimės ir nerti, taip ir būti scenoje reikia pasistengti kuo dažniau.
Man labai praverčia pasižiūrėti televizijos laidos, kurioje dalyvavau, įrašą, ir paanalizuoti savo klaidas. Visada jų pamatau daugybę. Tai pernelyg gestikuliuoju, tai nervinuosi. Žinoma, politikas neturi vengti emocijų. Žmogus turi likti žmogumi. Todėl kalbėdama prieš auditoriją stengiuosi atsipalaiduoti, šypsotis, kad per dieną susikaupęs nerimas nepersiduotų žmonėms ar nepasirodyčiau jiems šalta ir bejausmė“.
Aistė Jasaitytė, manekenė:
„Scenos baimė pažįstama ir man. Ji visiems pažįstama. Kiekvienas žmogus yra bent kartą ją patyręs. Mano atveju patiriamos baimės dozė priklauso nuo pasirodymo: jei jis svarbus, jaučiu didesnį jaudulį, jei ne toks svarbus, - mažesnį. Kad ir kaip būtų, prieš madų demonstravimus dažniausiai esu rami ir naktimis miegu ramiai. Labiau nei prieš kolekcijos pristatymą jaudinuosi prieš egzaminą. Tarkime, prieš universitete vyksiantį savo projekto pristatymą, kai tenka kalbėti prieš auditoriją, jaudinuosi kur kas labiau nei žingsniuodama podiumu.
Nesu garsi dainininkė ar artistė, tad išskirtinio publikos dėmesio nejaučiu. Pati, kad ir kur būčiau - Vilniuje ar Paryžiuje, savo darbą stengiuosi atlikti gerai, susikaupti, nesijaudinti. Tiesa, pasirodymas Vilniuje, kur mane mato draugai ir pažįstami, įpareigoja šiek tiek labiau. Prieš garsių, o juo labiau - mėgstamų dizainerių kolekcijų pristatymus irgi labiau jaudinuosi. Bet, nepaisydama emocijų, savo darbą stengiuosi atlikti gražiai ir profesionaliai.
Baimė, jaudulys neišvengiama ir atsidūrus prieš fotoaparatus ar vaizdo kameras. Stengiesi atlikti fotografo nurodymus, bandai įsivaizduoti, ko nori klientas, apskritai svarstai, pavyks ar nepavyks visas procesas... Bet paprastai greitai susikaupiu, perprantu savo darbą ir randu visiems priimtiną sprendimą.
Kandžių replikų ar žvilgsnių žingsniuodama podiumu iki šiol nesulaukiau. Nepatikęs drabužis ar modelis - ne mano, o dizainerio problema. Žinoma, kam nors gali nepatikti mano eisena, bet dažniau aplink save matau šypsenas, girdžiu plojimus, jaučiu teigiamas emocijas“.
Dalia Michelevičiūtė, aktorė:
„Scenos baimė aktoriui neišvengiama. Jos atsikratyti - tai tas pat, kaip nustoti jausti, kvėpuoti. Jei scenos baimė dingsta, menininkas virsta amatininku. Aš pati prieš kiekvieną pasirodymą jaučiu scenos baimę. Bet tik tol, kol išeinu į sceną. Kai atsistoju prieš publiką, ji kažkur išgaruoja.
Buvimas scenoje man neprimena stichinės nelaimės. Esu profesionalė, norint apsiverkti man nereikia prisiminti kokių nors šeimą ar artimuosius ištikusių negandų. Gyvenu ne svetimomis, o savo emocijomis. Jas išgyvenu scenoje, čia ir dabar. Žinoma, scenoje širdis plaka dažniau, pakyla kraujospūdis. Koks jis būna vaidinant, nežinau - niekas nematuoja... Tuo ir nesistebiu. Juk buvimas scenoje - ekstremali situacija, tad aštrūs pojūčiai, dvejonės neišvengiami. Svarstai, dvejoji, kaip iš tikrųjų bus. Juk žmogus nėra mašina, negali visko numatyti.
Ar scenoje teko patirtį stiprų stresą? Kol kas ne. Nebent partneris užmiršta žodžius, bet juos kas nors pasufleruoja... Pati to niekada nesu patyrusi. Tiesa, kartą kažkoks beprotis įsiveržė į sceną. Bet ir tada didelio streso nepajutau. Jis buvo išvestas ir viskas tuo pasibaigė.
Ne paslaptis, kad egzistuoja technikos, padedančios atsikratyti scenos baimės, suvaldyti prieš pasirodymą apimantį nerimą. Tai joga, specialūs kvėpavimo pratimai. Jaunystėje, kovodama su baimėmis, sunaudodavau daugiau energijos. Metams bėgant, atėjus patirčiai, baimę ir jaudulį valdyti tapo paprasčiau. Net praeivių dėmesys, žvilgsniai, replikos manęs netrikdo. Paprasčiausiai į juos nekreipiu dėmesio. Kas kita - kolegų pastabos, į kurias stengiuosi atsižvelgti. Kad ir kokios jos būtų, neturi išmušti iš vėžių“.