Sunkiausia pamoka - išauklėti savo agresyvumą

Tuo tarpu mes patys net nebepastebime mūsų gyvenimą valdančios agresijos, kuri ne visuomet pasireiškia jėgos ar gerklės pajėgumo demonstravimu.

Netinkamai valdoma agresija įgyja keisčiausių formų: sarkazmą, neapykantą, kandumą, pajuoką, žiaurumą, priekabumą, įniršį, kerštingumą.

Italų psichoterapeutas Piero Ferrucci net klausia: „Ar agresija nėra liga, kurią reikia gydyti?“ Į šį klausimą jis pats ir atsako: „Kad giliau suprastume agresiją, verta atkreipti dėmesį ne į blogiausias jos apraiškas, bet išanalizuoti jos esmę“.

Gyvenimas - kūrybos ir naikinimo procesas, neišvengiama šių sudėtinių dalių kaita. Ir kūrybos, ir naikinimo procese žmogui reikia agresijos.

Valgydami naikiname maisto produktus, pakeičiame jų formą kramtydami, virškindami, o po to maisto sudedamąsias dalis paverčiame savo kūno dalimi. Taip kuriame savo organizmą. Be agresijos, pavyzdžiui, neįmanoma suarti lauko, nes reikia suardyti velėną, ją sunaikinti, o jos vietoje pasėti sėklas.

Agresija ir naikinimas yra natūralūs kiekvieno mūsų žingsnio palydovai. Tačiau tinkamai įvertinti jų naudą itin sunku, ypač Vakarų kultūroje, kur siekiama išvengti konfliktų. Žmonės, priversti apsimesti, kad yra nekonfliktiški, geri ir visus mylintys, praranda gebėjimą pažinti savo agresiją ir nemoka jos valdyti.

Žodis „agresija“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „vykti į kokią nors vietą, prie ko nors prieiti, pradėti, ko nors imtis“.

Agresijoje slypi milžiniškas energijos užtaisas. Tačiau ką su ja darysime - gaminsime bombas ir jas sprogdinsime ar sodinsime sodus ir apkabinsime vienas kitą - priklauso nuo mokėjimo ja naudotis.

Kaip ir viskas žmogaus, agresija turi savo aiškiai apibrėžtą paskirtį - ji leidžia nustatyti tiek išorines, tiek vidines ribas ir jas ginti. Jei kas nors užmynė ant kojos, agresijos skatinami apie tai pranešame įsibrovėliui. Agresija saugo ir nuo kitų asmenų nevaldomos blogos nuotaikos, jų noro kitus žeminti ar skaudinti.

Tik patirties ir kultūros reikalas, kaip agresija bus panaudota. Keiktis ir mojuoti kumščiais ar tiesiog tvirtai pranešti apie patiriamus nemalonumus - štai pasirinktino elgesio ribos.

Šveicarų analitikė Verena Kast nurodo, kad pagal tai, kaip žmogus išmoksta elgtis su savo agresija, jis renkasi vieną iš trijų vaidmenų: aukos, agresoriaus ar vidurio kelią.

Auka paprastai nuo vaikystės yra mokyta būti gera ir niekada nerodyti pykčio. Užuot pykusi ir gynusi savo interesus, ji puola į baimę ar nerimą. Auka atsisako tikėti, kad ji pati gali apsaugoti save, todėl nuolat ieško, kas ją apgintų.

Aukai į pagalbą atskuba agresorius. Jis nuo mažų dienų išmoko viską gauti jėga, atimdamas ar išplėšdamas iš kito. Tai, kas gaunama lengvai ir taikiai, jam neįdomu.

Agresorius, kaip ir auka, atsisako kūrybos proceso, nes abu jie netiki savo jėgomis. Tai dangstoma didybės fantazijomis. Auka jaučiasi galinti tariamu gerumu ir nekonfliktiškumu sušildyti didžiausio niekšo širdį, o agresorius jaučiasi turįs iš aukščiau jam suteiktą teisę įvesti reikiamą tvarką.

Jie abu nesuvokia, kad toji tariama didybė tėra vaikiška fantazija, kad esi pasaulio centras, apie kurį sukasi pagal tavo norus šokantys motina ir tėvas.

Tuo tarpu vidurio poziciją pasirinkęs asmuo suvokia, kad gyvenimas yra nuolatinis ribų brėžimas. Gebėjimas nustatyti sau ir kitiems ribas priklauso nuo savigarbos. O ribos nustato, kiek artimi ar tolimi vienas kitam būsime.

Ką daryti, jei kaimynas išmindžiojo mūsų pievutę, jei draugas negrąžino skolos, jei mylimas žmogus buvo neištikimas, jei vadovas nepagarbiai elgiasi? Tai pažeistų ribų pavyzdžiai. Saugoti šias ribas ar jas perstumti padeda agresija.

Tačiau tiek auka, tiek agresorius blogai jaučia savo ribas. Auka leidžia jai meluoti, ją apgaudinėti, prieš ją smurtauti, o agresorius vedžioja kitus už nosies meluodamas, manipuliuodamas, sukčiaudamas.

Netinkamas agresijos naudojimas visuomet išduoda asmenybės problemas. Kai žmogus jaučiasi menkas, neįvertintas, nedarantis jokios įtakos, jis griebiasi prievartos.

Kapinėse išvartyti antkapiai, išdaužyti žibintai skveruose, tėvo ar motinos mušami vaikai - išsigandusių, kad šiame pasaulyje nieko nereiškia, asmenų pėdsakai.

Reikia ilgų treniruočių norint išmokti naudotis savo prigimtine agresija. Maži vaikai neturi vidinių stabdžių. Nenuostabu, kad parduotuvėje saldainio įsigeidęs trimetis gali jo reikalauti įtūžio priepuoliu, vartydamasis ant grindų ir garsiai spiegdamas.

Tėvų pareiga - padėti savo vaikui išgyventi nepatenkintą norą ir neprarasti orumo. Vargu ar tinkamai auklėtojos pareigą atliks isteriškai ant vaiko klykianti motina. Greičiausiai ji pastūmės savo vaiką aukos ar agresoriaus keliu.

Jei vaikystėje agresyvumas ir nepaklusnumas bus visiškai užslopintas, suaugęs žmogus nebepajėgs įtvirtinti savęs. Jis nemokės ginti savo teisių, leisis kitų išnaudojamas. Jei tėvai neras kūrybiškų būdų padėti vaikui savo agresiją suvaldyti, užaugins monstrą, dėl kurio ir jie, ir aplinkiniai lies ašaras.

Dar žiloje senovėje žmonės vaikus mokė kontroliuoti savo žodžius ir elgesį: „Galvok, ką sakai ar darai“. Jie žinojo, kad visi mes susiję emociniais ryšiais.

„Vienas labiausiai geliančių sąžinės priekaištų, kuriuos gali jausti žmogus, ypač vyresnio amžiaus, - tai prisiminimas, kad ką nors pravirkdė“, - sakė italų teologas ir psichologas Giuseppe Colombero. Geriausias principas - nesuteikti sau ir kitiems kančios.

Nustoti iš visko tyčiotis, negailestingai kritikuoti - kitas svarbus žingsnis siekiant įvaldyti agresiją. Gebėjimas tiesiai ir atvirai išsakyti savo norus suteikia daugiau galimybių būti išgirstam nei kandžios replikos ar pavartės humoras.

Išmokti atsisakyti poreikio visada tarti paskutinį žodį ir gebėti nusileisti kitai nuomonei yra trečiasis būdas suvaldyti agresiją. Malonu šnekėtis su žmogumi, kuris neperša savo pozicijos ir girdi jam sakomą nuomonę.

„Žmogus turi išmokti kontroliuoti, tiksliau sakant, išauklėti savo agresyvumą, jeigu nori harmoningai ir konstruktyviai sugyventi su panašiais į save. Sakau „išmokti“, nes tarp visų disciplinų, kurias reikia išmokti, ši tikrai pati sunkiausia“, - tvirtina G.Colombero.