A.Jagelavičiūtė - tik per žingsnį nuo rožinės svajonės (video)

Lrytas.lt videonaujienų rubrikoje - reportažas apie A.Jegalavičiūtę.

Sušlavusi po kambarį pažirusias šukes klesteli į medinį krėslą, stovintį prie masyvaus balto stalo, apkrauto knygomis, drabužiais ir jų eskizais.

„Viskas, ką čia matote, - laikina. Mes čia apsistojome tik todėl, kad nenorime stabdyti įmonės veiklos, kol įrengiamos naujos patalpos. Čia siuvame drabužius, darome šukuosenas, kuriame įvaizdį garsiems žmonėms ir įmonėms“, - dėsto prie garsios stilistų ir įvaizdžio formuotojų komandos neseniai prisijungusi Agnė.

Prasitaria, kad šiuo metu galvoja tik apie viena - kad tai, ką jiedu su stilistu Kęstu Rimdžiumi sumanė, būtų įgyvendinta. „Norisi kuo greičiau pagimdyti šitą vaiką, kuriuo nėšti esame labai seniai“, - šypsosi tik per žingsnį nuo savo rožinės svajonės atsidūrusi profesionali dizainerė.

- Kokios pareigos tau čia patikėtos?

- Mano pagrindinis darbas bus piešimas ir modeliavimas. Piešiu drabužių eskizus - juk turiu dizainerės išsilavinimą. Dirbsiu stiliste ir įvaizdžio kūrėja. Bet kol kas kalbėti apie tai nenoriu - neperšokusi tvoros negaliu sakyti „op“.

- Labiausiai man patinka kuklūs, akies nerėžiantys drabužiai. Kitaip sakant - minimalizmas. Bet tai nereiškia, kad dėviu ir kitiems siūlysiu tik juodus daiktus. Siūlysiu viską. Beje, neseniai savo mamai sumodeliavau ryškiai geltoną kostiumėlį „a la Jacqueline Kennedy“. Man patinka klasika.

- Jokiu būdu. Tai - mano pagrindinis darbas ir dėl to, kad pradėjau kurti drabužius, jis niekaip nenukentės. Labai norint galima viską suspėti. Manau, kad su „Top 10“ žengiau žingsnį į priekį, o ne atgal. Pasirodymą joje laikau savo karjeros šuoliu, o ne kritimu.

- Jei prieš TV kamerą pradėsi improvizuoti, bus nekas. Todėl skaitau tekstą, kurį pasirašau pati. Taip galiu reikšti simpatijas ir antipatijas savo herojams - ir tai man labai patinka. Su tais, iš kurių pasijuokiau, dar neteko susitikti, o tie, kuriems perdaviau linkėjimų, pavyzdžiui, kaip Artūrui Zuokui, tikiuosi, susitikę man padėkos.

- „Top 10“ man primena „Be tabu“, tik mažiau kandžiojasi, daugiau juokiasi. Žmonės turi mokėti iš savęs pasijuokti. Pavyzdžiui, sakau, kad turiu krūvą nesantuokinių vaikų, pasididinau krūtis ir apskritai esu vyras - ne moteris... Net jei jos nevesčiau, būtinai šią laidą žiūrėčiau, nes man patinka plepėti. Nežinau žmogaus, kuriam tai nepatiktų. Nekuriu naujų gandų, bet aptarti jau sklandančius - kas, kaip, kur ir su kuo - man labai patinka.

- Niekada. Tai, apie ką plepame vakarėlyje, yra tabu. Tai, kad dirbu laidoje, nereiškia, kad joje pulsiu išdavinėti draugų paslaptis. Turi būti riba. Negalima suplakti visuomeninio ir asmeninio gyvenimo.

- Daug kas įsivaizduoja, kaip prodiuseris atvažiuoja prie žvaigždės namų prabangiu automobiliu ir išsiveža ją į darbą. Toli gražu taip nėra. Darbas televizijoje niekada nebuvo sviestu pateptas. Ir čia reikia nuolat kovoti, ką nors įrodinėti, patirti sunkumų. Pradėjusi dirbti „TV pagalboje“ apskritai nemokėjau nieko, bet po kelerių metų įrodžiau, kad esu gera „gelbėtoja“. Buvau net priimta į nusipelniusių gelbėtojų gretas - prilyginta vyrams „gelbėtojams“.

- Iš tiesų diena po dienos jau penkerius metus „TV pagalba“ padeda žmonėms. Mes statėme ir remontavome namus, dovanojome baldus. Į namus grąžinome krūvas vyrų, kurių žmonos niekada nebūtų įsileidusios, ir dėl to neiširo šeimos. Padėjome sumokėti nesumokėtus mokesčius, iš smurtautojų nagų ištraukėme daugybę moterų... Ar to maža? Ant mūsų burnoja tik tie, kuriuos graužia baisus pavydas dėl ne jiems suteiktos pagalbos.

- ... kuris mane labai nuvylė. Man buvo pažadėta ekstremalių pokyčių laida, bet joje buvo prisiuvinėjamos ausys. Būdavo net taip, kad pati turėjau prašytis į filmavimus - skambinti ir sakyti: „Tai gal nufilmuokit ir mane - aš juk vedu laidą“. Pasakiau prodiuseriui, ką galvoju. Kilo skandalas. Bet, pavyduolių ir piktuolių liūdesiui, gavau pasiūlymą vesti „Top 10“. Nuo šiol aš - pati lojaliausia TV3 darbuotoja. Tiesa, yra visokių povandeninių srovių - visąlaik kas nors bando mano vietelę užimti.

- Gal iš šono taip ir atrodo. Tikrai taip nebūna - ateina laidos vedėja Agnė Jagelavičiūtė, spiria koja duris: „Rikiuokitės“. Ne, rikiuojasi pati laidos vedėja. Vedėja nėra svarbiausia.

Svarbiausia - laida. Todėl visi, pradedant prodiuseriu, operatoriumi, redaktoriais ir biuro tvarkytoja Sidonija, už ją sergame. Neseniai viena laida buvo nufilmuota mano namuose. Kadangi laidos tema buvo „Žvaigždės atveria namų duris“, turėjau atverti savąsias. Nemanau, kad aš labai bloga vedėja, nei kad labai gera. Tiesiog - nieko tokia.

- Mano Zodiako ženklas Svarstyklės. Jeigu man reikia pasirinkti iš dviejų, dažnai norisi pasikarti. Jeigu Kęstui leisčiau išduoti visas mano paslaptis, jis pasakytų, kad labai dažnai negaliu pasirinkti.

- Kaip sako laidos prodiuseris Saulius Bartkus, jei tavęs nėra viešumoje, tavęs iš viso nėra.

Kartais jis net šaukia: „Kas čia per savaitė? Kodėl spaudoje nieko apie tave nėra?“ Aš irgi manau, kad žmonės, kurie dirba televizijoje, viešumo neturėtų vengti. Man nesuprantamas toks pasakymas: „Aš nieko nepasakosiu - būsiu paslaptinga karvė“. Tai nesąžininga. Viešumas yra mano profesijos dalis, ir viešoje vietoje niekada nevaidinu įsižeidusios ar pavargusios. Net sutinku mokėti tam tikrą kainą. Žinoma, kol ji netampa per didelė. Tai yra tol, kol apie mane neima rašyti nesąmonių - kad keičiu vyrus kaip pirštines ir t.t. Žurnalistams aukso raidėmis norėčiau parašyti: „Jeigu manęs neįžeidinėtumėte melais, aš viską jums pasakyčiau. Bet jeigu jūs išsigalvojate tariamus mano meilužius, tai kodėl tikitės, kad papasakosiu apie tikrąjį, kai tik jis atsiras? Žurnalistai patys priverčia žvaigždes slapstytis.

- Labai laukiu tokio laiko. Bet tai nereiškia, kad mėgstu pačius vakarėlius.

- Pirmiausia - vakarėliuose aš nevalgau. Man labai svarbi valgymo kultūra ir nesuprantu, kaip galima valgyti stovint. Antra - laikausi tam tikrų mitybos taisyklių. Beje, šiuo metu sergu konservantų liga. Vengiu acto ir kiekvienas produktas, kuris yra kaip nors apdorotas, mane erzina. O dėl gėrimo... Prisigerti galima ir namuose.

- O kas čia tokio? Esu pilnametė. Jeigu užplaukia liūdesys, tai ir prisigeriu. Nuima kaip ranka. Laimė, nesu linkusi liūdėti, problemas esu linkusi spręsti. Aišku, kad ir man būna liūdna. Be to, esu nepataisoma verkikė. Ir isterikė truputėlį. Kartais kyla noras nužudyti žmogų, bet susilaikau. Prisimenu, kad man už tai bus. (Nesijuokia.)

- Atidaryti restoraną, kai tau 25-eri? Tai yra pensinio amžiaus planas. (Juokiasi.) Nemanau, kad tai nerealu, bet dar toli. Beje, aš puiki šeimininkė: ir siūti moku, ir valgį ruošti.

- Išvirti skanią manų košę yra aukštasis pilotažas. O tortų aš nekepu - esu prieš saldumynus ir jų nevalgau. Labai mėgstu ruošti maistą, bet savo firminio patiekalo neturiu. Firminis patiekalas reiškia tik viena - kad tu labai skystai gamini ir vienintelį išmoktą patiekalą pavadini firminiu. Kadangi nuolat ruošiu vis ką kita, tai to patiekalo ir neturiu.

- Anksčiau improvizuodavau, bet neseniai pradėjau ruošti maistą pagal knygas ir supratau, kad tai yra kur kas sudėtingiau. Ėmiau pirkti knygas, draugai parveža dovanų. Manau, kad „Didžioji virtuvės knyga“ turėtų būti kiekvienos moters virtuvėje. Ji - tobula. Juokinga, kai mane ir mano draugus pavadina vakarėlių liūtais. Iš tiesų esame valgymo liūtai, tarp mūsų egzistuoja vakarienių kultas. Beveik kiekvieną vakarą susitinkame ir vakarieniaujame vis pas kurį kitą draugą. Neseniai su draugais nusprendėme, kad prie jų kotedžo reikia panaikinti pievelę ir jos vietoje pasodinti žirnių lysves. Visi veisia pieveles, o mes jos vietoje sodinsime žirnius.

- Daržinininkė - taip. Sodinininkė - ne. Jeigu gyvenčiau nuosavame name, būtinai turėčiau daržą. Sodas nevilioja, nes obuoliai, slyvos man nepatinka - jų iš principo nevalgau. Nesakau, kad niekada neatsikandu. Pasitaiko. Bet jų gali ir nebūti. Va, jei mėsos nebūtų, būtų blogai. Nes aš gyva tik mėsa. Man skaniausias - iš žalios mėsos pagamintas totoriškas žlėgtainis - tartaras.

- Paimate 200 gramų jautienos išpjovos, sumalate ją kuo smulkiau, įdedate kiaušinio trynį arba putpelės kiaušinį, svogūnų, česnakų, pipirų, sojų, citrinų sulčių, kaparėlių (jei jų neturite, nereikia), marinuoto agurkėlio ir prieskonių. Viską labai smulkiai supjaustote, sumaišote, atšaldote, tepate ant sviestu apteptos duonos ir valgote. Nerealiai skanu.

- Esi atvirkštukė - kitos vengia ruošti maistą, o tu tai darai su užsidegimu.

- Vienoms patinka šokti, kitoms - dainuoti. Man patinka ruošti valgį. Mane traukia ir ekstremalumai. Anksčiau laksčiau vandens motociklais, bet kai susilaužiau raktikaulį, viskas pasibaigė. Užtat susižavėjau jėgos aitvarais. Nusibodo klausytis šnekų, kaip tai sudėtinga, kaip tai neįmanoma. Reikia įrodyti, kad nesudėtinga ir visai įmanoma. Šią vasarą žadu išmokti valdyti jėgos aitvarus, tad savaitgaliais lėksiu į Juodkrantę. Tai - šios vasaros planas minimum. Apskritai mane žavi vandens sportas. Traukia gelmės, patinka nardyti. Gal praėjusiame gyvenime buvau undinė? Neseniai pradėjau vaikščioti į sporto klubą. Psichologiškai jaučiuosi blogai - nenuėjusi kokį kartą į treniruotę jaučiu didžiulį kaltės jausmą. Supratau, kad tai dar vienas būdas save pakankinti.

- Žydelka (Juokiasi.)... Beje, viena mano prosenelė buvo vokietė, bet mane labai traukia Ispanija. Esu įsimylėjusi Madridą. Man ten viskas gražu, skanu, patinka. Priimtinas ispanų temperamentas, kurį jaučiu savyje. Nors Lietuvoje gyventi man patinka, dėl savo temperamento smarkiai kenčiu. Visiems aš per garsiai kalbu, per daug keikiuosi... Man keistas toks požiūris - jei žmogus garsiai kalba, tai jam būtinai prirašomos visos kitos galimos nuodėmės. Mane trumpina išsigalvojimai apie mano nuotykius, meilužius. Bet tenka taikytis. Ispanijoje būtų kitaip.

- Neseniai kaip tik jame lankiausi. Buvo įdomu važiuoti pro mokyklą, bet daugiau neturėjau kur. Mano mama gyvena Vilniuje, močiutė - taip pat. Tik seneliai gyvena prie Kauno. Beje, mano senelis svajojo būti dailininkas, bet tapo geodezininku. Jis mane ir išmokė piešti tai, kas jam patinka, - arklius ir nuogas moteris. (Juokiasi.)

- Teikiuosi atvykti. Malonu juos pamatyti, bet giminės kulto nepripažįstu. Kad į kiekvieno gimtadienį važiuočiau - taip irgi nėra. Žinoma, Kalėdas švenčiu su artimaisiais.

- O kas pasakė, kad aš jos nebijau? Jaučiu didžiulę viešumo baimę. Jeigu kas nors įlįstų į mano kailį prieš tiesioginę transliaciją, tai niekada į viešumą neitų. Kas kita - televizija. Kameros aš nebijau, o baimes stengiuosi nugalėti, nes pavojų yra visur. Jei jau taip, tai baisu imtis verslo, baisu išeiti į gatvę, baisu ką nors netinkama suvalgyti...

- Taip, tai man labai patinka. Puikiai vairuoju, bet automobilio vis neišsirenku. „TV pagalboje“ tekdavo pavažiuoti, bet ilgų kelionių nemėgstu. Savo automobilio iki šiol neturiu. Nuo durų iki durų mane veža vyrai. Beje, taksistai - irgi vyrai...

- Vyrai su deimantais. (Nesijuokia.) Nemėgstu smarkiai puoštis. Turiu tik keletą papuošalų, su kuriais nesiskiriu. Tai mažyčiai auskarai su deimantais, dovanotas „Paco Rabanne“ laikrodis, iš tėčio vestuvinio žiedo pagamintas žiedas su burbulu. Na, jeigu kas nors padovanotų milžiniškus auskarus ir vėrinį su deimantais, tikrai juos nešiočiau. Deimantams minimalizmas nebūtinas. Gali būti ir maksimalizmas. (Juokiasi.)

- Kvailų vyrų, kvailų bobų, piktų žmonių. Be pagrindo susireikšminusių. Neskoningai besirengiančių. Vaikystėje man buvo skiepijama, kad žmogų reikia gerbti dėl jo amžiaus. Dirbdama „TV pagalboje“ pamačiau, kiek daug senų žmonių iš savo vaikų atiminėja pinigus arba pjaunasi dėl anūkų. Pagarbos reikia nusipelnyti. Ji nepriklauso nuo amžiaus.

- Nemoku valdyti naujųjų technologijų - kompiuteriai, naujoviški televizoriai mane erzina. Naudojuosi elektroniniu paštu, bet labai retai jį tikrinu. Neseniai pamačiau, kad yra 20 naujų laiškų, bet jų neskaičiau. Verčiau skaitau ir siunčiu tikrus laiškus. Aš labai branginu savo draugus, todėl niekada jiems nekiščiau sintetinio dėmesio. Net telefonu kalbėti nemėgstu. Verčiau susitariu susitikti.

- Tie dalykai neatsiejami. Jeigu turi proto ir talento, bus ir turtų. O turint pakankamai proto, galima savyje atrasti ir talentų.

- Jėzusmarija - ir kiek kartų. Bet rimtai nėra pakenkęs. Juk nesu kokia kvaiša. Kuo vyresnė, tuo greičiau spėju pagalvoti prieš pasakydama. Nebijau savo minčių. Jeigu išsakau, tai už jas ir atsakau.