Jurgita Tvarijonaitė, modelis: „Su dietologais šiuo klausimu - sveika ar nesveika pusryčiauti - specialiai nesu konsultavusis, bet būtinai pusryčiauju. Tiesa, ne iš karto, vos atsikėlusi, o praėjus dviem trims valandoms. Miegoti einu labai vėlai, tai ir keliuosi vėlai - apie 10 valandą.
Atsikėlusi išgeriu natūralių morkų, greipfrutų ar kitokių sulčių ir pamažu atsigaunu. Sultys - ne tik vitaminai, bet ir maistas. Jos man suteikia optimizmo ir jėgų dirbti darbus, kurie šiuo metu tiesiog užgriuvo. Pusryčiauju vėlai - apie dvyliktą valandą dienos. Italijoje, kur daugiausia tenka dirbti, tuo metu valgomi priešpiečiai. Geriamas aperityvas, valgomas sūris, alyvuogės, vaisiai. Dažniausiai valgau tai, ką mėgstu ir ko tą dieną labiausiai norisi.
Sutikusi vesti LNK realybės šou „XXL“ buvau nusprendusi lieknėti - atsikratyti kelių kilogramų.
Tačiau dėl intensyvaus darbo grafiko, miego trūkumo, neprivalgymo (nekalbu jau apie pusryčius), laidai dar neprasidėjus, dviejų kilogramų jau netekau. Kai kas sako - kam man dieta? Bet aš dirbu modeliu, sukuosi srityje, kur galioja tam tikri standartai. Turiu jų laikytis. Kavos per priešpiečius negeriu, nes jos nemėgstu, o jei kartais ir geriu, tai tik su pienu - „latte“. Užtat mėgstu valgyti dribsnius. Jie man skanu ir sveika. Bet tai nėra sotus valgis, todėl po dviejų valandų vėl praalkstu ir būtinai turiu užkąsti. Apskritai valgau mažai, bet dažnai. Kartais kas valandą. Negaliu iš karto daug prisivalgyti - skrandis neleidžia“.
Gražina Baikštytė, aktorė: „Patarimų - valgyti pusryčius ar nevalgyti - niekada nepaisiau. Valgau kada noriu ir ką noriu. Kai vaikystėje tėveliai sakydavo, kad atsikėlus reikia pavalgyti, tokios jų kalbos man sukeldavo juoką. Juk vaikas valgo tai, kas skanu, ne tai, kas sveika... Dabar jau žiūriu, kas sveika ar nesveika, bet maistą rinkdamasi neturiu nusistovėjusių taisyklių. Kadangi anksti keliuosi, o mano kraujospūdis žemas, būtinai išgeriu puodelį kavos ir suvalgau kiaušinį.
Bet kokio pavidalo - kietą, skystą, virtą, keptą. Nors žinau, kad kiaušiniuose yra daug cholesterolio, galiu juos valgyti septynis kartus per savaitę. Tai mano nuodėmė, kurios niekaip negaliu atsikratyti. Užtat sumuštinis su rūkyta dešra ar kumpiu pusryčiams - tabu! Mūsų šeimoje apskritai tokio maisto niekas nevalgo. Labai mėgstu sūrį, varškę, daržoves. Bet ne žalias, o būtinai troškintas. Baklažanus, agurkus, morkas patroškinu su prieskoniais ir valgau. Tai - labai sveikas maistas.
Man labai svarbu pavalgyti pusryčius. O vėliau - kaip Dievas duos. Kartais per darbus išbūnu visą dieną nevalgiusi, tik vakare pavalgau to, ką randu šaldytuve. Pusryčių šeimai neruošiu. Verčiau ją savaitgaliais palepinu rimtais patiekalais - verdu sriubas, balandėlius, kitokius lietuviškus patiekalus“.
Rūta Mikelkevičiūtė, žurnalistė: „Pusryčių nevalgau seniai - nuo ankstyvos jaunystės. Atsikėlusi išgeriu puodelį baltos kavos ir maistą iki pietų užmirštu. Kai valgydavau pusryčius, kelias valandas jausdavau sotumą ir net nesinorėdavo dirbti. Verčiau pabūnu alkana. Man patinka alkio jausmas. Tada mintys lengviau dėliojasi. Beje, ką pavalgę veikia gyvūnai? Eina miegoti. O žmonės?
Žmonėms sakoma - tik nemiegokit! Valgyti pusryčius ar ne - kiekvieno žmogaus reikalas. Juk net dietologai dėl to nesutaria. Visi girdėjome: „Pusryčius suvalgyk pats, pietumis pasidalyk su draugais, vakarienę atiduok priešui“. Nesąmonė! Aš galiu rytą nieko nevalgyti, per pietus pavalgyti lengvai, o grįžusi vakare galiu valgyti ir vienuoliktą vakaro ar trečią nakties. Mano svoris nedidėja. Atvirkščiai, vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kai klausiau mamos, svėriau dešimčia kilogramų daugiau.
Pusryčius man atstoja pietūs. Bet vis tiek nemėgstu sočiai prisivalgyti. Mane stebina žmonės, kurie vienu kartu gali sukirsti sriubą, antrąjį patiekalą, desertą ir jį užgerti kava. Man vieno iš tų patiekalų užtektų. Labai mėgstu žalią žuvį, jūrų gėrybes, šviežias daržoves. Mėsą valgau tik žalią. Nemėgstu smarkiai termiškai apdoroto maisto. Man svarbu tai, ką valgau. Juk skrandis nėra šiukšlių dėžė, į kurią gali mesti kas papuola“.
Rūta Ščiogolevaitė, dainininkė: „Pradėjusi kalbėti apie maistą visada prisimenu Vytauto Šapranausko pasakymą: „Nedarykime iš maisto kulto“. Tai ir nedarau. Valgau kada noriu, ką noriu ir kiek noriu. Neklausau, ką man sako kiti. Pusryčius irgi kaip kada - tai valgau, tai nevalgau.
Labai dažnai iki pietų būnu tuščiu skrandžiu. Jei namuose yra, suvalgau obuolį ar kitą kokį skanų vaisių ar išgeriu ką tik išspaustų sulčių. Jau 2,5 metų negeriu nei arbatos, nei kavos. Kava ar arbata man sukeldavo nerimą. Dabar jau atsigaunu, paragauju kavos ir ją mėgaujuosi. Kava man labai skani. Esu lietuviškos virtuvės gerbėja, tad lietuvišką maistą valgau kas antrą trečią dieną.
Nesuku galvos, ką valgyti rytą, per pietus ir vakare. Galiu valgyti viską. Tarkime, cepelinus - ne tik pietums, bet ir vakarienei. Svoris kol kas dėl to nedidėja. Esu ragavusi ir pienu arba sultimis užpilamų dribsnių, bet viskas baigdavosi tuo, kad jie nukeliaudavo mano žiurkei.
Nesmerkiu žmonių, kurie iš ryto prisikerta sumuštinių su dešra ar kiaušinienės. Jeigu jaučiasi gerai - tegul valgo“.