Išgirdusi jos dainavimą garsioji Montserrat Caballe ją pavadino rytdienos žvaigžde. Jauna, žavi ir kerimai besišypsanti Nomeda (norint tai pastebėti tikrai nereikia teatrinių žiūronų) Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklyje „Valkirija“ neseniai sudainavo dieviškosios Brunhildos partiją. Ir šiuolaikine kalba kalbant, pelnė fatališkos moters vardą.
- Už šį vaidmenį buvai nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Taigi Brunhildos našta tau nepasirodė per sunki?
- Brunhilda - vienas didžiausių ir sudėtingiausių dramatinio soprano vaidmenų operoje. Ir vienas mano mėgstamiausių. Nors pasaulyje esu jauniausia šio vaidmens atlikėja, jos charakterį kuriu su džiaugsmu, atsidavusi, ir tai man padeda. Išreikšti jausmus padeda ir begalinis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus talentas, šiluma ir žmogiškumas.
- Ar dažnai tau pasitaiko tokie - fatališkų moterų vaidmenys?
- Beveik visada. Juk mano specializacija - Giuseppe Verdi, Richardo Wagnerio ir slavų kompozitorių operos. Operoje debiutavau itin sudėtingu Karmen vaidmeniu to paties pavadinimo Georges'o Bizet operoje. Manau, tai - dar vienas spalvingiausių, fatališkiausių moters portretų.
- Kas kita, be balso, tau padeda atskleisti herojės charakterį? Šiuolaikiškai kalbant - kas kuria tavo įvaizdį?
- Dažniausiai vilnietė vizažistė Jolanta Sargautytė, salono „Alondž“ savininkė, su kuria susipažinau prieš septynerius metus. Ji galėtų mane nugrimuoti net užmerktomis akimis. Mano koncertinių suknelių autorė yra Julija Žilėnienė. Neseniai ji man sukūrė įspūdingą mėlyną koncertinę suknelę, kuri papildys jau turimų vaivorykštę. Scenoje dėviu kostiumus, sukurtus operos statytojų. Koncertuose mėgstu pasirodyti pasipuošusi ekstravagantiška, bet elegantiška suknele. Vis dėlto manau, kad tikrąjį mano įvaizdį kuria ne suknelės ir ne grimas, o mano balsas.
- Minėjai, kad tavo veikla suplanuota dvejiems trejiems metams į priekį. Ką šiuo metu veiki Vilniuje?
- Su pianistu Linu Duzinsku ir dainavimo mokytoja Regina Pranckevičiūte repetuoju naujas partijas, derinu būsimuosius kontraktus, rengiuosi įrašyti pirmąją plokštelę, tobulinu Brunhildos vaidmenį, kurį vasarą dainuosiu Italijoje. Stengiuosi palaikyti formą ir pasiruošti tam momentui, kai turėsiu parodyti rezultatą.
- Kodėl užsienyje prisistatai Nomedos Kazlaus pavarde?
- Nes mano gražios pavardės užsieniečiai neištaria. O Lietuvoje dažnai painioja su aktore Kristina Kazlauskaite. Beje, su ja nesame giminės, tik gimusios tą pačią dieną - vasario 13-ąją. Kartą supažindintos viename renginyje puolėme viena kitai į glėbį. Man buvo labai malonu pamatyti bendrapavardę, irgi scenos žmogų.
- Prasitarei, kad dirbi su koncertų agentūra, kad tave aptarnauja visa komanda?
- Be abejo. Visi dirbantys tokį darbą kaip aš tokių žmonių turi. Turiu savo padėjėją, asistentą. Juokauju, kad Lietuvoje reikia oficialiai atidaryti savo sekretoriatą.
- Sutik - ne kiekvienas Lietuvos atlikėjas taip gyvena...
- Tikriausiai. Nors iš tiesų nežinau, nes Lietuvoje dainuoju labai mažai, nors ir norėčiau dažniau. Štai „Valkiriją“ Vilniaus scenoje dainavau po šešerių metų pertraukos. Beje, debiutavau Košicėje, Slovakijoje, esu dirbusi Vokietijoje, Rusijoje, Italijoje. Daugelis su manimi susijusių dalykų dėjosi ne Lietuvoje.
- Tavo toks tikslas - dainuoti užsienyje?
- Mano tikslas - dainuoti ne Lietuvoje ar užsienyje, o su aukščiausio lygio profesionalais. Tada labai įdomu, imi visai kitko siekti, tai - visai kitas lygmuo.
- Jei dainuoji, tai su Montserrat Caballe?..
- Norėčiau būti kukli, bet iš tiesų taip yra - jau daug metų dainuoju su Montserrat, nors kažkada apie tai negalėjau nė pasvajoti. Dar M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokydamasi fortepijono ir muzikologijos parašiau ne vieną straipsnį apie Montserrat Caballe. Prieš septynerius metus, kai pradėjome bendrauti, ji dainuodavo tik su savo dukra. Tapau vienintele su ja dainuojančia lietuve.
- Kur įvyko pirmasis jūsų pasirodymas?
- Pirmas bendras koncertas, į kurį ji mane pasikvietė, įvyko Maskvoje, inauguruojant „Gostinyj dvor“. Dainuoti koncerte buvo pakviesta Montserrat Caballe su jaunomis Europos žvaigždėmis. Minios garsių žmonių, scenos žvaigždžių, lazerių šviesos! Pompastika! O scenoje - Montserrat Caballe, dainuojanti su daugeliui dar nepažįstama Nomeda Kazlauskaite-Kazlaus. Paskui įvyko trys mūsų koncertai festivalyje „Maskvos pavasaris“, po kelių mėnesių Montserrat mane pakvietė dalyvauti ARTE televizijos laidoje „Montserrat Caballe pristato rytdienos žvaigždes“. Šis mudviejų pokalbis, vykęs vokiečių kalba, buvo įrašytas nesustojant - be pakartojimų ir dublių. Visi tuo maloniai stebėjosi.
- Atrodo, kad esate panašios ne tik vidumi, bet ir išore...
- Iš tiesų susitikusios su Montserrat abi pajutome, kad esame giminingos sielos. Daugelis sako, kad net išoriškai esame šiek tiek panašios - aš primenu ją jaunystėje.
- Kas buvo paskui? Ėmėte dar dažniau koncertuoti?
- Netrukus „Peralada“ festivalyje Ispanijoje sudainavome G.Donizetti operą „Marija Stiuart“. Montserrat atliko karalienės Marijos Stiuart, aš - Elžbietos partiją. Vėliau - vėl dvi karalienes (aš - Aną Boleną, Montserrat - Katariną d'Aragon) retai statomoje C.Sent-Saenso operoje „Henrikas VIII“ Barselonoje. Prieš tai buvo trijų mėnesių repeticijos, spektakliai, vakarienės, Montserrat globa ir visa kita... 2003 m. buvo kuriamas filmas „Caballe, Beyond Music“, kuriame aš ir vėl dainavau su Montserrat. Mūsų abiejų nuotraukos iš operos „Henrikas VIII“ sudėtos į fotoalbumą „Montserrat Caballe 40 anys al Liceu“.
- Scenoje esate lygiavertės partnerės ar jautiesi esanti jos mokinė?
- Manau, kad ji mane vertina kaip lygiavertę partnerę. Tik pradžioje vis duodavo patarimų, aš ir pati vis klausinėjau visokių dainavimo niuansų, paslapčių. Ji pasakojo apie savo jaunystę, kurią leido su tuometėmis operos legendomis. Jaučiu, kad su manimi bendrauja kaip su savu, artimu žmogumi, „mamiškai“, globėjiškai.
- Ar susėdusios pasišnekate apie Ispaniją, Lietuvą?
- Žinoma, kad kalbamės. Apie Lietuvą ji susidarė gerą nuomonę dar po 1997-aisiais Vilniaus filharmonijoje įvykusio jos koncerto. Aš tą koncertą mačiau per televiziją. Po trejų metų susipažinome ir ėmėme dainuoti kartu. Nors jai 74 metai, ji puikiai, tiesiog neįtikėtinai gerai dainuoja. Kartą per metus veda meistriškumo kursus jauniems dainininkams. Deja, savo mokinių neišugdė - tam neturėjo laiko.
- Atrodo, kad vieną savaitę būni Barselonoje, kitą - Vilniuje, trečią - Milane?
- Gali būti ir taip. Bet visada stengiuosi darbus planuoti protingai. Tarkime, po „Valkirijos“ savaitę ilsėjausi Turine. Miegojau, valgiau, žiūrėjau televizorių. Visiškai neatsakinėjau į telefono skambučius. Draugų buvau lepinama vakarėliais, gardžiomis vakarienėmis. Dalyvavau savo draugės, ištekėjusios už garsaus italų dailininko Salvo, organizuotos parodos atidaryme. Ten buvo geriamas vynas, rūkomi prabangūs cigarai. Buvo visko, nes tai meniška, bohemiška aplinka. Nedainavau ir galėjau sau tai leisti. Kitais kartais, norėdama atsipalaiduoti, vaikštau į baseiną, sportuoju. Bendrauju su artimais, mylimais žmonėmis. Dievinu jūrą, Italijos kalnus, apskritai gamtą. Mėgstu žiūrėti krepšinį, futbolą, klausytis klasikinės muzikos. Stengiuosi skaityti, kai tik turiu laiko.
- Prieš kurį laiką dirbai Sankt Peterburge. Kaip nutiko, kad ten išvažiavai?
- Kartą mane išgirdo viena įtakinga žavi rusė ir pakvietė dainuoti Sankt Peterburgo Marijos teatre. Labai apsidžiaugiau. Dainavau įvairiuose šio prestižinio Rusijos teatro spektakliuose ir labai greitai debiutavau Maskvos Didžiajame teatre.
- Rusijoje tau nebuvo per šalta?
- Tikrai, buvo šalta - esu pripratusi prie pietų klimato. Laimei, vykstant į Peterburgą, viena teatro darbuotoja prisakė būtinai pasiimti ilgą verstos odos paltą, šiltą kepurę ir pirštines, neperšlampamus batus... Gyvenau fantastiškoje vietoje - kaip vietiniai sako „na Fontanke“, visai šalia Marijos teatro. Be abejonės, Sankt Peterburgas yra Šiaurės Venecija, pavasarį ten ypač, dieviškai gražu. Į gyvenimą ten visi žiūri paprastai, kaip mes sovietmečiu žiūrėjome. Šlapdriba - tai šlapdriba, potvynis - tai potvynis... Mane žavėjo vietos intelektualų - menininkų, mokslininkų, mokytojų - sugebėjimas džiaugtis viskuo ir visur įžvelgti gėrį. Mes, vakariečiai, esame išpaikinti materijos, šilumos, komforto.
- Ar ilgai tversi Vilniuje?
- Vilnius - mano tvirtovė, čia - vieni mano namų. Tarkim, Violeta Urmana gyvena Miunchene, o aš gyvenu Vilniuje. Čia dirbu, ruošiu repertuarą, turiu puikią vokalo pedagogę, pianistą. Niekada iš Vilniaus nebuvau ilgam išvažiavusi ir visada čia sugrįšiu. Šiuo metu su maestro Juozu Domarku ir Lietuvos simfoniniu orkestru rengiame naują programą. Liepos mėnesį numatytos gastrolės su „Valkirija“ Italijoje. Rudenį vėl dainuosiu „Valkiriją“ Vilniuje, laukia naujamečiai koncertai. Viskas suplanuota dvejiems trejiems metams į priekį.
- Dirbi šiltnamio sąlygomis ar tenka už save pakovoti?
- Mane supantys žmonės man sudaro geriausias sąlygas ir aplinkybes dirbti. Ruošdamasi vaidmeniui, susikoncentruoju į savo mikropasaulį ir visiškai nesirūpinu, kas dedasi už jo ribų. Blogos emocijos manęs dažniausiai nepasiekia.
- Kas tavęs laukia grįžtančios po koncertų?
- Mama, tėtis, brolis. Artimiesiems skambinu, kad ir kur būčiau. Su mama labai gerai sutariame, nuolat dėl visko tariamės, esame geros draugės. Tiesa, polinkį į muziką paveldėjau ne iš jos, o turbūt iš kitų giminaičų, tarp kurių - ne vienas muzikas. Mano vienas dėdė orkestre groja kontrabosu, pusbrolis Povilas Jacunskas - jaunas perspektyvus violončelininkas.
- Kokias šalis aplankei ne koncertuodama, o ilsėdamasi?
- Labiausiai įstrigo kelionė į Pietų Ispaniją - Seviliją, Granadą ir Kordobą. Sevilijoje pirmą kartą pamačiau tabako fabriką, kurį savo novelėje „Karmen“ aprašė Prosperas Merimee. Vaikščiojau, kaifavau ir vis galvojau, kad gal kitaip būčiau sudainavusi Karmen, jeigu prieš spektaklį būčiau čia apsilankiusi. Patiko didžiulės Sevilijos, Kordobos katedros, miestai ir miesteliai. Su draugais tiesiog per automobilio langą skynėme alyvuoges, pakelėse valgėme chamoną, gėrėme vyną. Buvau įdomioje kelionėje po Portugaliją, vaikščiojau po Lisaboną. Įstrigo dainavimas su ypatinga aistra - „fado“. Tai įspūdinga, labai įdomu ir portugalams labai būdinga. Patiko užburiantis ispanų flamenkas. Svajoju ir aš išmokti šio aistringo šokio.
- Ką veiksi šią vasarą, kur planuoji atostogauti?
- Dar tiksliai nežinau, bet greičiausiai atostogausiu vasaros pabaigoje kur nors Europoje, prie jūros. Mane labai traukia vanduo. Žinau porą nuostabių vietelių, vadinamų poetų žeme, kur karaliauja jūra, kalnai ir uolos. Tai - mano stichija.
- Ar tavo planuose numatyta šeima?
- Be abejo. Dainuoti ir sukurti šeimą įeina į mano planus. Juolab kad šalia turiu puikų pavyzdį - Montserrat, kuri yra dviejų vaikų motina. Ji turi nuostabų vyrą. Darbas yra tik darbas, kad ir kaip jį mėgtume. Šeima ir vaikai - tikrasis gyvenimas. Visada mąstau, kad viename gyvenime norėčiau būti tik moteris ir motina, kitame - dainininkė.