Nors pačios jos sukūrusios šeimą, tačiau savo tėčiams rūpi kaip kadaise. Nenuostabu, kad ir joms tėvas tebėra patikimiausias žmogus pasaulyje, tvirtas ir saugus uostas neramiame gyvenimo vandenyne.
Asmik Grigorian, operos dainininkė: „Kas man davė tokį skambų vardą? Žinoma, kad tėtis. Armėniškai jis reiškia „jazminas“. Man jis labai patinka. Jei gerai įsižiūrėtumėte, manyje atrastumėt ne vieną tėvo veido bruožą, charakterio savybę. Kas mums abiem būdinga? Gal šioks toks vėjavaikiškumas, draugiškumas, naivumas. Nors aš rami kaip tikra lietuvė, bet jei kas nors išveda iš kantrybės, pasireiškia mano armėniškas temperamentas.
Kaip ir visi tėčiai, vaikystėje mane tėtis lepindavo: ledų - kiek nori, lėlių - kokių nori. Grįždamas iš gastrolių visada parveždavo dovanų. Dėl to viso kiemo vaikai jo laukdavo. Bet labiausiai džiaugdavausi ne dovanomis, o jo sugrįžimu.
Labiausiai į širdį man, šešiametei, įstrigo vaizdas, kaip tėtis visam laikui išvažiuoja iš Lietuvos, braukia ašaras ir sako: „Nepamiršk, kad aš tave myliu...“ Bet vis tiek buvo periodas, kai ant jo pykau ir nenorėjau matyti. Dabar pati esu išsiskyrusi (su dainininku Giedriumi Žaliu, - red.), auginu sūnų Nojų ir labai rūpinuosi, kad savo tėvui jis ko nors panašaus nejaustų.
Nors savo tėtį matau tik kokį kartą per metus, bet dvasinis ryšys tarp mūsų stiprus, vienas kitą jaučiame per atstumą. Kartais pasiskambiname, pasikalbame. Jis manęs niekada negiria ir nė vieno mano bruožo neišskiria. Mane pažįsta visokią - su visais mano gerais ir blogais bruožais. Beje, dainuoti, muzikuoti mane labiausiai paskatino ne tėtis ir ne mama, o mano ambicijos. Noriu jiems ir sau įrodyti, kad galima dirbti kitaip, nei jie dirbo.
Ar esame dainavę kartu su tėvu? Esame kartu koncertavę, bet operoje nepasirodėme. Kadaise jam žadėjau, kad dainuosiu su juo „Traviatoje“, bet nesuspėjau - jis dirba Jerevano operos teatro direktoriumi ir su scena jau atsisveikinęs. Susitinkame Jerevane, kai nuvažiuoju ten koncertuoti. Armėnijoje Tėvo diena nešvenčiama. Bet gyvenu Lietuvoje, tad būtinai jį pasveikinsiu ir armėniškai pasakysiu: „Shnoravor hairyk dzhan!“ (išvertus iš armėnų k. - „Sveikinu tave, tėti“)“.
Valda Bičkutė, Vilniaus mažojo teatro aktorė: „Atspėjote - esu panaši į tėvą... Visi sako, kad sesė - į mamą, o aš - į tėvą. Didžiuojuosi juo. Mano tėvas Viktoras - ryšininkas. Visą savo gyvenimą telekomunikacijų bendrovėje dirba rimtą darbą, bet yra išsaugojęs jautrią sielą.
Esame panašūs su juo ne tik išoriškai, bet ir emociškai - abu jautrūs, poetiški. Mano šaltumas, ryžtingumas - tik optinė apgaulė. Iš tiesų esu labai pažeidžiama. Toks ir mano tėtis, tėtukas... Manau, kad žmogus nėra vienpusiškas. Juk priklausomai nuo aplinkybių būname visokie. Įvairios situacijos išprovokuoja vienokią ar kitokią mūsų reakciją, leidžia pasireikšti vis kitai charakterio pusei. Taigi ir aš būnu visokia.
Ryškiausias vaikystės prisiminimas? Užaugau Telšiuose, name netoli traukinių stoties. Atsimenu, su tėvu eidavome žiūrėti pravažiuojančių traukinių. Jis ištiesdavo ranką ir paimdavo į delną mano mažą rankytę. Arba paduodavo vieną pirštą, o aš įsikibusi išdidžiai eidavau. Arba sekdavo pasaką apie karalaitį ir stiklo kalną... Mokyt nemokė, pamokslaut nepamokslaudavo. Visada į mane žiūrėjo kaip į asmenybę. Sakydavo, kad esu protinga mergaitė, net patarimo kartais paklausdavo. Visąlaik jausdavau jo pagarbą.
Atsimenu, kai pasakiau, kad studijuosiu aktorystę, jis reagavo ramiai - pasakė, kad pati turiu spręsti, kad gyvenimą turiu tvarkytis pati. Žinoma, labiau norėjo mane matyti kaip bankininkę ar kito verslo moterį, bet nieko prieš taip ir nepasakė.
Kaip ir kiekvienas tėvas, dabar serga už mane, išgyvena visas mano nesėkmes ir džiaugsmus. Bet atrodo, kad mano laimėjimais teatre, o dabar ir kine, yra patenkintas. Kiek atsimenu, nuo ankstyvos vaikystės, dar nuo darželio laikų, tėtį sveikindavau Tėvo dienos proga. Nupiešdavau atviruką, įteikdavau gėlę. Bet viskas keičiasi. Šiemet jam bus didžiausia dovana, jei tarp serialo „Netektis“ filmavimų Lietuvoje ir Airijoje ištaikysiu nuvažiuoti į Telšius jo aplankyti“.
Vita Degutienė,“Vitkus Clinic“ direktorė: „Esu tėvo vaikas. Visi sako, kad mūsų žvilgsnis tas pats, ta pati šypsena. Ir charakteriu esame panašūs - abu veiklūs, nenustygstantys, mėgstame sportą, labai panašiai mąstome.
Brolis - į mamą, o aš panaši į tėvą. Sakoma, kad tokios merginos gyvenime būna labai laimingos. O aš manau, kad laimė priklauso nuo pačios merginos.
Visos mano vaikystės vasaros prabėgo šeimos sodyboje prie Alaušo ežero. Su broliu savaitėmis mirkdavome ežere, o kai į sodybą atvažiuodavo tėvai, su tėvu plaukdavau žvejoti.
Kiek paaugusi su tėčiu traukdavau į turistinius žygius, automobiliu vykdavau į keliones po aplinkines šalis. Sulaukusi šešiolikos metų per atostogas padėdavau tėvui operacinėje - čia dirbau slauge. Nuo vaikystės traukė medicina - juk medikas ne tik mano tėtis, bet ir jo tėvai, mano seneliai, beje, šią vasarą švęsiantys bendro gyvenimo 60-metį.
Mano tėvelis mums, vaikams, visada buvo griežtas ir reiklus. Jis nuolat sakydavo, kad svarbiausia - atsakomybė, pareiga, disciplina, garbės žodis. Dėl blogai atlikto darbo niekada nepamokslaudavo, o savo pavyzdžiu, elgesiu rodydavo, kaip reikia padaryti. Stebėdama jį išmokau tvarkyti verslo reikalus, bendrauti su klientais. Dabar kartu dirbame šeimos klinikoje. Jis - profesorius, aš - direktorė. Tačiau į klinikos valdymo reikalus jis nesikiša. Padirbėję keletą metų kartu trinties nejaučiame, priešingai, vienas kitu tik džiaugiamės. Grįžę namo bendraujame kaip tėvas ir duktė. Kartais net savaitgalius leidžiame kartu su tėčiu ir mama - tuo daug kas stebisi.
Tėvas negali atsidžiaugti mano dukra Austėja, vienintele savo anūke, su kuria vis dažniau pasirodo renginiuose. Neseniai Austėja senelį lydėjo ir į „Mis Lietuva 2007“ rinkimus, kur jis dirbo atrankos komisijoje. Apskritai tėvai, seneliai - labai geri mūsų draugai.
Gyvename viename name, kartu švenčiame šventes. Mūsų šeimos tradicijos tvirtos, šeima labai vertinama, saugoma ir puoselėjama. Prieš 5-6 metus pradėjome švęsti ir Tėvo dieną. Tądien būtinai pasveikiname tėtį ir įteikiame jam gėlių. Austėja jam dovanoja atviruką ir padeklamuoja gražų eilėraštį. Kad ir kur būtume - Vilniuje ar kaimo sodyboje, - tą dieną tėtis būtinai iškelia lietuvišką trispalvę“.