- Kažkada su vyru Rolandu tenorėjome sutvarkyti observatorijos vidų ir išorę, įsteigti joje biblioteką, bet buvome nesuprasti“, - liūdnai šypteli prieš metus vyrą palaidojusi žinoma moteris ir ragina pažvelgti į skaisčia žaluma šalia namų švytintį parką. Paaikčiojusios dairomės po erdvius Pavilionių namus, apžiūrinėjame retą šeimos knygų ir paveikslų kolekciją, stengiamės įsidėmėti kiekvieną mažmožį. Nedažnai tokia proga pasitaiko! Prisėdame pasikalbėti. „Tikrai negalėčiau atsiverti labiau, nei ką tik padariau“, - po valandėlės baigdama savo išskirtinį interviu „Moters savaitei“ ištaria Geležine ledi tituluojama Marija Aušrinė Pavilionienė.
- Esate kaunietė, gimusi iškart po karo. Ar, nepaisant sunkmečio, gyvenimas buvo gražus?
- Gimiau po karo, tačiau mano vaikystė buvo šviesi. Nors naktimis prie parduotuvės eilėje tekdavo laukti atvežant duonos, vietoj autobusų važinėti brezentu dengtais sunkvežimiais, vaikystę sieju su gražiu, dideliu, žydinčiu sodu Žaliakalnyje, žaliomis erdvingomis Nemuno kalvomis, šaltomis žiemomis ir ilgomis kelionėmis į pradinę mokyklą.
Vaikystė - tai knygų skaitymas iš tėvo bibliotekos, tėvo Vlado Sipaičio ir močiutės Liudos Sipavičiūtės sukauptų muzikos įrašų klausymas.
Tačiau buvo ir sukrėtimų - vieną naktį saugumiečiai suėmė tėvą. Tada į mano šeimą atėjo patėvis aktorius Stasys Petraitis, mylėjęs mane kaip dukterį ir tapęs man žmogiško orumo, garbės ir išdidumo pavyzdžiu. Paskui buvo didelė nesėkmė - manęs nepriėmė į muzikos mokyklą, nors skambinau iš klausos. Ir kaip galėjo priimti, jei per patikrinimą iš drovumo nesiryžau ne tik dainuoti, bet ir skambinti? Kai iš lagerio grįžo tėvas, mano šeima skilo. Su mama ir patėviu apsigyvenome tuomečio Kauno jaunojo žiūrovo teatro grimerinėje, po to - patalpoje prie teatro siuvyklos. Laikinuose mūsų namuose lankėsi aktoriai Petras Likša, Bronė Kurmytė, Ona Šauleckaitė, Alfonsas Radzevičius. Mano mama Jadvyga Ramanauskaitė ir patėvis toliau sėkmingai vaidino ir režisavo spektaklius.
Aš žengiau į stebuklingą teatro erdvę: stebėjau repeticijas ir spektaklius, karsčiausi po plečiamo teatro statybų pastolius ir dainavau Karmen arijas. Tuomečiuose Pionierių ir Profsąjungų rūmuose deklamavau ir vaidinau spektakliuose. Ten, teatro užkulisiuose, sutikau jauną man simpatizavusį aktoriuką Henriką Šablevičių, vėliau tapusį kino režisieriumi. Netikėtai aktorius ir režisierius Juozas Rudzinskas pakvietė mano mamą ir patėvį dirbti į Vilniaus dramos teatrą. Taip atkeliavau į Vilnių.
- Abu jūsų tėvai - aktoriai, menininkai. Gyvenote išskirtinėje aplinkoje?
- Mane supo magiškas knygų pasaulis, mane kūręs ir formavęs Vilniaus dramos teatras. Teatro poilsio kambaryje žiūrėdavau ką tik susikūrusios Lietuvos televizijos programą, sekiau visas teatro premjeras, po kelis kartus žiūrėdavau tuos pačius spektaklius. Mane pažinojo visi teatro darbininkai, siuvėjos, budėtojai ir, žinoma, aktoriai, nes atsikėlę į Vilnių dvejus metus gyvenome teatro repeticijų salėje. Po repeticijų ir spektaklių čia užeidavo aktoriai. Prisiklausydavau visokių kalbų.
Kai gavome butą, kasmet švęsdavome Stasines ir mano patėvio Stasio gimimo dieną. Nuo profesinių ginčų ir alkoholio užvirus jaunų aktorių kraujui kambario duris man ne kartą teko užsistumti lova... Nuo 1957 iki 1962 metų, kol baigiau vidurinę, scenoje pamačiau visą Lietuvos teatro žiedą: Henriką Kurauską, Ireną Gerasimavičiūtę, Oną Knapkytę, Stepą Jukną, Arną Roseną. Pati norėjau tapti aktore. Tačiau Juozas Rudzinskas per stojamuosius egzaminus į tuometę konservatoriją ištarė: „Teatro vaikas: per daug žino ir per daug racionali“ - ir nepriėmė.
- Kas buvo tada?
- Per dvi savaites pasiruošiau egzaminams į Vilniaus universitetą studijuoti anglų kalbos. Per stojamuosius egzaminus sutikau Rolandą Pavilionį. Iki šiol prisimenu jo juodų akių žvilgsnį, visur persekiojusį mane. Netrukus prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas - kova už save, savo pažiūras, vietą po saule. Aš kūriau savo gyvenimą, o gyvenimas ir sutikti žmonės kūrė mane. Dažnai mąstau, kodėl esu tokio kieto charakterio. Kartais jaučiu, kad tarsi tęsiu kažkokį genetinį paveldą, kuris vis man neduoda ramybės, nes iki šiol nieko nežinau apie savo protėvius. Tačiau jie man kažką sako. Gal nurodo būti tvirtai? Gal tai ateina iš Sipų giminės, kuri, kaip rodo dokumentai, Lietuvoje gyveno nuo XIV šimtmečio?
- Vilniaus universitete dirbote anglų kalbos, užsienio literatūros dėstytoja. Kodėl pasukote į politiką, kur iki tol galiojusios taisyklės dažnai negalioja?
- Kodėl ėjau į politiką? Siekiau naujos gyvenimo patirties, nes universiteto rutina, nepaisant dvasinio ir intelektinio pasitenkinimo dirbant mokslinį darbą ir su žinių godžiais studentais, mane išvargino ir išsekino.
- Neseniai dėl politikos net nukentėjote - pasisakiusi už netradicinės orientacijos atstovų teises buvote apšaukta tokia pat. Ar tai vertėjo tai daryti?
- Aš nuo nieko nenukentėjau, nes pati sąmoningai rinkausi apgalvotą ėjimą - pasitraukti iš „Tvarkos ir teisingumo“ partijos. Tikrai išmokau nereaguoti į apkalbas, gandus, šmeižtą. Gyvenimo skausmas, artimo žmogaus išėjimas išgrynino tikrąsias gyvenimo vertybes, išmokė atmesti viską, kas netikra, laikina, pigu. Išmokau nusiplauti man primetamą purvą. Tapau tarsi tas karavanas, kuris eina ir negirdi piktų šunų lojimo. Beveik niekada nesigailiu to, ką padarau, nes kiekvienas žmogaus gyvenimo žingsnis suteikia naujo pažinimo, gyvenimo patirties, kuri stumia į priekį.
- Daug metų dirbate šeimos, vaikų, moterų lygių teisių srityje. Bet... mažai kas keičiasi. Šeimos irsta, vaikai auga be tėvų, laisvo elgesio moterų nemažėja...
- Jūs neteisi! Esame laisvos Lietuvos moterys. Tačiau laisvos yra tik tos, kurios sugeba savo laisvę ginti, kurios nori būti laisvos. Kaip moterys, turime savo teises ir išmokome jas ginti. Mūsų visuomenė tapo atvira. Tačiau šalia naujų europietiškų vertybių atsivėrė ir vietinė bjaurastis - godumas, primityvumas, pavydas, mėgavimasis gyvenimo purvu, žmonių skauduliais, smurtu. Žurnalistai mažai rašo apie gėrį ir grožį, profesinį tobulėjimą. Pirmenybę atiduoda turtų, brangių skudurų, lytinių instinktų vaizdavimui. Tampame savanaudžiais materialistais, kapitalistais, privatininkais ir tuo didžiuojamės. Aš didžiuojuosi savo studentais. Matau, kaip jie savitai naudoja mano atskleistas idėjas, kaip savitai jas tęsia savo veikloje. Ir kol kas niekas iš jų nespjovė man į veidą. Tačiau matau ir tuos, kurie parsidavė dėl turto ar valdžios.
- Ar pati esate susidūrusi su moterų diskriminacija? Jei taip - kaip sprendėte tą problemą?
- Konkrečiai su naikinančia visuomenine diskriminacija nesu susidūrusi. Tačiau šeimos gyvenime esu tempusi didžiulę naštą: rašydama pirmąją disertaciją pagimdžiau antrąjį sūnų. Universitete dėsčiau užsienio literatūrą, o vyras tuo metu rašė knygas ir disertacijas, stažavosi Prancūzijoje. Man, likusiai su vaikais vienai, iš nuovargio norėjosi šokti iš balkono. Kai kartą apie nepakeliamą moters naštą prasitariau fakulteto dekano pavaduotojui, šis atsakė: „Visos moterys taip gyvena“.
Pasakiau sau: „Gana tos įtampos!“ Tai buvo savotiška mano praregėjimo ir tapsmo feministe pradžia. Ėmiau ir savo vyrą ugdyti feministu. Jo, kaip universiteto prorektoriaus ir rektoriaus, kalbose atsirado asmeninio gyvenimo motyvas ir „savos moters“ indėlio į jo gyvenimą įvertinimas. Tuomet tai buvo naujas požiūris į moterį. Tačiau mūsų visuomenėje ir universitete moters diskriminacija buvo ir yra akivaizdi: iki šiol turime vyrų valdžią. Vadovaujamus postus užima vyrai. Tai - politinė moterų diskriminacija, su kuria Lietuvos moterys neturėtų taikstytis. Besąlygiškai kapituliuodamos prieš vyrus mūsų moterys kaltos dėl to, kad Lietuva išlieka patriarchaline provincija. Aš pati, susidūrusi su bet kokia gyvenimo kliūtimi, visada stengiausi ją įveikti ir įrodyti savo tiesą. Jei kliūtis atrodo neįveikiama, žengiu žingsnį į šalį ir toliau kartoju savo tiesas. Visada atsiranda žmonių, kurie mane išgirsta. Dėl jų ir verta gyventi.
- Esate itin visuomeniškas žmogus. Ar yra dalykų, kurie jums nerūpi?
- Nesistengiu būti specialiai visuomeniška. Tokia esu, taip gyvenu ir taip reaguoju į įvykius ir žmones, su kuriais susiduriu. Negaliu sau meluoti, savęs išduoti, negaliu išduoti tų, kurie manimi tiki. Jaučiuosi kalta dėl socialiai ir dvasiškai pažemintų žmonių. Skaudu dėl žeminamo žmogaus orumo. Skaudu, kad mažai kam rūpi žmogaus garbė ir atsakomybė. Man nerūpi tik tai, ko nesuprantu ir kas manęs nedomina, na, pavyzdžiui, golfas, namų, mašinų ir žemių pirkimas.
- Kokios jūsų būdo savybės padeda ir kokios trukdo darbe, kūryboje?
- Darbe ir kūryboje man padeda protas ir valia, darbštumas, atsakomybė, savikritika, vaizduotė, intuicija, jautrumas. Trukdo - jautrumas, emocionalumas, aistringumas, tiesmukiškumas, savikritiškumas. Tačiau, manau, kad šitie mano „trūkumai“ jau tampa privalumais mūsų ištižusioje politinėje aplinkoje.
- Kokie reiškiniai ir žmonės jums žadina sentimentus?
- Mano jausmus ir vaizduotę žadina muzika, dailė, literatūra, talentingi, dvasingi, racionalūs žmonės ir gamta.
- Meilė - jausmų alchemija. Ar esate pajutusi jos sprogdinamą galią?
- Taip. Tik niekada nepripažinau saldžios, nesuvoktos meilės. Žmogus turi išmokti suvokti savo jausmus ir jų vertę, tai, už ką myli kitą žmogų. Esu dėjusi pastangų, kad tam tikri vyrai atsirastų mano gyvenime, tačiau supratusi, kad jie man svetimi, kuo greičiau atstumdavau. Vyrai dvasine prasme niekada nebuvo mano gyvenimo šeimininkai. Pati stengiausi ieškoti fizinės ir dvasinės išeities iš savo gyvenimo vingių: išsiskyriau su pirmuoju vyru; branginau kiekvieną gyvenimo akimirką su Rolandu, žmogumi, kurį gerbiau ir mylėjau, ir žinojau, už ką jį myliu ir gerbiu. Su Rolandu pragyvenome 37 metus. Tai jis mane, jausmingą svajotoją, pavertė racionalia būtybe. Už tai jam fizine ir dvasine prasme atidaviau viską, ką galėjau duoti. Manau, jis man - taip pat.
- Ar, netekusi savo vyro, pasigendate jo palaikymo?
- Praėjus metams po netekties užrakinau mūsų bendro gyvenimo skrynią. Dabar ji priklauso tik man. Joje aš visai kitokia nei dabar. Tegu ji būna užverta tol, kol prireiks ją atidaryti. Išmokau savęs skausmu nedraskyti. Manau, turiu teisę toliau gyventi, pasitikėti savimi, suvokti, kad Rolandas mano elgesį pateisintų. Vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnio. Rolandas gyvas mano mąstyme, prisiminimuose.
- Kas jums išliko svarbiausia - šeima, darbas, pomėgiai? Tarp kokių dalykų dėtumėte lygybės ženklą?
- Gyvenime viskas svarbu - ir šeima, ir darbas, nes žmogus yra įvairiapusė būtybė. Beje, žmogaus pomėgiai gali atsiskleisti ir darbe. Žmogus turėtų save kuo plačiau išreikšti, o ne rinktis kaip priešpriešą vieną arba kitą dalyką.
- Ar daug laiko skiriate namams, mėgstate šeimininkauti?
- Namams, kaip asmeninei erdvei, - taip. Šeimininkauti dėl šeimininkavimo - ne mano būdui. Tiesiog mėgstu švariai ir patogiai gyventi. O prabanga? Ji ne visada didina žmogaus vidinius turtus.
- Ar dažnai sulaukiate atvykstančių sūnų, marčių ir anūkų?
- Nedažnai, nes savęs niekam neprimetu. Gerbiu vaikų savarankišką gyvenimą, jų laisvą pasirinkimą, todėl šeimos susitikimai vyksta tik susitarus.
- Ar yra dalykų, kurių netoleruojate? Ką užvis labiau mylite?
- Netoleruoju išdavystės, melo, veidmainystės, dvasinio silpnumo, verkšlenimo, lėkštumo, primityvumo. Myliu savo vaikus, vaikaičius, gamtą ir vienatvę.
- Kokioje gyvenimo srityje jaučiatės bejėgė? Ir kur jūs - labai stipri?
- Mėgstu mąstyti. Turiu žinių lyčių lygybės srityje, išmanau Vakarų grožinę literatūrą, mėgstu gilintis į asmenybės, žmogaus tapatumo teorijas. Kur esu silpna? Tikriausiai niekur. Kai atsiduriu sudėtingoje situacijoje, prisiverčiu įveikti konkrečią kliūtį. Jeigu suprantu, kad tai daryti absurdiška, ieškau išeities. Kokia nors išeitis visada yra.
- Ar turite draugų, į kuriuos galite kreiptis pagalbos?
- Draugų turiu, tačiau nedaug, nes tokio draugo, koks buvo Rolandas, daugiau nesutiksiu. Kreiptis galiu, bet ne visada kreipiuosi. Dažnai tai būna meistras Linas - auksinių rankų žmogus, seną kaimo trobą Labanore pavertęs nuostabia šeimos sodyba.
- Koks jūsų mėgstamas spektaklis, knyga, filmas, muzika?
- Neturiu vieno mėgstamo spektaklio. Mėgstu visus, jei puikiai pastatyti, jei perteikta įdomi mintis ir jausmas, jei aktoriai yra asmenybės, o ne žmogaus karikatūros. Jaudina W.A.Mozarto, G.Puccini, G.Verdi muzika. Dar vis traukia Paulo Coelho romanai. Įsiminė filmas „Valandos“ apie skirtingus moterų likimus, vyrų ir moterų santykius.
- Nuolat esate viešumoje. Ar daug dėmesio teikiate drabužiams? Ar dažnai ištariate frazę: „Nėra kuo apsirengti“?
- Taip, dažnai. Ir dabar galiu pasakyti tą patį, nors rūbų spintoje beveik nebėra vietos.
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
- Mėgstu skaityti, būti gamtoje, bendrauti su vaikaičiais.
- Esate stažavusis JAV, Švedijoje. Kur būdama pasakėte sau: „Čia norėčiau gyventi?“
- Niekur nenorėčiau gyventi, tačiau keliauti, pamatyti, pažinti pasaulį - mano tikslas, kurį galbūt pavyks įgyvendinti po pusantrų metų.
- Ar rūpinantis dvasia, lieka laiko kūnui?
- Lieka, dabar rekonstruoju savo pėdas - bandau reabilituotis po kojos operacijos. Kai atsistosiu ant savo „naujų“ kojų, iškeliausiu pažinti pasaulio.