Ar visi jie pritarė šeimyninėms atostogoms? „Mamos iš karto apsidžiaugė. Kiti tai mums pasakė vėliau, - džiaugsmu švyti Daiva. - Kad ir gaila, mūsų tėvai negali sau leisti kaip kokie vokiečiai senatvėje lėkti per pasaulį. Jeigu vaikai jų kur nors nenuveš, niekada ir neišvažiuos. Su Dainiumi nutarėme, kad kol mūsiškiai dar turi stiprybės, vežame juos į užsienius. Ir greitai“, - savo šeimyninių atostogų filosofiją dėsto pavyzdinga duktė ir marti Daiva Tamošiūnaitė.
Gidė ir giminių globėja
Ilgai nelaukę Daiva, jos vyras Dainius, jų dukrelė Adelė, Daivos motina Genutė, Dainiaus tėvas Petras Budrys su žmona Vandute, Daivos draugė Lilija su sūnumi Danieliumi ir šios bičiulė iš Rygos Kristina sėdo į lėktuvą ir atsidūrė Turkijos kurorte šalia Kemero. Gyveno tame pačiame viešbutyje, kartu eidavo į paplūdimį, apsipirkti, kartu žavėjosi senųjų turkų miestų griuvėsiais, plaukiojo laiveliais ir kartu gaudė tikrąją Turkijos dvasią. O svarbiausia - patys sau paneigė mitą, esą Turkija - didelis turgus, kuriame tegali pigiai įsigyti vien „dolčių“, „gabanų“ ir „versačių“. Bendravo triukšmingai, vienas kitą pertraukdami.
Kaip tikri žemaičiai. Tik likę po vieną jausdavosi nedrąsiai. Jeigu ką nors pradėdavo rikiuoti viešbučio administracija (tarkime, aiškinti, kad geriamojo vandens iš parduotuvės į kambarį neštis negalima, bet iš restorano irgi negalima), tekdavo įsikišti Daivai. „Tai ką - mes iš čiaupo turėjome gerti ir dar kokią blogą bakteriją pasigauti?“ - piktinosi už visą būrį giminaičių atsakinga pasijutusi populiarios laidos vedėja.
Kartą motinos tik dviese iškišo nosį iš viešbučio, ir jas užpuolė turkų prekeiviai. Persigandusios kaipmat grįžo: „Jėzusmarija, jie prie mūsų lenda!“ Vėliau pamačiusios, kaip Daiva su Dainium su jais mandagiai, bet šaltai bendrauja, pačios išmoko pirkti ir net derėtis.
Tiesa, iš pradžių Daivos „mamytė burbulytė“ ir Dainiaus tėvo žmona Vandutė, irgi ne manekenė, kuklinosi - kaip atrodys tuose Turkijos paplūdimiuose? D.Tamošiūnaitė ramino savąją: „Mama, tu ten mažiau galvosi, kuo rengtis nei išeidama į Plungės centrą. Ten žmonės važiuoja gerai praleisti laiko, o ne demonstruoti talijos“. Ir iš tiesų jos smagiai maudėsi baseine, jūroje, vaikščiojo paplūdimiu...
Gal būtų buvę dar geriau, jei tame pačiame viešbutyje gyvenę tautiečiai nebūtų žinoję, kad šalia apsistojo garsi laidų vedėja su šeimyna. „Nieko nepadarysi - taip jau yra“, - įprastą situaciją komentuoja prie viešumo įpratusi žurnalistė. Žinoma, kelių dienų poilsio pritrūko, bet suskaičiavę kelionės išlaidas visi apsidžiaugė, kad tokios gausios šeimynos poilsis Palangoje būtų kainavęs kur kas daugiau!
Nukeliavusi į žemės galą
Grįžusi namo, savaitę Daiva bandė atsimiegoti, anot jos, plaukiojo, bet dabar vėl įsisuko į darbus. „Dabar viskas yra super! Galėčiau ramiai dirbti atostogų neplanuodama. Bet jos jau... suplanuotos!“ - šūkteli. Birželio pabaigoje su vyru Dainiumi ir draugais jau antrus metus iš eilės skris į Gurzufą, kur pasijus grįžę dvidešimt metų atgal.
Ši kelionė į būtąjį laiką Daivai primins jaunystės išvyką traukiniu su dviem draugėmis, kai brązgindamos gitarą traukė į „Intersavaitės“ renginius Komijoje, Syktyvkare. „Tai žemės galas. Tolimiausias taškas, kuriame esu buvusi“, - tikina visko mačiusi keliautoja.
Grįžusi iš Gurzufo su dukrele Ada savaitę praleis Nidoje, džiaugsis Lietuvos pajūriu. Galėtų užsisakyti savaitgalį kaimo sodyboje, bet pajūryje saugiausia. „Adelei svarbu, kad būtų šilta, kad ji galėtų turkštis vandenyje. Kad galėtų valgyti ne kada reikia, o kada nori. O jei dar gaus ledų! Štai tau ir vaiko rojus!“ - šypsosi dukros įgeidžius mielai tenkinanti mamytė.
Ar ne per daug aukojasi šeimai? D.Tamošiūnaitė atkerta, kad apie pasiaukojimą negali būti nė kalbos! Ne tik su dukra ir vyru, bet ir su abiejų tėvais ji sutaria puikiai. Jei negali nuvažiuoti pas juos į Klaipėdą, tai skambina ir sako: „Tėti, greitai renk abi mamytes ir važiuokit į Vilnių. Mes jūsų baisiai pasiilgome“. Nors vietos pas jaunuosius Budrius nėra daug - jie gyvena trijų kambarių bute, bet kai visi suvažiuoja, nakvoti lieka net Adelės auklė. Ji niekaip negali išsiskirti su mamomis - tiek daug ką yra apšnekėti ir nuveikti.
Dažnai po pusiau nemiegotos nakties visi sėda į porą automobilių ir - į kelionę. Šitaip aplankyti visi aplink Vilnių esantys dvarai, miesteliai. Visas būrys parsiranda naktį, o kitą rytą jau lekia kitur... O kai motinos stoja gaminti pietų, darbai akyse nyksta - viena skuta bulves, kita - kotletus kepa, o Daiva viską reguliuoja. Kitą kartą nieko neruošia - išvažiuoja pavalgyti ir „paošti“ į kokią užeigą.
Beveik visos Daivos draugės puikiai pažįsta Daivos tėvus. Daina Bilevičiūtė visai neseniai apsigyveno naujame bute Trakuose, bet Daivos tėvai ten jau yra buvę. Daina didžiuojasi sodyba prie Varėnos... „Ir ten mano mamytė ir tėtis yra buvę“, - nusijuokia rūpestinga duktė. „Jei kada turėsiu savo namą, būtinai tėvus parsikviesiu kartu gyventi“, - visai rimtai pažada. O jei jie kartu gyventi nenorės, galės gyventi šalia. Kaip kad Audrius Giržadas su savo tėvais. Audrius pasistatė namą, atsimūrijo sieną, kad motina kiekvieną dieną su kotletais pas jį nevaikščiotų, - ir gyvena. Turi bendrą kiemą, bet atskirą gyvenimą. Susieina tik tada, kai patys to nori.
Poilsio sąlyga - dvi perskaitytos knygos
Daiva niekada negyveno ir juolab nekeliavo viena. Vis su draugėmis, draugais, jų šeimynomis. Jaučia, kad bręsta reikalas, kai juodu su Dainiumi sės į mašiniuką ir patrauks į kelionę tik dviese. „Bet spėk, ar koks draugų ekipažas neprisilipdys?“ - svarsto draugiškumu garsėjanti moteris. Tik yra viena sąlyga - kad kelionėse vieni kitų nevargintų. Tarkime, užsienyje D.Tamošiūnaitė su garsiais savo draugais apsistoja dideliuose viešbučiuose. „Jei nesusitarsi, kur susitikti, tai ir nesusitiksi“, - aiškina žvaigždžių atostogų mechanizmą. Kas nori - būna su kompanija, kas nenori - jos vengia. Niekas nieko tokiose kelionėse neterorizuoja - visi „atpalaidavę bambutes“ tiesiog gerai leidžia laiką.
Keista, kad tarškutė televizijos ir radijo laidų vedėja, kaip pati prisipažįsta, kelionėse tampa labai tyli. Kelionėse jos paprasčiausiai nėra. Būna ir taip, kad tuo metu, kai kas nors ruošia pusryčius, Daiva... skaito knygą. „Visada per atostogas perskaitau mažiausiai dvi knygas“, - šypsosi knygų gurmanė. Visi supranta, kad jai to reikia, ir nepyksta. Žino, kad kai ji panorės, prisidės prie kompanijos, o vakare, nuėjus į klubą, taps ir kompanijos siela.
Praėjusį pavasarį su būriu draugų („Bet be vaikų“, - paaiškino moteris) savaitę lepinosi Egipte. Plaukė Nilu, lankėsi Jeruzalėje. Kai grįžo į Vilnių, sužinojo, kad vienuoliai pranciškonai organizuoja kelionę į Jeruzalę ir ieško pakeleivių. „Su pranciškonais Jeruzalę būčiau dar mieliau apėjusi“, - tikina šventąjį miestą visa savo širdimi pamilusi D.Tamošiūnaitė. „Jeruzalėje buvo labai gera“, - neleidžia suabejoti.
Julijai pavydi Maroko
Rudenį Budrių laukia kruizas po Viduržemio jūrą. Tai bus masiškiausia kada nors įvykusi Daivos draugų kelionė. Kiek jų iš viso plauks, skaičiuoti nesiryžta. „Keliasdešimt žmonių tikrai turėtų būti. O jei dar prisidės jų draugai, tai nežinau iki kokio gargaro išsiplėsime“, - svarsto. Į kokį dar nematytą norėtų nukakti? „Va, tokių kraštų!“ - juokdamasi brūkšteli pirštu per kaklą. Abu su Dainiumi labai norėtų aplankyti Tailandą ir Indiją. Būtų smagu pamatyti Kubą, bet kad arčiau yra neaplankytų šalių: Marokas, Tunisas, Kenija... „Mano draugė Julija Žilėnienė Maroke ką tik lankėsi ketvirtą kartą. Ar įsivaizduoji, kaip aš jai pavydžiu? Sakiau, vieną kartą prisiderinsiu prie Julijos ir išvažiuosiu su ja“, - juokais pagrasina.
Kelis kartus moteris lankėsi Ispanijoje. Du draugų ekipažai per Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Austriją, Prancūziją, Italiją tada pasiekė Malagą... Ši kelionė D.Tamošiūnaitei priminė kelionę autostopu: nebuvo iš anksto užsakytų motelių, automobilyje jie vežėsi tik miegmaišius, palapinę ir nežinojo, kur ją teks pasistatyti. Atvažiuodavo į kempingą, o ten vietos - tik keliautojų šuniukams pavedžioti. Bet būtent ten ir gaudavo leidimą pasistatyti savo palapinę! Kartą Šveicarijoje nakvojo kalno papėdėje, kaip paaiškėjo išaušus, - ant uždaryto tilto virš svaiginamo aukščio tarpeklio. Nuo jo atsivėrė nepaprasto grožio ežeras, apačioje plaukė debesys...
Medituoti sodyboje - jokio poreikio
Daiva sako šiek tiek palaižiusi maurų kultūros, tačiau į Ispaniją vis dar norėtų grįžti. Juolab kad vyrui Dainiui tiek apie ją prisuokusi, kad jis, nė karto nebuvęs Ispanijoje, ruošiasi ten nusipirkti nekilnojamojo turto. Savo eilės laukia ir Azija. Konkrečiai - Kazachstanas, kur baigęs mokslus liko gyventi jos pusbrolis. Kelionė bus nepigi, tad reikia gerokai pataupyti.
Su draugais ir tėvais D.Tamošiūnaitė yra išmaišiusi Lietuvą automobiliais, prieš kelerius metus yra plaukusi baidarėmis. Kokie šio pasiplaukymo privalumai? „Tai minimalus būdas maksimaliai pailsėti. Išsivalyti smegenis ir pasijusti taip, kaip po pirties ar masažo, gauti didelę dozę gerų emocijų. Upių slėnius, mišką, paupių sodybas pamatyti iš apačios ir suprasti, kad už Lietuvos gamtą nieko pasaulyje nėra gražesnio“, - net susigraudina žurnalistė.
Dėl visa ko ji perspėja nesanti beatodairiška keliautoja - niekaip neįveikia vandens baimės ir kalnuose slidinėti vis neprisiruošia. „O ant ledo jaučiuosi kaip karvė“, - savikritiškai priduria. Saugiausiai moteris jaučiasi atostogaudama pajūryje. „Iš karto galvoju - Adai ten saugu, aplinkui - smėliukas, ne pievos. Vaikas erkės nepasigaus, ant šukės neužlips... Važiuoti į kaimo sodybą, sėdėti prie lango ir medituoti nejaučiu jokio poreikio“, - prasitaria.
Lauktuvės - laiko švaistymas
Ką žurnalistė visada pasiima į keliones? Sako, kad būtiniausių vaistų, o keliaudama į užsienį - bent trejetą maudymosi kostiumėlių. Turi drabužių krūvelę, su kuriais Vilniuje nesirodo ir kuriuos dėvi tik kelionėse. „Tai tikrai ne blizgantys restoranų ar klubų apdarai, o lininiai drabužiai. Ir dabar jie laukia, kada bus išvėdinti Gurzufe. Tiesa, ten važiuojant reikėtų bent vienos brangios suknytės - juk reikia paisyti slaviškų tradicijų. Bet gal apsieisiu?“ - svarsto.
Beje, draugus ir gimines D.Tamošiūnaitė bando atpratinti nuo lauktuvių, kurių ir pati nesitiki. Lauktuvių gauti - labai smagu, bet nereikia pamiršti, kad jų ieškodamas mielas žmogus sugaiš ne vieną brangią kelionės valandą. O tai labai neteisinga! Dėl šios priežasties nieko ypatinga svetimuose kraštuose neieško net pati sau. Štai iš Turkijos teparsivežė „privalomą“ juodą odinį paltą ir dvi poras odinių batų. „Labai norėjau iš skiaučių siūtos lovatiesės, kuri labai tiktų mūsų šeimyninei lovai, bet šįkart neradau. Reikės į Turkiją važiuoti dar kartą!“ - šypsosi iškeliauti į bet kurį pasaulio kraštą pasirengusi žurnalistė.