Krepšinio komandos šokėja V.Zajankauskaitė striptizo nešoktų iš principo (video)

Videonaujienų rubrikoje žiūrėkite pokalbį su Vilma Zajankauskaite.

„Dar ir kaip persekioja. Siaubingai! Tai - didžiausia tragedija. Ilgai dėl to išgyvenau ir stengiausi su tuo kovoti, aiškinti, kad tokios nesame, bet jau pavargau. Žmonės patys susikuria burbulą - vos pamatė su krepšininkais kalbantis, jau ir mano, kad šokėjos laisvo elgesio, su krepšininkais miega... Bet aš žinau, ką darau, kaip gyvenu. Turiu savo vertybių skalę, jų stengiuosi laikytis.

Man svarbi draugų, tėvų, o ne pašalinių žmonių nuomonė“, - tikina žavi, kūrybinga ir principinga „Lietuvos ryto“ krepšinio palaikymo komandos šokių grupės vadovė Vilma Zajankauskaitė.

- Tarnybiniai romanai tarp krepšininkų ir šokėjų - retenybė. Jei kas susipažįsta ir pradeda rimtai bendrauti, tai būna atsitiktinumas. Taip, beje, nutiko Vilmai ir Robertui Javtokams. Bet paprastai per treniruotes, o juo labiau per varžybas, susipažinti neįmanoma. Juk nesakys krepšininkas treneriui - tu čia palauk, o aš su patikusia šokėja pasikalbėsiu... Greičiau jau susipažįstama mieste, užėjus į kavinę.

- Anksčiau ir aš maniau, kad jie dievai, donžuanai, išlepinti dėmesio. Bet per keletą metų savo nuomonę pakeičiau. Juk Vilnius - mažas miestas. Krepšininkai, kaip ir mes visi, - tik žmonės. Pažįstu daugelio jų tėvus, lankomės pas tą pačią kirpėją, užsukame į tas pačias kavines, klubus. Susitinkame, pabendraujame - dievais jų nelaikau.

- Krepšinis - gyvybingas, emocionalus, azartiškas žaidimas. Pradėjusi šokti palaikymo komandoje, juo susidomėjau dar smarkiau. Dabar žiūriu visas NBA, ULEB, LKL, studentų lygos varžybas. Tikrai galėčiau pasakyti, kuris krepšininkas geriausiai varosi kamuolį, kuris taikliausiai meta, kuris iš visų gražiausias. (Juokiasi.)

- Nuo penkerių metų lankiau meninę gimnastiką, šokau pramoginius šokius. Paskui susidomėjau sportiniais šokiais. Sulaukusi šešiolikos tapau NEBL palaikomosios krepšinio komandos merginų grupės nare, po kiek laiko nusprendžiau suburti savo komandą. Kai „Lietuvos rytas“ paskelbė palaikomosios komandos šokėjų grupės konkursą, nusprendžiau: tai - mūsų šansas. Laimėjusios konkursą iš tikrųjų sulaukiame gerokai daugiau kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose, reklamose, fotosesijose. Nuolat kuriame naujas programas, šlifuojame kiekvieną triuką, repetuojame šešis kartus per savaitę. Patiriame ir traumų...

- Dar visai neseniai šoko ir vaikinai breikeriai. Dirbome kaip Amerikoje, bet po vieno krepšinio renginio supratome, kad šokėjai su krepšininkais aikštelėje nepakonkuruos. Kai galingas krepšininkas įdeda kamuolį į krepšį, bet koks breikerio triukas nublanksta šalia jo. Supratome, kad vyriškai jėgai priešpriešinti reikia ko nors kita - lengvo, grakštaus šokio.

- Pirmiausia tuo, kad ten šoka profesionalios šokėjos, o Lietuvoje esame mėgėjos. Amerikoje šokėjos su klubu pasirašo kontraktą, kuriame yra daugybė reikalavimų, sąlygų, garantuotas geras atlyginimas. Tarkime, „Chicago Bulls“, „Lakers“ turi net po dvi palaikymo komandas - viena prieš rungtynes vaikšto po salę su plakatais, šaukia skanduotes, kita šoka. Europoje įprasta, kad palaikymo komandose šoka 8 šokėjos, Amerikoje jų būna iki 20-30, nes ten salės didesnės, jose telpa apie 40-60 tūkstančių žiūrovų.

Amerikoje šokėjos šoka kur kas seksualiau nei pas mus, jų grupėje yra afrikiečių, azijiečių, mulačių, baltaodžių, todėl jos atrodo egzotiškiau. Visos - vyresnio amžiaus, daugeliui apie 30 metų, kai kurios ištekėjusios, turinčios vaikų. Tai natūralu - tai jų darbas, o ne hobis. Tuo tarpu mūsų grupėje vyriausiai merginai 24-eri. Po metų kitų ji nešoks, nes baigusi studijas turės ieškotis darbo. Šokiai Lietuvoje nėra sritis, iš kurios gali pragyventi.

- Mūsų šokiai - sportiniai, kaip sakau, su džiazo ir menininės gimnastikos elementais. Kadangi pati esu profesionali choreografė, juos pati ir kuriu. Visada turiu galvoje, kad jie tiktų labai didelei erdvei, kurią privalu pripildyti judesio, veiksmo.

Svarbiausia mūsų pasirodyme dinamika - turi kisti šokio tempas, judesiai. Žiūrovas, sėdintis balkone ar kokioje 38-ojoje eilėje, turi matyti visus mūsų persigrupavimus, susikabinimus, ratelius, linijas. Juk esame matomos ne iš vienos, o iš visų pusių, mus stebi TV kameros iš viršaus.

- Visos merginos moka atlikti tiltelį, įvairius sukinius, šuoliukus. Beje, šiuos techniškai ir choreografiškai sudėtingus judesius salė stebi ramiai, bet vos tik padarai vertikalų špagatą - koją iškeli 180 laipsnių kampu, pasigirsta kurtinantys plojimais. Kažkoks stebuklas tas špagatas! Beje, aš jį darau nuo penkerių metų. Iš tiesų gražu - kojytės tiesios, raumenukai patempti...

- Raudoni, geltoni, rožiniai... Daugumą rūbų mums siuva sportinės aprangos gamintojas „Audimas“. Jie iš laikros, su specialiomis dvigubomis siūlėmis. Turime tango, kankano rūbus, nors vyrauja sportinis drabužių stilius. Bateliai irgi specialūs - su dviejų dalių padais. Šokdamos tango aunamės pagal užsakymą siūtus raudonus lakuotus batukus.

- Jaučiu tų žmonių energiją. Dažniausiai teigiamą. Mažiau teigiamos būna tada, kai mūsų komanda pralaimi. Tada gali ant galvos atsistoti, žiūrovų pralinksminti nepavyks. Bet mes vis tiek turime pamėginti, stengtis prablaškyti žmones. Kita vertus, ką jiems veikti per pertrauką? Sėdėti ir gerti alų?

- Taip, turime ir tokią užduotį. Esame tarpininkės tarp sirgalių ir krepšininkų. Ar krepšininkai jaučia mūsų palaikymą, reikėtų klausti jų pačių. Gal vis dėlto jaučia. Nutaikę progą padėkoja, kad gražiai šokome, padrąsina. Jeigu važiuojame į studentų lygos varžybas, palinki sėkmės. Jaučiame, kad jie su pagarba žiūri į mūsų pastangas. Mes irgi per varžybas jiems plojame. Po varžybų išsirikiuojame į eilę ir jie visoms mums „duoda penketuką“ (sukerta delnais, - red.). Žinome apie juos daug ką: kuriam skauda koją, kuriam bloga nuotaika, kuriam gimė vaikelis. Kada kurio vardadienis, gimtadienis ir kuris kokius ledus mėgsta... Ypatingas ryšys tarp mūsų tikrai yra.

- Kur galime, kur pakviečia, ten ir šokame. Bet dažniausiai tai būna sporto renginiai. Kitokioje aplinkoje mūsų šokiai nelabai tiktų. Jei Lietuvoje vyksta Eurolygos, Baltijos lygos, Lietuvos krepšinio lygos varžybos, per savaitę tenka šokti maždaug du kartus. Į užsienį esame važiavusios tik kaip mūsų komandos sirgalės. Į svečius žaisti važiuojanti komanda savo palaikymo komandos nesiveža. Tai šeimininkų prioritetas - aikštelė, sirgaliai, šokėjos.

- Tikrai užtenka. Tikrieji krepšinio sirgaliai mus atpažįsta parduotuvėje, gatvėje, nes tikrai šimtus kartų yra matę. Ypač tai jaučiama, kai kur nors pasirodome visos kartu. Tarkime, kavinėje prie staliuko susėdame aštuonios merginos... Bet paparacai mūsų nevargina ir skųstis, koks sunkus viešas gyvenimas, negaliu.

- Šokau, kol kartą paslydau. Iš tiesų šoku visur ir visada. Būna, kad parduotuvėje stoviu eilėje, muzika skamba, o aš judu pagal ritmą ir net kuriu kokį naują judesį naujam šokiui. Namie - ar tvarkau namus, ar ruošiu valgį - klausausi muzikos. Šokis ir muzika man neatsiejami.

- Sesė ir mama, tėvas, dirbantis Klaipėdoje. Sesei - penkiolika metų, bet mane jau praaugo ir kitą sezoną tikriausiai šoks mūsų grupėje. Mano mama Violeta Živoltaitė - buhalterė, jaunystėje buvusi dailiojo čiuožimo šokėja. 11 metų treniravosi, dalyvaudavo sąjunginėse varžybose. Baigusi mokyklą norėjo tapti dailiojo čiuožimo trenere, bet dėl ligos turėjo atsisakyti. Mama iki šiol eina pačiuožinėti ant „Akropolio“ ledo, stebi mano pasirodymus, paskui viską komentuoja, pataria, vertina.

- Moku daug šokių - juk Vilniaus kolegijoje reikėjo išmokti ne tik lietuvių, bet ir kitų pasaulio tautų šokių. Man pačiai vien sportinio stiliaus šokiai - nuobodu, norisi įvairovės, todėl kitą sezoną labai norime pristatyti stilizuotą lietuvių liaudies šokį. Šokame Lotynų Amerikos šokius, tango, pilvo šokį primenantį turkišką šokį. Vis dėlto jaučiame, kad publikai labiausiai patinka kankanas. Raudonos pūstos suknelės, aiškus, primityvokas ritmas jį daro topiniu šokiu.

- Gerai vertina. Jiems labai įdomu, kaip mes laikome tą krepšinio kamuolį ir ką su juo darome - išmetame į orą, permetame viena kitai, paridename... Kamuolį išmokome valdyti lankydamos meninę gimnastiką. Tik kamuolys buvo kitoks - minkštas, nedidukas. Kol išmokome šokti su tikru krepšinio kamuoliu, buvo problemų - nagus nusilaužėme, pirštus nusibrozdinome, bet jau įpratome.

- Ne, bet mūsų grupėje yra mergina, kuri per treniruotes tritaškius mėto taip taikliai, kad vyrai gali pavydėti. Ji neturi krepšininkės stoto, bet tikrai turi taiklią ranką. Krepšininkai juokais ją jau kviečiasi į savo komandą.

- Stengiuosi būti santūri, bet kas supranta, iškart mato, kad esu šokėja. Aš pati šokėjas net gatvėje pastebiu. Draugai kartais vakarėlyje paprašo pašokti, padaryti špagatą. Jei gera nuotaika, padarau špagatą, negi sunku? Pastebėjau, kad vaikinai prie gerai šokančių merginų prieiti bijo.

- Repeticijos vyksta 6 kartus per savaitę, ir daug ką mums tenka kartu patirti - šokti, keliauti, pramogauti. Žinome viena kitos problemas ir jomis dalijamės. Juk merginos - didžiausios plepės. Kol persirenginėjame, tol ir plepame...

- Rask dešimties merginų kolektyvą, kuris nesipyktų. Neįmanoma! Būna visko, bet barnių išvengiame. Kaip draugė, turiu jas suprasti ir užjausti, o kaip vadovė turiu būti griežta ir pabarti.

- Aišku, kad laiko. Nevaikštinėju į kavines. Kita vertus, esu labai rimta ir į draugystę žiūriu labai atsakingai. Draugų vyrų turiu daug: teisininkų, tarptautininkų, politikos mokslų specialistų, krepšininkų, bet vienintelio dar neišsirinkau. Norėčiau, kad būsimas mano vaikinas būtų bandęs šokti, mėgtų krepšinį. Nepatiktų, jei būtų iš visiškai kitos planetos.

- Turime daugybę tokių taisyklių - nuo buitinių iki koncertinių. Juokaujame, kad prieš pasirodymą kiekvienai privalu pasidažyti taip, kad mus pamatę dviejų metrų atstumu žmonės imtų rėkti iš siaubo... Juk už keliasdešimties metrų sėdintis žiūrovas turi matyti mūsų veido bruožus. Vakarėliuose dėvime panašaus stiliaus drabužius, stengiamės rengtis kukliai. Aukštakulnių niekada neavime. Mėgstame šiuolaikišką sportišką moterišką stilių.

- Fizine prasme striptizą sušokčiau dar geriau nei naktinio klubo šokėja, bet nešokčiau jo iš principo. Nusirengti man - jokia problema. Kartais prieš šokį tam teturime vieną minutę. Vienus marškinėlius apsivelki, kitus per apačią ištrauki... Vieną sijoną užsisegi, kitą nusimauni... Persirengti šokėjos moka profesionaliai, greitai ir nepastebimai.