Živilė Vaškytė, žurnalistė:
Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
„Gėles labai myliu, turiu jų nemažai ir planuoju turėti dar daugiau. Greitai aplink namą prisisodinsiu lauko gėlių, o kambary ir terasoje stovės dar daugiau vazonų! Tiek, kiek dabar jų turiu, - tik iš bėdos. Mat kol kas gėles sodinti galiu tik terasoje - aplink namą vyksta statybos. Kai statybos baigsis, bus ir veja, ir medelių, ir krūmelių, ir net rutulio formos medžių vazonuose! Šalia namo, šlaite, planuoju įrengti alpinariumą: išdėlioti akmenėlius, paleisti tekantį vandenį... Esu sugalvojusi įvairių namo apželdinimo variantų. Tik baseino įrengti nereikės - keliasdešimt metrų nuo mano namo yra ežeras.
Labai gerai sutariu su vienu kaimynu, tai su kibiriuku ir kastuvėliu nueinu pas jį ir sakau: „Laba diena, atėjau komposto...“ Jis prikasa komposto, įpila durpių. Juokais mane erzina, kad ir aš susirgau gėlių liga. Grįžusi išsidėlioju vazonus ir sodinu. Žemių būna pilna terasa, paskui jas tenka šluoti. Pati apie kompostą, žemės sudėtį nieko neišmanau ir net nesistengiu sužinoti, nes daržo prie mano namo tikrai nebus. Bulvių nesodinsiu ir svogūnų neauginsiu. Gal tik kokį kampelį braškyčių?
Mėgstamiausios mano gėlės - kaktusai, kurie tinka mano gyvenimo būdui - jiems nereikia daug priežiūros. Palaistai - gerai, nepalaistai - nieko tokio. Gal todėl kaktusai pas mane ir nežydi? Vis nuvažiuoju pas mamą, pasižiūriu, kaip gėlės nuo žiedų virsta... Visur jų prisodinta, pridėliota. Gal kai kur net per daug. Man gražu, kai saikinga. Man gražu tradicinės lietuviškos gėlės, bet ir egzotinės patinka. Džiaugiuosi, kad pas mus jų atsirado. Nes anksčiau kokios buvo: gvazdikėliai, kardeliai, rožės, ir viskas. Dabar geriau - didesnis pasirinkimas: orchidėjos, kanos, jukos...
Prisisodinusi gėlių turiu jomis rūpintis, prižiūrėti - skabyti, laistyti, nepamiršti kam nors paskambinti ir duoti nurodymų išvažiuojant atostogauti. Terasoje augančias gėles pagirdo lietus, bet kambarines būtina laistyti. Tik nemanau, kad tuo metu jas reikia glostyti, su jomis kalbėtis. Tai - vienišų žmonių darbas. Tiesa, viena mano draugė augina kavamedį, su kuriuo, sakė, kalbasi. Kartą jį prižiūrėti paliko man. Nuvažiavusi juokais pasakiau: „Tik pabandyk nuvysti...“ ir jis nenuvyto, išsilaikė.
Beveik visos mano gėlės turi savo istoriją. Loveliuose augančias sulfinijas dovanojo mano draugo mama gėlininkė. Iš pradžių tai buvo maži kereliai, o dabar - oho! - kaip jie išsiplėtė. Aplink terasos atramą augantį vijoklį gavau iš „Labo ryto“ laidos viešnios apželdintojos. Rutulio formos kaktusą dovanojo televizijos operatoriai ir dar prisakė: „Būk tokia dygliuota ir tokia graži kaip šitas kaktusas“. Keli kaktusai mano pačios išauginti - kažkur paslapčia nusignybau keletą ūglių... Tik mano draugas dar nepadovanojo nė vienos gėlės. Gal padovanos ką nors kita?“
Jolanta Kaušpėdaitė, architektė:
„Kadangi tenka projektuoti nemažai namų, juose būtinai numatau vietą gėlėms. Ne šiaip sau vietą ant palangės, o betoninį vazoną, kuriame galima susodinti daug įvairiausių augalų. Gėles labai myliu, ir mūsų namuose jos tikrai gerai auga. Gal kad langai iš pietų pusės, daug saulės, daug šviesos? Kad visada jas palaistau? Prieš kelerius metus pražydo net gėle kardu vadinama sansevjera. Pirmiausia išleido ilgą baltą ūgliuką, kuris paskui apsipylė smulkiais baltais žiedeliais. Nuo tol žydi kasmet. Mūsų namų tvarkytoja sako, kad tai geras ženklas, kad nė vienuose namuose jai dar neteko matyti šios gėlės žydinčios.
Gėles auginu visame bute - ir svetainėje, ir miegamajame, ir virtuvėje. Netikiu kalbomis, kad vienas laikyti kur nors nesveika, kitos lemia nelaimę. Tiesa, girdėjau, kad mūsų namuose auganti gėlė „pinigėliai“ neša pinigus. Ypač tada, kai ji pražysta... Prieš kiekvienas Kalėdas rausvais žiedais apsipila ir kalėdinis kaktusas, kurį vadinu kalėdinuku. Jį esu pastačiusi aukštai, ant CD diskų laikiklio. Lapeliai gražiai svyra žemyn, jaučiu, kad jam ten labai patinka.
Man pačiai nepatinka tik lepūs augalai, kurie nuo pirmo skersvėjo nugeibsta. Vieną gėlę net tris kartus gabenausi iš Lenkijos, bet ji vis neaugo. Supratau, kad tai ne mano gėlė. Nemoku prižiūrėti ir bonsų. Nors ir tręšiu, ir laistau, jie vis tiek nugeibsta.
Labiausiai mėgstu lauko gėles. Žiemą nusiperku ir kitiems dovanoju olandiškų tulpių. Bet man gražiausia, kai tulpės, narcizai ir hiacintai pavasarį pražysta lietuviškame grunte. Neiškentusi jų nusiperku iš bobutės gatvėje arba gėlių kioskelyje. Perku daug - reikia, nereikia. Juk vos litą kitą tekainuoja. Ir namuose, ir biure visą pavasarį būna primerkta gėlių. Žinoma, ne visada gėles perku pati - vyrai irgi dovanoja, juk neuždrausta. Labai patinka, kai man įteikia ką nors originalaus, ne rožių. Neseniai iš vieno draugo dovanų gavau kaštono žiedą. Buvo labai neįprasta. Mane džiugina visus metus žaliuojantys spygliuočiai, rudenį pražystantys irisai ir kardeliai“.
Ieva Kašauskaitė, žurnalistė:
„Myliu gėles, bet tikai nesu jų fanatikė. Kai kas jas puoselėja, laisto, akių nuo jų nenuleidžia. Aš taip nedarau. Bet vis tiek mano namuose gėlės auga, žydi. Net sausio mėnesį, kai esą visos gėlės miega, galiu jas sodinti, persodinti, dauginti ir jos prigis. Juokauju, kad sugebu pažaboti gėlių prigimtį, nes esu truputį ragana. Tarkime, turiu draugių, kurių namuose gėlės neauga. Nenorėdamos jų išmesti jas atiduoda man, kad pastatyčiau kur nors laiptinėje. Bet jos ir ten pradeda leisti ūglius! Nors aš netręšiu, nelepinu ir vandeniu kasdien nepurškinėju. Užtat tikiu, kad egzistuoja tam tikros energijos bangos, leidžiančios arba neleidžiančios gėlėms išgyventi.
Neseniai savo namuose auginau ne mažiau kaip dešimt orchidėjų. Paprastai peržydėjusios jos užmiega, bet aš jas priverčiau pražysti ne kartą. Po tam tikrų „procedūrų“ kelerius metus miegojusios orchidėjos sukrovė žiedus. Ką joms dariau?
Prieš keletą metų lankiausi Dominikoje, tai vienuose namuose mačiau apie 300 žydinčių orchidėjų. Jas prižiūrėjo specialiai samdytas žmogus. Mačiau, kaip jis vienas gėles laisto ir tręšia, kitas „baudžia“ ir „pastato į kampą“... Vėliau sužinojau, kad peržydėjusią orchidėją reikia kuriam laikui nukišti į tamsą ir ten laikyti tik truputėlį palaistant. Po kiek laiko perkelti į šviesesnę vietą, patręšti, palepinti dėmesiu ir ji pradeda krauti žiedus. Taip ir dariau - peržydėjusias orchidėjas išnešdavau į rūsį, ten prisibuvusias atsinešdavau į namus... Taip elgiausi ir su sansevjera, kuri irgi pražydo kvapiais baltais žiedais. Nuo vaikystės nebuvau mačiusi jos žydinčios.
Olandijoje turiu draugę japonę, kurios močiutė turi bonsų sodą. Pažiūrėti gražu, bet man jų gaila. Bonsai man primena nugenėtą, nuskalpuotą medį. Apskritai sodeliai, alpinariumai Olandijoje beveik privalomi. Vieni jų sutvarkyti fantastiškai, kituose vyrauja kūrybinė netvarka. Gėlių juose - šimtai rūšių, nes gėlės ten labai pigios, pavyzdžiui, žmogaus dydžio juka kainuoja 6 eurus, o pas mus atsieitų mažiausiai porą šimtų litų.
Su šeima gyvenu name, šalia kurio - 40 metų senumo sodas, kur auga iš ankstesnių šeimininkų paveldėti ir mūsų pačių pasodinti vaisiniai medžiai. Dukros vasarą čia gali pasiskinti serbentų, agrastų, kiekviena turi sau pasiskyrusi po krūmą. Man smagu vaikštinėti po sodą, smagu stebėti, kaip liauna vytelė virsta obelimi, kaip pavasarį pražysta bijūnai. Orams atšilus kasmet į 5-6 didelius vazonus prisėju prieskoninių augalų - svogūnų, melisų, kalendrų. Tarp rožių ir bijūnų pribarstau petražolių, krapų sėklų... Beje, parduotuvėje pirktų salotų šaknų neišmetu - susodinu į žemę, jos atželia ir tokias gražias gūžes susuka! Augalai mano sode gyvena laisvai, chaotiškai, ir man tai patinka“.