Julija Fedotova: „Mergina prie pulto - vis dar egzotika“ (video)

Tačiau viskas išsisprendė savaime. „Meilė įveikė Europos Sąjungos sieną ir apsigyvenome kartu“, - juokauja Julija. Prieš 2,5 metų ji paliko butą Minske, tėvus ir draugus, sėdo į tėvo dovanotą „Peugeot“ ir atskriejo į Vilnių.

- Žinoma... (Juokiasi.) Labai greitai įsidarbinau agentūroje „Mix Masters“, rengiančioje elektroninės šokių muzikos vakarėlius madingiausiuose Lietuvos klubuose. Išmokusi miksuoti, tapau viena iš kelių Lietuvos merginų, vedančių diskotekas. Per metus kartu su Justinu (jo scenos pseudonimas DJ Justin Xara) ir DJ Alex Virtual surengėme daugiau nei 50 renginių. Grojome kartu su žinomais diskžokėjais Seamus Haji, Rui Da Silva, Rhythm Code Gordon Edge, Mashtronic, Chris Salt, kitais. Neseniai britų leidybos kompanija „Deeper Substance“ išleido singlą „La Discotheque“, kuriame skamba bendras DJ Justin Xara ir DJ Julijos Fedotovos kūrinys.

- Pirmiausia todėl, kad mano vyras - lietuvis. Neseniai su Justu lankėmės Velse, ten surengėme kelis elektroninės šokių muzikos vakarėlius. Supratau, kad ten viskas kitaip. Turiu omenyje ne tik apskritai kultūrą, bet ir muzikinę kultūrą. Todėl prieš išvykdama ten labai smarkiai pamąstyčiau. Svarbiausia - rankoje turėti darbo kontraktą. Bet ko ten važiuoti, jei Lietuvoje jį jau turiu?

- Įsimylėjau, ištekėjau ir atsidūriau čia. Šiemet liepos viduryje sukaks penkeri metai, kai mes kartu. Atsimenu, kad tada į Palangą atvažiavau viena - vienos mano draugės dirbo, kitos kelionei neturėjo pinigų. Su Justu susipažinome klube, kuriame grojo jo draugas didžėjus Algis Drėma. Jis priėjo prie manęs ir užkalbino. Pakvietė pasivaikščioti prie jūros. Per kelias dienas, praleistas Palangoje, susidraugavome ir jis mane nusivežė į Vilnių supažindinti su tėvais... Iš tikrųjų tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Paskui 2,5 metų važinėjome vienas pas kitą. Nors buvo labai sunku - jis dar mokėsi, aš dirbau, bet vis tiek kartą per savaitę susitikdavome.

- Buvo siaubingai sunku. Beveik aštuonis mėnesius jaučiau, kad išprotėsiu... Man teko keisti ne tik dokumentus, bet ir gyvenimą. Minske palikau viską: darbą, butą, tėvus, draugus. Tik automobilį pasiėmiau, nes juo atvažiavau į Vilnių. Bet dėl nieko nesigailiu. Stengiuosi būti ne tik gera žmona, bet ir gera duktė - kartą per mėnesį saviškius būtinai aplankau. Vilnių ir Minską skiria 180 km. Ne tiek jau daug, bet su patikrinimais pasienyje kelionė užtrunka apie keturias valandas. Dažnai neprivažinėsi.

- Vaikų darželyje lankiau vienintelę Minske eksperimentinę grupę, kurioje vaikai kalbėjo tik baltarusiškai. Mus dėl to net rodė televizija. Vėliau dainavau gana populiarioje grupėje „Zaza“. Nusifilmavau jos dainos klipe, kurį net ketverius metus suko Baltarusijos televizija. Visą laiką tarp pramogų pasaulio žmonių turėjau pažįstamų - diskotekų vedėjų, prodiuserių. Mane šis pasaulis visada traukė.

- Paklausiau tėvo. Jis tikėjosi, kad pratęsiu jo verslą. Baigusi studijas ilgai dirbau tėvų firmoje, kuri jau 16 metų gamina atsargines automobilių detales - nuo VAZ iki MAZ, nuo „Žiguli“ iki „Mercedes“. Buvau vadybininkė, ekonomistė, buhalterė. Kuo reikėjo, tuo dirbau. Kai turi savo verslą, nelabai pasirinksi. Galėčiau ir dabar dirbti, bet gal tik įvaizdžio kūrėja. (Juokiasi.) Bet kol nesu pensininkė, noriu dirbti pramogų pasaulyje.

- Džiaugiuosi, kad Dievas man suteikė galimybę pažinti kitą šalį. Ir dar labai džiaugiuosi atsiradusia galimybę sau pačiai įrodyti, ko esu verta. Esu komunikabili, noriu bendrauti su žmonėmis ir man sekasi.

- Atvažiavusi į Vilnių nė žodžio nemokėjau. Pasisamdžiusi mokytoją kalbą išmokau per 9 mėnesius. Dabar savo mokytojai poniai Danutei sakau, kad tai jos nuopelnas, ji sako, kad esu jos stebuklas... (Juokiasi.) Kodėl mokiausi lietuvių kalbos? Nemokėti lietuviškai - ne lygis. Nesuprantu, kaip Lietuvoje galima nemokėti lietuviškai. Juk ne linksmintis čia važiavau, o gyventi! Suprasčiau, jei bobutei yra 70 metų ir ji kalbos išmokti negali. Kitų atvejų nesuprantu ir nesuprasiu. Antrasis lietuvių kalbos mokymosi etapas bus išmokti rašyti lietuviškai be klaidų. Moku rusų, anglų, prancūzų... Lietuvių kalba tikrai nėra pati sunkiausia. Prieš kelerius metus lankiausi Prancūzijoje, visi labai stebėjosi, kad kalbu be akcento: „Kaip tai - iš Baltarusijos ir be akcento“. Buvo galimybių ten apsigyventi, bet net negalėjau pagalvoti, kad ilgam palikčiau tėvus.

- Mano visos draugės pačios gyvena ES - viena Italijoje, kita - Ispanijoje, trečia - Vokietijoje. Gal man joms pavydėti? (Juokiasi.) Neseniai supratau vieną dalyką - niekada nesakyk „niekada“. Atsimenu, kaip sakiau, kad niekada netekėsiu už užsieniečio, paskui - kad niekada neišmoksiu lietuvių kalbos... Kai apie ką nors pasakau „niekada“, visą laiką tai įvyksta. (Juokiasi.)

- Gerai sekasi. Kai kurie didžėjai suka plokšteles, o aš - kompaktinius diskus. Sudedu juos į profesionalų grotuvą ir reguliuoju greitį. Leisti CD daug patogiau nei plokšteles. Pirmiausia plokštelės brangiai kainuoja. Antra - jų muzika labai greitai sensta, jos labai daug sveria. Visame pasaulyje plokštelių jau beveik niekas neleidžia, vis dažniau CD. Apskritai greitai didžėjai gros iš MP3 grotuvų, o mūsų vaikai diskotekose tikriausiai linksminsis pagal lustuose įrašytą muziką.

- Tai buvo sena mano svajonė. Didžėjauti mokiausi dar gyvendama Minske. Kad ir kaip būtų, mergina prie pulto - vis dar egzotika. Būna ir taip, kad, man pradėjus groti, visi kokias penkias minutes laukia, kas bus, nes kiti išvis pirmą kartą prie didžėjaus pulto mato merginą.

- Kartais vargina. Kartą po nemiegotos nakties ir po trijų valandų seto užmigau kambarėlyje užkulisiuose. Yra didžėjų, kurie groja ir šešias valandas, bet aš tokio lygio dar nepasiekiau.

- Tikrai ne dėl to, kad nenorėjau rinktis vyro pavardės. Ir taip daug dokumentų reikėjo sutvarkyti. Jei dar būčiau keitusi pavardę, būtų buvęs tikras siaubas. Be to, vyras pasakė, kad mano pavardė labai graži, kad ją lengva įsiminti.

- Būna įvairių atvejų. Būna, kad merginos prieina prie Justo ir nori su juo susipažinti. Būna, kad prie manęs vaikinai prieina. Dažniausiai sako, kad patinka mūsų duetas, padėkoja. Mes vienas kito nepavyduliaujame - suprantame, kad tai mūsų darbo dalis.

- Jei esame pakviesti į prabangų klubą, stengiuosi apsirengti puošniai, dažniausiai - suknele. Lygiuojuosi į publiką. Kuklesniame klube vilkiu kukliau. Apskritai man nesvarbu, kuo žmonės apsirengę, svarbu, kad jie vertintų muziką. Kad vaikinai elgtųsi normaliai, kad merginos nestovėtų pasipūtusios kaip fifos, kad visi šoktų. Man patinka, kai žmonės atsipalaidavę. Drabužiai - antraplanis dalykas.

- Esu nuoširdus žmogus, komunikabilus, tolerantiškas... Žmones jaučiu per atstumą ir su jais stengiuosi bendrauti geranoriškai. Kai matau, kaip vakarėlyje jie šoka, man šypsosi, aš jiems irgi šypsausi. Labai nustebau, kai grodama Velse sulaukiau didžiulio furoro. Žinau, kad turiu charizmą, kad įaudrinu žmones, bet kad taip gerai sutiktų!.. Buvo smagiausia, kai vienas vaikinas iš susižavėjimo vos nenualpo tiesiai ant mano aparatūros. Dažniausiai mano muzikavimas visiems patinka. Daug kas prieina, padėkodamas paspaudžia ranką, ragina nesustoti, groti.

- Tie vakarai tęsiasi. Su dar viena diskžokėja, vardu Shikka, jau surengėme vieną pasirodymą. Liepos pabaigoje kartu vėl grosime Vilniaus „Helios“ klube. Rugsėjo mėnesį pradėsime kviesti merginų iš užsienio: Tailando, Amerikos, Didžiosios Britanijos. Vakarėliuose skambės elektroninė šokių muzika. Švelni, graži, melodinga.

- Tai buvo mano vyro sprendimas. Jis pasakė: „Esi graži, turi pamėginti“. Išsiunčiau savo nuotraukas kelioms modelių agentūroms ir net trys pasakė „taip“. Jau dalyvavau keliose atrankose, gavau pasiūlymą demonstruoti drabužius, aukso papuošalus. Neseniai viena Londono modelių agentūra pakvietė padirbėti fotomodeliu.

- Dažnai jaučiu. Būna taip, kad atsikeliu ir taip užsimanau atsidurti kurioje nors Minsko gatvėje... Bet sprendimo gyventi Lietuvoje nesigailiu. Labai myliu savo vyrą ir jis mane myli. Džiaugiuosi, kad už jo ištekėjusi įgijau dar daugiau patirties - renginių organizavimo, didžėjavimo, išmokau dar vieną kalbą. Baltarusiško maisto nepasiilgstu: baltarusiškus „pelmenius“ man atstoja koldūnai, „kliockus“ - cepelinai. Minusas tik vienas - retai matausi su tėvais. Bet nieko nepadarysi. Manau, kad esu stiprus žmogus. Jei užsibrėžiu tikslą, visada jį pasiekiu ar bent bandau pasiekti. Nemoku daryti blogų darbų. Nenoriu niekam bloga. Labai norėčiau gyventi savo susikurtame pasaulyje. Darbas yra tik darbas. Šeima yra viskas.

- Mane traukia mada, tenisas, kinas. Kai turiu laisvą minutę, stengiuosi pabūti namie, pailsėti. Mano vyras sako, kad maistas iš prekybos centrų - ne jam, todėl stengiuosi ką nors paruošti. Moku viską - nuo sriubos iki kompoto, nuo lietuviškų karbonadų iki itališkų makaronų. Turiu savo firminę kiaušinienę, kuri iškepta atrodo kaip pica. Visi ją valgydami giria. Mėgstu skaityti knygas, todėl būna taip, kad iš karto skaitau trimis kalbomis - anglų, prancūzų, lietuvių.

- Minimalizmas. Namuose visko turi būti kuo mažiau. Viskas turi būti kuklu, saikinga. Jei sofa - ne per visą kambarį, o tokia, kad ant jos vietos užtektų dviem žmonėms.

- Iš tiesų dar norėtume kelerius metus pagyventi vieni, padirbėti, atsistoti ant kojų, nors esu už vaikus. Man atrodo, kad vaikas karjerai netrukdys. Juk norint visada galima rasti išeitį. Bet bus, kaip Dievas duos. Tiksliai žinau tik viena - mano vaikas kalbės lietuviškai, rusiškai, angliškai.

- Kaip tik važiuosime į savo mylimą Palangą, kur su Justu ir susipažinome. Tik šį kartą ne ilsėtis, o dirbti. Tikimės, kad pavyks nulėkti ir prie jūros.