Ilona Penkauskienė, „Frette“ salono direktorė: „Negaliu išvardyti visų savo sėkmių, bet tikrai niekada nebuvau eilinė. Net mano draugai stebisi, kad gyvenu taip intensyviai. Aš ir pati žinau, kad gyvenu įdomų, kupiną įvykių, nepaprastą gyvenimą. Kai buvau 15-kos, dabartinis kultūros ministras Jonas Jučas kartu su kitomis tada buvusios Dalios Teišerskytės meno mokyklos merginomis pakvietė padirbėti džiazo festivalyje - sutikti svečius, įteikti laureatams dovanas. Būtent šiame festivalyje sutikau savo pirmą didelę gyvenimo meilę, už kurią esu dėkinga likimui. Beje, pirmasis mano vyras tai žinojo.
Vestuvės? Kol kas vienintelis nesėkmingas sprendimas. Tekėjau, mano manymu, visai ne per anksti - sulaukusi 19 metų. Bet man nepavyko - teko išsiskirti. Užtat aplankė sėkmė „Misis Lietuva 2001“ rinkimuose, 2003 m. patekau į Las Vegase vykusio „Misis pasaulis“ finalą. Prasidėjo darbas televizijoje, renginių vedimas. Populiarumas manęs nevargina. Vargina tik domėjimasis asmeniniu gyvenimu. Šiaip visus tuos, kurie skundžiasi, kad juos stebi ir apšneka, raminu, kad tokia yra populiarumo kaina.
Prieš kiek laiko palikau televiziją. Nusprendžiau, kad išbuvau ten užtektinai, pasiekiau tam tikrą ribą. Pats laikas buvo pereiti į verslą - verslininkės gyslelę savyje jaučiau seniai. Tik noriu pasakyti, kad nebuvau moteris iš gatvės ar paprasta laidų vedėja. Turiu du aukštojo mokslo diplomus ir naujų interjero namų „Frette“ direktorės pareigos man labai priimtinos, jas stengiuosi atlikti kuo geriau. Žinau savo galimybes, žinau, ko noriu, nelipu kitiems per galvą ir man sekasi. Mano kolektyvas šaunus, ko daugiau reikia? Nuolat važinėju į Italiją susipažinti su naujomis kolekcijomis, rūpinuosi prekių pristatymu, dokumentų tvarkymu, bendrauju su klientais, kurių dauguma yra mano geri pažįstami ir dėl to man dar smagiau. Stengiuosi visus supažindinti su itališka miegamojo kultūra: papasakoti apie itališką patalynę, miegamojo aksesuarus. Beveik visus jie stulbina, stebina. Juokauju, kad mūsų salone ką nors pamatę, palietę visi kaipmat įsimyli“.
Neringa Jociutė, interjero ir drabužių dizainerė: „Nežinau, ar man sekasi. Tikriausiai taip. Matau, kaip žmones traukia seniai pamiršti dalykai, tai, kas amžina, paprasta. Kai kas tai vadina romantizmu, antikvaru. Užtat ir savo drabužių kolekcijose stengiuosi pabrėžti antikvarines tapusias moterų savybes - sielos ramybę, orumą, dorą, harmoniją. Vidaus balsas kviečia grįžti prie amžinųjų vertybių. Aš šaukiu, o žmonės atsišaukia!
Atsimenu, dėstytojai man nuolat kaldavo, kad negalima derinti tokių kaip mano spalvų, tokių formų, kurti tokių kompozicijų... Todėl idėjų semiuosi ne iš to laiko, o kuriu tai, kas šauna į galvą. Kartais, kai būnu viena, užplūsta tokie kūrybinių minčių srautai, kad nebegaliu jų sustabdyti. Tokiu atveju visada sakau, kad ne aš pati ką nors kuriu, o Dievas per mane žaidžia. Tai, ką darau, žmonės įvertina tik po kokių penkerių metų. Jau įvertino ir mano mados teatrą. Specialiai nieko neišradinėju. Tik dirbant pavyksta padaryti tai, ko niekas iki tol nedarė. Svarbiausia, kad patiktų man, o sėkmė ir pripažinimas ateina vėliau. Į kiekvieną daiktą įdedu tiek meilės ir energijos, kad žmonės to negali nepajusti.
Ateities planai? Manau, kad toliau viskas bus dar geriau. Dirbu su žmonėmis, su kuriais esame sukurti vieni kitiems. Rezultatą duoda ne tik mano energija ir idėjos, bet ir jų kruopštumas, pasiaukojimas. Režisuojant renginius prireikia ir vyriškos jėgos, energijos, loginio mąstymo. Bet kažkas yra taikliai pasakęs, kad manyje yra gera in ir jang prado pusiausvyra.
Savo naujausią baldų ir drabužių kolekciją „Canto“ tenorėjau pasakyti šiurkščią tiesą - kad pasaulis apvirto aukštyn kojomis, kad visiems terūpi materialumas, o ne dvasia, kad žmonės tapo interjero akcentais. Kas mane palaiko? Ne dėl palaikymo dirbu. Iki šiol sutikau tik tuos žmones, kuriuos buvo lemta sutikti. Kaip maži upeliukai visi sutekame į plačią upę, vadinamą gyvenimo jūra“.
Inga Krukauskienė, „Vision“ tinklo vadovė Lietuvoje: „Negaliu sakyti, kad visą laiką man sekėsi, bet manau, kad esu laimės kūdikis - viską, ko norėdavau, visada pasiekdavau. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad kažkada Dievas ir mama man padovanojo gyvenimą, kad išmokė teisingai mąstyti, priimti teisingus sprendimus. Atsimenu, kad būdama vos 11 metų jau domėjausi gyvenimo prasme. Skaičiau knygas, bendravau su įdomiais žmonėmis.
Ėmiau suprasti žmones, jie suprato mane. Mokykloje buvau lyderė - spektakliuose vaidinau ne bet kokį vaidmenį, o Snieguolės, buvau klasės seniūnė. Vėliau sėkmingai tęsiau mokslus universitete. Paskui atėjo dar viena sėkmė - sutikau savo žmogų, savo mylimą vyrą, su kuriuo susilaukėme vaikų. Nepaisant tėvelio ir mano pirmosios dukrelės mirties, man sekasi. Džiaugiuosi, kad į dukros mirtį sugebėjau pažvelgti kaip į išbandymą, sugebėjau nekeikti Dievo, o prašyti, kad jis padovanotų man dar vieną dukrelę. Taip ir įvyko.
Netrukus man gimė 3 sūnūs, ir aš tai vadinu tikrąją laime. Didžiausia sėkmė yra tai, kad verslą sugebu derinti su šeimos gyvenimu, iš daugybės pasiūlymų išsirinkti tikrąjį kelią, sugebu padėti žmonėms. Tikiu, kad tai, ką darau, jiems padeda tapti laimingiems.
Kas versle svarbiau - sąžiningumas ar apsukrumas? Manau, kad svarbiausia yra meilė. Mylėti ne tik tada, kai tave myli, bet ir tada, kai žmonės tavęs nepriima, o kartais net smerkia. Šiuo metu su vyru savo santuoką ruošiamės įteisinti Bažnyčioje, todėl esu įsigilinusi į Dešimtį Dievo įsakymų. Kaip tik apie tokią meilę čia ir kalbama.
Nesutinku, kad moterims versle sunkiau ne vyrams. Yra daug stiprių moterų ir nemažai silpnų vyrų. Jei moteris supranta, ko nori, ko siekia, jai būtinai pasiseks. Daugelis manęs klausia, kaip galima suderinti verslą ir šeimos gyvenimą. O aš visada atsakau, kad tik supratimas, kad dirbi dėl šeimos, suteikia stiprybės. Mintis, kad mano darbus pakartos ir tęs mano vaikai, neleidžia nuleisti rankų. „Nekalbėk, kaip reikia daryti, o parodyk, kaip tai darai“. Tokia svarbiausia mano veiklos mintis“.