Lina Kaladytė: „Realybės šou nesujungė širdžių“

Anot Linos, teatras yra šis tas daugiau nei trumpalaikės šlovės akimirkos.

- Ne aš esu svarbi teatre. Mano vaidmenys parodo, ko esu čia verta, - sako žavi aktorė, turinti ir teatro kritikos magistro diplomą.

Kai šiemet Teatro dienos proga Kaune rotušėje už Noros vaidmenį Kauno mažojo teatro spektaklyje „Lėlių namai“ L.Kaladytė buvo apdovanota „Fortūnos“ diplomu, labai jaudinosi ir džiaugėsi ne tik savo, bet ir visos trupės sėkme. Režisieriui Vytautui Balsiui buvo įteiktas diplomas už šiuolaikinę dramos interpretaciją.

Kūrybinio darbo teatre Linai lyg ir pakanka, bet vien iš vaidybos, sako, vargu ar pragyventų. Tad, be teatro scenos, moteris dirba ir televizijoje. Ji turi ketverių metų dukrelę Mantę, kurią po skyrybų su vyru aktoriumi Dainiumi Valučiu augina viena. Todėl papildomos, TV redaktorės, pajamos padeda aktorei ne tik auginti dukterį, bet ir išlikti teatro scenoje.

Ta pati moteris - viena scenoje (Nora pripažinta kaip vienas brandžiausių L.Kaladytės vaidmenų), kita - gyvenime. Kuo jos artimos, kas jas sieja, kai tenka atremti likimo iššūkius? Linos herojė Nora išėjo iš namų palikusi vyrą ir du vaikus. Ji nebenori būti šeimoje vien lėlė. Garsaus dramaturgo Henriko Ibseno pjesės „Lėlių namai“ herojė Nora - drąsi moteris, metusi iššūkį ano meto visuomenei.

L.Kaladytei taip pat teko stipriai trenkti durimis - ji paliko žmogų, kurį labai mylėjo.

- Nora man yra daug kuo artima, tačiau negaliu pateisinti vieno jos žingsnio - ji paliko savo mylimus vaikus. Taip pasielgti aš negalėčiau. Savo dukters niekada nepalikčiau. Tuo labai skiriamės, - sako aktorė.

- Teatras - emocijų, aistrų, didelių išgyvenimų pasaulis. Visos moterys, kurias teko vaidinti, man labai artimos: herojės jaučia taip kaip aš, išgyvena taip kaip aš, turi tokią pat patirtį.

- Sutapo, kad vaidmenys teatre atitiko tuo metu patirtus mano išgyvenimus. Personažai - lyg paimti iš mano gyvenimo, iš mano patirties. Nora - dalis manęs.

Kaip ir mano herojė, tikėjau meile, tikėjau, kad turėsiu gražią šeimą ir gražius namus. Bet atsitiko visiškai kitaip ir mano vaidinamai herojei Norai, ir man pačiai.

Dėl vyro Lina buvo pasirengusi daug kam, bet jis nesugebėjo įvertinti žmonos ryžto.

- Žinoma, kad sunkiau - ir ištarti, ir išgyventi išsiskyrimą.

Lina Kaladytė norėjo tapti dainininke, bet likimas jai iškrėtė pokštą.

- Daug kas gyvenime nenuspėjama. Nuo mažens mėgau dainuoti, todėl svajojau studijuoti vokalą. Kai įstojau į Kauno J.Gruodžio konservatoriją, buvau labai laiminga, bet atsitiko tai, ko pati nesitikėjau, - šypsosi moteris, jausmingai pasakodama apie lemtingą posūkį į aktorystę.

Tą pačią dieną su drauge žingsniuodamos Kauno Laisvės alėja jos planavo atšvęsti savo pirmąją sėkmę, bet atsitiktinai perskaitė skelbimą, kad jauni talentingi žmonės kviečiami į Kauno dramos teatro režisieriaus Gyčio Padegimo aktorių studiją.

- Mūsų smalsumas buvo toks didelis, kad abi ilgai nesvarstydamos nuėjome į teatrą ir patekome į antrąjį atrankos turą. Nesitikėjome, kad mums, atėjusioms tiesiai iš gatvės, nelankiusioms parengiamųjų dramos kursų, bus leista dalyvauti atrankoje, - prisiminė jauna moteris.

Sako jautusis visiškai laisvai, nė kiek nesinervinusi, nes jau buvo priimta į konservatoriją studijuoti vokalo.

- O šis konkursas man tebuvo linksmas pokštas, dar kartą norėjau išbandyti savo jėgas.

Pasirodo, tokiais dalykais pokštauti negalima - L.Kaladytė buvo priimta ir į teatro studiją.

- Režisierė Neringa Karpuškaitė tada neslėpė, kad esu rimta pretendentė, - savo kelią prisimena Kauno mažojo teatro aktorė ir priduria, kad jos draugė Raimonda Dukytė, su kuria dalyvavo atrankoje, irgi tapo aktore.

Lankydama režisieriaus G.Padegimo dramos studiją, L.Kaladytė studijavo teatro kritikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Režisierius skatino būsimuosius aktorius įgyti dar ir aukštąjį išsilavinimą.

Didžioji meilė, iš dalies pakeitusi aktorės gyvenimą, užgriuvo kaip uraganas, kai, baigusi aktorystės studijas, buvo priimta į Kauno dramos teatrą ir jau vaidino spektakliuose. Čia ji susipažino su jaunu gabiu aktoriumi Dainiumi Valučiu.

Kokia buvo jų meilė? Pasak Linos, kokia buvo pradžia, tokia ir pabaiga... Dėl Dainiaus ji išsiskyrė su savo pirmuoju vyru, kurį prisimena tik teigiamai. Su juo vaikų neturėjo. Lina pamilo Dainių taip aistringai, kad nejautė žemės po kojomis, visas pasaulis jai nusidažė rožinėmis spalvomis. Aktorė tekėjo iš didelės meilės ir, kaip kiekviena moteris, tikėjosi ilgo, laimingo santuokinio gyvenimo. Bet meilė neišlaikė svarbiausio egzamino, kuri jauniems žmonėms pateikė gyvenimas. Linai pagimdžius dukrelę, po metų jie su Dainiumi išsiskyrė ir dukterį teko auginti vienai.

Priežastis, kodėl jaunai aktorei reikėjo ieškotis papildomo darbo, buvo dar ir kita. Apie tai Lina pasakoja santūriai, jautriai išgyvendama tai, kas anuomet skaudino širdį ir neleido ramiai gyventi. Laukdamasi L.Kaladytė iki šeštojo nėštumo mėnesio vaidino spektaklyje „Kekšės ir kareiviai“.

- Jaučiausi gerai ir nenorėjau nutraukti darbo teatre. Pagimdžiau ir grįžau į sceną, kai dukrelei buvo trys mėnesiai. Bet tuo metu teatre buvo dideli neramumai, bijojau likti be darbo. Kai mane pakvietė dirbti televizijoje, labai apsidžiaugiau. Blogiausiu atveju galėsiu prasimaitinti su dukra. Visiškai atsisveikinti su teatru nenorėjau. Scena mane užbūrė visam gyvenimui. Teatro visada ilgiuosi, - tvirtina aktorė.

Kauno dramos teatre vaidmenų mažėjo, tad L.Kaladytė nelabai galėjo džiaugtis savo pašaukimu. O dar skyrybos. Kaip tik tuo metu Kauno mažojo teatro režisierius Vytautas Balsys pakvietė Liną vaidinti šiame teatre. L.Kaladytė gavo pirmąjį vaidmenį spektaklyje „Frenkis ir Džonis“. Vėliau pasipylė pagrindiniai vaidmenys kituose spektakliuose.

Ir pagaliau - dramatiškoji Nora. Tai vaidmuo, apie kurį svajoja daugelis aktorių.

- Mažasis teatras - mano gyvenimas: man čia viskas patinka, čia - puiki kūrybinė atmosfera. Tačiau vien iš aktorystės su dukrele pragyventi negalėčiau, - apmaudo neslepia moteris.

- Be abejo, buvo nelengva ir repetuoti teatre, pavyzdžiui, sudėtingą Noros vaidmenį, ir televizijoje rengti kasdienes laidas. Bet bandžiau suktis, kad duktė nejaustų nepriteklių. Tačiau teatras man visuomet buvo ir yra pirmoje vietoje. Kūrybinis procesas tapo išskirtiniu gyvenimo būdu. Vaidmens niekada nesistengiu iškalti atmintinai. Tekstas pamažu sugula manyje, kai rytais geriu kavą, kai einu apsipirkti, kai važiuoju į darbą.

- Mano toks darbas, į ekraną pernelyg nesiveržiu. Beje, su buvusiu vyru dalyvavome realybės šou „Keičiu žmoną“. Tuo metu mūsų santuoka buvo prie iširimo ribos, gyvenome atskirai, tad tikėjomės, kad laida padės geriau suprasti, kodėl mums nepavyko išsaugoti šeimos. Tikėjomės vėl būti kartu, tačiau abu puoselėjome tik naivias iliuzijas. Televizija nepadės, jei du žmonės nesusišneka tarpusavyje. Tikro gyvenimo suvaidinti neįmanoma - čia egzistuoja kiti dėsniai.

- Viskas buvo gerai: vienas kitą mylėjome, mūsų charakteriai sutapo, abu esame tos pačios profesijos, turime dukterį. Ko daugiau reikėjo? Bet dar kai kas, Dainiui buvo svarbiau už meilę. Mūsų šeimą pražudė alkoholis. Tačiau apie praeitį nenoriu pasakoti. Aš dariau viską, kad būtume kartu, bet daugiau kentėti negalėjau. Kitos išeities neliko - teko skirtis, kad su dukra galėčiau ramiai gyventi. Kartais beprasmiškai kovojame su vėjo malūnais, kai nieko pakeisti neįmanoma.

- Manau, kad dažnai mes, moterys, pernelyg viską dramatizuojame ir sureikšminame, o gyvenime daug kas yra paprasčiau. Išgyvenimai pakeitė mane, tapau stipresnė, ryžtingesnė ir savarankiškesnė. Bet paaiškėjo, kad tuo negaliu pernelyg didžiuotis, nes, įpratusi viską daryti pati, nepastebiu, kad šalia esantis žmogus stengiasi man padėti.