Ji aukų nesirenka nei pagal amžių, nei pagal lytį ar profesiją: su sveiku protu prasilenkianti manija tampa galvos skausmu ne tik šeimininkui, bet ir aplinkiniams. Kaip nepaslysti ir nenusiristi?
Rasa Kaušiūtė, dainininkė: „Buitinis pedantizmas manęs nekankina, tačiau esu pedantiška kituose reikaluose - dalydama pažadus ir muzikos srityje. Jeigu jau kas nors ką nors pažada, trūks plyš būtinai turi ištesėti. Aš viską puikiai prisimenu! To reikalauju iš kitų, esu reikli ir sau. Negaliu lipti į sceną, kol viskas smulkmeniškai nesurepetuota. O priekaištauti dėl ne vietoje palikto neišplauto puodelio ar šaukštelio - ne namo charakteriui.
Menkutė netvarkėlė man gyventi netrukdo. Prisipažinsiu: mane periodiškai aplanko tvarkymosi manija. Jau kai užeina, tai kiekvieną kampelį iššveičiu ir vis atrodo, kad galėčiau viską dar kartą pertvarkyti. Kaip sakoma, jei tvarkytis, tai iš visos širdies. Ačiū Dievui, įkvėpimas aplanko kartą per savaitę ar mėnesį. O pastaruoju metu, kai buvo užgriuvusi darbų lavina, pasireiškė tik po trijų mėnesių.
Pedante galėčiau pavadinti savo geriausią draugę. Ji tokia skrupulinga! Viskas turi būti idealiai sutvarkyta, sudėliota į vietas. Tvarka mane labai žavi, tačiau užsimanau su drauge išlėkti pasilinksminti, o ji negali, nes reikia namie tvarkytis (nors ten viskas idealiai švaru). Tada suvokiu, kokia esu laiminga, kad viską tvarkausi spontaniškai. Kas per daug, tikrai nesveika“.
Ugnė Barauskaitė, rašytoja: „Dėl kreivai pastatytos knygos galėčiau sukelti skandalą. Mano knygų lentynoje viskas sudėta milimetrų tikslumu. O kitur visko pasitaiko. Jei ruošiuosi į pasimatymą, maža tikimybė, kad visas išsimatuotas sukneles pakabinsiu į vietą. Batus dar kur nors sukemšu, bet suknelės lieka iki ryto.
Dėl namų nekas - ten du vaikiukai, todėl visos pastangos palaikyti tvarką (nekalbant apie pedantizmą) gėdingai žlunga. Prieš atvažiuojant mamai, namiškių prašau: „Būkite geri dar vieną valandėlę, kol Barauskienė atvažiuos, o paskui vėl galėsite trupinti!“ - ir kartais manęs klauso net penkias minutes.
Kai būnu viena, viskas guli savo vietose, ir man džiugu. Vos vienas kuris namiškis įžengia pro duris, po minutės tose vietose jau guli kas nors kitas. Ir aš rėkiu. O rezultatas - niekinis. Kai kurie žmonės tiesiog neturi tos smegenų dalies, kuri atsakinga už daiktus savo vietose. Rimtai sakau.
Stovėdama prie veidrodžio veidą nusipiešiu simetriškai, bet paskui mano pedantizmas dingsta. Lygintuvą susirandu gal kartą per metus. Ir nuo vaikystės negaliu pakęsti blizginti batų. Mama cituodavo eilėraštį: „Gėda pasakyti, kad rytelį batukus valo man mamytė“. Ir man būdavo baisiausiai gėda, nes mamytė iš tikrųjų juos valydavo. Vaikystės trauma, ar ne?
Vėplų visada daugiau nei pedantų. O juk būtų labai gerai, kad visokie statybininkai remontininkai būtų pedantai. Deja... Jei dirba gerai, tai vis tiek ko nors pridaro. Vienas gręždamas sieną pas kaimynus įvirto, kitas radiją tris dienas paliko visu garsu (kaimynui džiaugsmui, tai buvo ne alternatyviosios muzikos stotis). Apie išmėtytus sumuštinius net nekalbu. O atrodo, pradžioje ateina baltomis kelnėmis ir teikia vilčių!..“
Donalda Meiželytė, dainininkė ir renginių vedėja: „Kai išgirstu žodį „pedantas“, prieš akis iškyla mano mama. Ji buvo baisi pedantė. Nuolat girdėdavau priekaištus, kad kas nors nesutvarkyta, ne vietoje padėta, kad numesti nešvarūs marškinėliai ar atrodau susivėlusi. Savaitgaliai būdavo tvarkymosi metas. Kai būdavo skalbiama patalynė, reikėdavo su nešvaria patalyne išeiti į lauką, išversti ją į išvirkščią pusę, iš visų kampukų surankioti pūkelius. Iki šiol atsimenu, kaip drėgnu vatos gumulėliu nuo didelės kinrožės ir kitų namie augančių gėlių valydavau dulkeles. Namai turėdavo spindėti švara.
Mama grasindavo: „Jei ką rasiu ant grindų, išmesiu“. Ir ne vieną daiktą yra išmetusi! Būdavo, jei atidaro lentyną ar drabužių spintą ir jai nepatinka ta tvarka, viską išverčia ant žemės ir turi tvarkytis. Ir nesvarbu, kad tuo metu noriu piešti ar žaisti kieme futbolą.
Baisiausia, kad ir aš dabar tokia pat kaip mama. Dukra Juta ir mano draugas Andrius gauna pylos - jie tvarka toli gražu nepasižymi. Sako, nemato tų mikroskopinių šiukšliukų ant žemės ir jos jiems netrukdo. O aš matau! Be to, namie laikome katę, tad kiekvieną dieną plaunu grindis, nes nuolat prisirenka pūkų.
Dažnai burbuliuoju ant Jutos ir Andriaus. Galėčiau būti dar griežtesnė, nes namuose niekas nieko netvarko, tik aš vargstu. Džiaugiuosi, kad netrukus kraustysimės į naujus namus: Juta turės savo kambarį, tai galės kad ir mėšlo ten prisinešti, po visą kambarį išmėtyti drabužius - aš nosies nekišiu. Nors turbūt neatsispirsiu pagundai kartais duoti diržo, kad susitvarkytų. Manau, pasisamdysiu namų tvarkytoją - susitaupys laiko, tausosis nervai ir namie bus mažiau konfliktų“.