Vasaros poilsis ar sunki pareiga?

Jei norime ko nors pasiekti, tenka dirbti daug ir sparčiai, konkuruoti, lenktyniauti su kitais. Todėl mintis, kad gyvenimas - tai įtemptos varžybos, daug kam atrodo itin protinga.

Taip manantys atsipalaidavimą suvokia kaip tuščią laiko praradimą ir nuolat jį bando taupyti. Dažnai vienu metu dirba kelis darbus: kalba telefonu, peržiūri elektroninį paštą, derasi, bet tai vadina verslo pietumis, padeda vaikams ruošti pamokas ir kartu tvarko dokumentus.

Mūsų visuomenėje toks elgesys neretai garantuoja sėkmę ir yra pagiriamas. Deja, su šio elgesiu susijusios ir širdies bei nervų ligos. Taigi už profesinę sėkmę kartais tenka brangiai mokėti.

Iš pirmo žvilgsnio paprastas patarimas atsipalaiduoti ir pailsėti galėtų padėti agresyvioms darbo spartuolėms. Tačiau jų savaitgaliai ar atostogos dažnai tampa tik dar vienu būdu apkrauti save įspūdžiais ir intensyviais išgyvenimais.

Dirbti reikia sugebėti. Ilsėtis - irgi.

Regis, nieko neveikti didelių sugebėjimų nereikia. Tačiau ar atostogas galima prilyginti neveikimui? Stresui įvertinti skirtos psichologinės skalės teigia, kad to tikrai negalima daryti.

Daugeliui žmonių atostogos yra stresas, kuris vertinamas 15 balų. Palyginkime su dvigubai didesniu 30 balų stresu. Jį sukelia negrąžinta skola. Kam ši mintis atrodo keista, galima pasiūlyti itin paprastą testą: atsakyti, kuo skiriasi poilsis ir pramogos.

Dar nesulaukę dvidešimties paprastai atsako, kad poilsis ir yra pramogos. Pensininkai jau aiškiai skiria pramogas nuo poilsio. Likusieji - kaip tik jiems ir kyla sunkių atostogų problema - dažnai sutrinka: lyg ir norėtų pailsėti, bet pasirenka ekstremalų sportą, keliones į kalnus; lyg ir norėtų pramogų, bet atsiduria tylioje, nuošalioje sodyboje.

Nors daug rašoma ir dar daugiau liežuvaujama apie kurortinius romanus, nemažai poilsiautojų jie visiškai nerūpi, nes atostogaujama drauge su mylimu žmogumi ar(ir) vaikais.

Regis, tai proga pasidžiaugti bendravimu. Tačiau paplūdimiuose prie Baltijos nuolat girdime raudančius vaikus ir matome motinas, grasinančias jiems fizinėmis bausmėmis. O kurortų kavinėse pastebime įnirtingai diskutuojančias bei varstančias vienas kitą rūsčiais žvilgsniais poras.

Kažkas panašaus ištinka ne vieną šeimą ir savaitgaliais. Bendras laisvalaikis jų ne suartina, o sukelia barnius, po kurių tenka atsiprašinėti ir taikytis. Dažniausiai taip nutinka todėl, kad laisvalaikio ritmui psichologiškai nepasirengta ir, tarsi atliekant svarbią užduotį, bandoma organizuoti ir numatyti, bandoma kuo labiau kontroliuoti aplinkinius ir aplinkybes, o ne pasidžiaugti galimybe priimti bet kokį artimųjų siūlymą.

Suprantama, kai darbe susiduriama su kliūtimis, jos erzina, jas mėginama įveikti. Bet panašiai elgtis poilsiaujant tikrai netinka, nes laisvalaikiu svarbus ne rezultatas, o vyksmo malonumas.

Taigi, nenorint sugadinti savo ir artimųjų laisvalaikio ar atostogų, reikia atsisakyti veiklaus profesionalo gyvenimo ritmo, pereiti prie poilsio ritmo, kai galima valandą lėtai pusryčiauti, nejaučiant kaltės, kad laikas bėga tuščiai. Tačiau ne mažiau svarbu šį atsipalaidavimą ir užbaigti, atostogoms baigiantis vėl priartėti prie kasdienių darbų tempo.

Pamiršti darbus nėra lengva (o juos nuolat prisimenant nebus geros kokybės poilsio), bet vėl juos prisiminti, mintimis ir gyvenimo būdu grįžti iš atostogų gali būti dar kebliau. Lengviausiai tai pavyks padaryti, jeigu:

Darbai bus suplanuoti iki atostogų (grįžus iš jų bus aišku, kuo pirmiausia reikia užsiimti).

Nors iš dalies pasikliausite kolegomis, kurie šį tą turėtų padaryti už jus (todėl juos dera parengti spręsti neatidėliotinas problemas ir padėkoti, kad šios buvo išspręstos, o ne nervintis, kad būtumėte veikusi daug sumaniau).

Neplanuokite pirmajai dienai po atostogų svarbių susitikimų (bus daug smulkių, tačiau neatidėliotinų darbų ir teks susipažinti su įvykusiomis permainomis).

Grįškite iš atostogų į namus diena kita anksčiau, nei prasideda darbas, nes rūpesčių susikaups ir namuose (pvz., išpakuoti daiktus, išdalyti suvenyrus, perskaityti laiškus ir pan.).