Greta Cholina - įsimylėjusi vėją

Naujasis pomėgis ją paskatino atsikratyti baimių, neišsigąsti nesėkmių.

„Mokydamasi čiuožti su jėgos aitvaru turėjau lįsti į audringą jūrą ir net negalvoti apie tai, kad kitu atveju tikrai to nedaryčiau. Aitvarui nukritus į vandenį ir bangai ėmus tempti gilyn, išmokau nepulti į paniką ir nesijausti beviltiškai...“ - jūroje jau patirtus išbandymus vardija Greta.

Kiekvieną pasiplaukiojimą su jėgos aitvaru moteris vadina išsigelbėjimu nuo rutinos ir, progai pasitaikius, lekia prie jūros.

Nuo vaikystės Greta nesipyksta su sportu - plaukioja, važinėja motociklu, slidinėja. Praėjusią vasarą susižavėjo jėgos aitvarais.

„Jėgos aitvarai - tai čiuožimas vandeniu naudojant vėjo nešamo aitvaro jėgą. Atsistoji ant lentos, įsikimbi į aitvaro lyną ir skrieji bangomis. Žinoma, tikėdamasi, kad neteks iššauti užantyje paslėptos signalinės raketos“, - pasiplaukiojimo su aitvaru subtilumus dėsto drąsuolė.

Jėgos aitvarai Lietuvoje pasirodė vos prieš kelerius metus, tačiau pamėgusių juos daugėja. Daugiausia jų vėjuotą vasaros dieną galima išvysti Lietuvos pajūryje ar virš Kuršių marių.

„Ten daug vietos ir pučia geras vėjas“, - tuo ne kartą įsitikino Greta. Vieną dieną pajūryje suskaičiavusi apie 40 besiplaikstančių aitvarų.

„Vaizdas nepakartojamas, spalvingas, tačiau skriejant bangomis nėra kada juo gėrėtis - reikia laikytis tam tikrų taisyklių, stebėti, kad nesusipainiotų aitvaro lynai. Kad už klaidas netektų daryti šimto atsispaudimų su smėlio maišu ant nugaros“, - nerašytas čiuožimo vandeniu taisykles pamini Greta Cholina.

Ji pati čiuožti bangomis mokėsi jėgos aitvarų mokykloje Monciškėse, pusiaukelėje tarp Palangos ir Šventosios. Įsigijo 12 kv. m aitvarą, lentą, trapeciją, prie kurios kabinamas aitvaras, hidrokostiumą, liemenę... Pirmosios pamokos pas instruktorių Vykintą Lukoševičių įvyko praėjusią vasarą, tačiau tik rudenį, baigusi parengiamąjį kursą, ji išplaukė į jūrą.

Pirmiausia tenka įveikti vandens ir vėjo baimę. „Juk čiuožti bangomis įsikibus aitvaro - pavojinga. Vienas netikslus judesys, netinkama aitvaro padėtis - ir gali atsidurti ant kranto nosimi ardamas žemę, atsitrenkti į akmenis... Vėjas - per didelė jėga, kad su juo juokautum. Jis paklusnus ir draugiškas. Tačiau kai įsibrauni į jo valdas, turi nepamiršti, kad jis žaidžia pagal savo taisykles“, - visada prisimena Greta.

Sudėtingiausia skriejant bangomis įsikibus aitvaro koordinuoti kūno judesius, pajusti vėjo kryptį, tiksliai valdyti aitvaro skrydžio trajektoriją.

„Turi akimirksniu nuspręsti, kada sumojuoti aitvaru, kad jis iškeltų tave virš vandens, kada pakreipti lentą pavėjui, kaip stovėti, kad plauktum reikiama kryptimi, kaip palaikyti tinkamą plaukimo greitį... Tuo metu neįmanoma galvoti apie nieką kita, tik apie plaukimą. Nei apie tirpstančią sąskaitą banke, nei apie keblumus darbe... O nerimas plaukiant visada egzistuoja. Bet jau kol kas...“ - prasitaria pradedančioji skraiduolė.

Pasak Gretos, norėdama drąsiai pasijusti jūroje, aitvarą turi paversti savo kūno dalimi. Tik tuomet aplankys su niekuo nepalyginamas jausmas.

Trys savarankiškos gyvybės, trys stichijos - vėjas, vanduo ir žmogus... Liks stebėti, kuria kryptimi ir kokiu greičiu juda bangos, ir žaisti su jomis. Kartais atvirkščiai - pasigauti vėją ir pakilti į orą.

„Na, bet šuolius į orą kol kas atlieku tik mintyse“, - prisipažįsta moteris. Labai svarbu, kad aitvaro dydis atitiktų čiuožėjo svorį. Antraip vėjas čiuožėją gali pakelti į orą.

Kartą pajūryje pūtė toks stiprus vėjas, kad lengvo svorio čiuožėjams ant kaklo teko... pasikabinti po akmenį. Užtat siaučiančia stichija itin džiaugėsi vienas per šimtą kilogramų sveriantis drąsuolis. Su mažučiu, 3 kvadratinių metrų dydžio aitvaru jis džiugiai pikiravo ant bangų.

„Įvykį matę buriuotojai juokavo, kad jis plaukia iškėlęs glaudes ir kad šis įvykis turėtų būti užfiksuotas Guinnesso rekordų knygoje“, - praėjusios vasaros įspūdžiais dalijasi Greta.

Ar toli plaukia į jūrą? „Tiek, kiek leidžia savisaugos instinktas. Viską darau atsargiai. Juk plaukiodama noriu jaustis gerai“.

Todėl į jūrą moteris plaukia ne toliau kaip 100-200 metrų. Pasikinkiusi vėją iš Palangos dažniausiai skrieja į Šventąją. Kartais plaukioja Kuršių mariose, kartais jūroje - ties Nida.

„Mokytojas mus perspėjo, kad taisyklingai plaukiant neturi dirbti nė vienas čiuožėjo raumuo. Noriu išmokti taip plaukti ir taip plauksiu“, - tvirtai ištaria.

Neretai kelią padūkėlei pastoja laivai, jachtos, besimaudantys žmonės. Daugelis jų į Gretos pomėgį žiūri lyg į žaidimą. Skriejant pakrante stengiasi užkalbinti, pabendrauti arba priplaukia pernelyg arti. „Bet taip būna tik per maudymosi sezoną. Rudenį jūra - tuščia, didžiulė“, - džiaugiasi Greta.

Praėjusią vasarą stiprių vėjų Lietuvoje buvo nedaug, tad ir pasimokyti čiuožti nebuvo progos. Iš viso plaukiojo tik apie dešimt dienų. Tai vėjas buvo pernelyg stiprus, tai pernelyg silpnas. „Labiausiai man patinka 5-10 m/sek. vėjas, bet toks Baltijos jūroje pučia retai“, - gailisi Greta.

G.Cholina jau buvo išlėkusi į Egiptą - pučiant 15-16 m/sek. vėjui skriejo Raudonosios jūros bangomis. Iš pradžių baiminosi nepažįstamos aplinkos, bet pamažu įsidrąsino. Pasekė savo draugais, su kuriais susipažino skraidymo mokykloje Lietuvoje.

„Visi jie pamišę dėl vėjo, klausosi vėjo prognozių ir pasitaikius progai lekia prie jūros jo gaudyti. Mus sieja bendras vardiklis - vėjas ir bangos“, - šypsosi Greta.

Buvo ir Filipinuose. Egzotiškoje ir ne vienam ekstremalui neblogai pažįstamoje Borakajaus saloje jos čiuožimo mokytojas Vykintas Lukoševičius įkūręs jėgos aitvarų stotį.

„Tenykštis klimatas labai tinka plaukioti. Ten nuolat pučia palankūs vėjai, kurių gaudyti susirenka skraidytojai iš viso pasaulio“, - būsimiems malonumams jau rengiasi Greta. Net ryklių nebijo? „Ryklių ten yra, bet jie neperplaukia koralinio rifo, kuris salą skiria nuo vandenyno“, - jau spėjo sužinoti drąsuolė.

Ką apie naują pomėgį mano jos sesuo Anželika? Gal ir pati skraido? „Ne ji tik stebi nuo kranto. Kartais prieš maudymąsi įlenda į mano hidrokostiumą, bet tik todėl, kad su juo vandenyje šilta ir jis neskęsta“, - savo drąsa šiek tiek didžiuojasi Greta. Užtat tėvai džiaugiasi, kad duktė susirado dar vieną įdomų pomėgį. „Svarbu savo gyvenimą kurti klausantis širdies. Tik tada jausiesi laisva ir laiminga“, - įsitikinusi Greta.