Bet ji pasuko kitu keliu - atsisakė karjeros televizijoje ir pasinėrė į muziką, kuri, nors ir daug kam patinka, negarantuoja masinio populiarumo. Nepaisant pastaruoju metu užgriuvusio išbandymo šlove ir net persekiojusių ligų, iš Jurgos muzikos ir eilių sklinda optimizmas. „Žinau, kad naivus džiaugsmas ką nors gali sunervinti, tačiau nieko negaliu padaryti“, - yra rašiusi savo „Jurgoraštyje“, spausdinamame jos interneto svetainėje https://www.jurgamusic.com.
Prieš savaitę Jurga grįžo iš Švedijos miesto Karlshamno, kur dalyvavo jubiliejiniame, 20-ajame, tarptautiniame Baltijos dainos festivalyje („Baltic Song Festival“) ir tapo nugalėtoja - komisija ir publika liko sužavėta jos pasirodymo. Atlikusi savo kūrybos dainą „5th Season“, J.Šeduikytė sulaukė daugiausia simpatijų ir pelnė pagrindinį festivalio prizą - 35 000 Švedijos kronų (beveik 13 000 litų). Beje, net tapusi tarptautinio festivalio nugalėtoja, Jurga nemiega ant laurų - praėjusį savaitgalį koncertavo Palangoje, numatyti jos naujojo hito „5th Season“ vaizdo klipo filmavimai.
- Kaip atsidūrei festivalyje? Ar tik ne per senas geras pažintis, įgytas konkurso „Fizz Superstar“ metu?
- Tikrai ne. Tiesą sakant, iki paskutinės akimirkos nežinojau, kad tai - konkursas: maniau, kad važiuojame į festivalį, kuris papildo Karlshamno miesto šventę.
- Šiame festivalyje dalyvavo atlikėjai iš Švedijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Airijos, Islandijos, Italijos ir Vengrijos, o tiesioginę konkurso transliaciją ir vaizdo įrašą buvo galima išvysti įvairiose Europos šalyse, per palydovinę televiziją. Ar dainuodama labai jaudinaisi?
- Tai buvo geriausia proga susitvarkyti su scenos baime, kuri liejosi per kraštus. Atsimenu, kaip finale, prieš einant į sceną sudainuoti „5th Season“, suspazmavo skrandį. Bandžiau atsigulti, vaikščioti nekreipdama į tai dėmesio - niekas nepadėjo. Pagaliau susiradau ramų kampą ir ėmiau niūniuoti ramią naują dainą - kaip ranka viską nuėmė. Dar kartą įsitikinau, kad muzika - geriausi raminamieji vaistai.
- Vykai į popdainos konkursą, bet dainavai tikrai ne popsinę dainą. Nebijojai iškristi iš konteksto? O gal taip elgeisi specialiai?
- Kaip tik nieko nedarėme specialiai. Kontekstų pasaulyje - milijonai, o tu - tik viena. Visą laiką derindamasi prie kitų, gali visiškai išprotėti ir pamesti savo giją. Buvau tokia, kokia esu - iškrintanti iš konteksto - ir švedams šįkart būtent tai patiko. Lieka tik džiūgauti ir kurti toliau.
- Nugalėtojos dainą „5th Season“ dainavai su ašaromis akyse. Kas tave taip sujaudino?
- Kai sužinojau, kad tapau nugalėtoja, dainą teko pakartoti. Nuostabą nustelbė džiaugsmas ir vaikiškas palengvėjimas, o ašarą išprovokavo tas keistas ir netikėtas pripažinimas to, kas tu esi. Nuostabus jausmas.
- Praeityje šį festivalį laimėjusi kaimynų latvių grupė „Brain Storm“ padarė tarptautinę karjerą. Ar esi jai pasirengusi?
- Niekas nežino, kaip viskas bus toliau. Ramiai kuriu, savęs nestabdau: jei daina rašosi angliškai, rašau, jei lietuviškai - tegul būna lietuviška... Kiekvienas atlikėjas savo ateitį norėtų sieti su užsieniu, tačiau esu realistė - gali ir nepavykti, gali tekti viską daryti savo jėgomis. Laiko tam turiu pakankamai, tiek, kiek pareikalaus muzika. Ypač džiugu dėl pergalės - kaip tik ketinome grįžę filmuoti „5th Season“ vaizdo klipą: dabar turime patvirtinimą, kad pasirinkome tikrai tą dainą.
- Karlshamne dalyvavai miesto šventėje. Kaip apskritai švedai linksminasi? Santūriau ar audringiau nei lietuviai?
- Švedai labai linksmi ir savęs neribojantys - rytą visas miestelis skendėdavo šiukšlėse, paskui apsitvarkydavo - ir vėl viskas iš naujo. Net nežinau, ar tai išskirtinis jų bruožas? Labiau man įstrigo muzikos pasiūla gatvėse, kur pasirodymus rengė įvairiausi atlikėjai. Nesupykčiau, jei Palangos J.Basanavičiaus gatvėje vyktų kas nors panašaus.
- Kas labiausiai įsiminė kelionėje į Švediją?
- Kai po konkurso manęs kažkas juokais paklausė, koks įvykis man buvo įsimintiniausias, atsakiau, kad kelionė į Terno salą. Nuplaukę į ją laivu tris valandas klaidžiojome po uolėtas gyvenvietes, kiurksojome prie jūros, meditavome su vadybininkais Laura ir Vaidu, kvailiojome su vengrų grupe „Amber Smith“. Tai buvo viena įspūdingiausių ir labiausiai atpalaiduojančių kelionės akimirkų. Norėčiau gyventi tokioje saloje.
- Grįžusi namo vėl pasinėrei į darbus. Kaip jautiesi, juk pavasarį dėl sveikatos problemų teko pagulėti net ligoninėje?
- Tam tikra prasme jaučiuosi pelnytai sulaukusi pripažinimo. Juk pirma teko daug išgyventi, daug liūdėti ir vis kam nors pasiryžti. Prieš anginos operaciją buvau pervargusi. Dabar džiūgauju dėl grįžusių jėgų, dėl netikėtos sėkmės ir puikaus komandinio darbo įvertinimo. Esu labai dėkinga savo grupei - Pauliui, Romui, Vyčiui ir Mariui - su jais išmokau iš „5th Season“ išgauti reikiamą spalvą.
- Net sirgdama įrašinėjai dainas naujajam albumui „Instrukcija“. Ar esi linkusi laikytis instrukcijų?
- Naujausi įvykiai rodo, kad jokių instrukcijų laikytis nereikia. Vienintelė instrukcija - kai kurių žmonių prabanga laikomas nuoširdus tikėjimas tuo, ką darai. Kol kas tai - vienintelė taisyklė, kuri tiek man pačiai, tiek aplinkiniams teikia tikrą džiaugsmą.
- Tavo muzika vadinama nauju vėju Lietuvos poppadangėje. Bet iš pradžių juk nebuvo lengva.
- Pradžia visuomet sunki, nes tenka patikėti savo jėgomis ir pasverti norą užsiimti tuo, kas svarbu. Visuomet kyla klausimas - ar sugebėsi. Tuomet labai svarbi parama iš šalies: kartais užtenka trumpo paskatinimo „daryk“, kartais pavyksta komandinis darbas. Labai džiaugiuosi, kad reikiamu metu manimi patikėjo Andrius Mamontovas. Dabar jau jaučiu, kad viską galiu daryti pati.
- Kažkada kūrei ir dainavai sambas ir bosanovas. Kaip manai, ar neatėjo laikas jas vėl prisiminti?
- Ne kūriau, o „chaltūrinau“. (Juokiasi.) Man iki šiol patinka ispaniška ritmiška ir portugališka svajinga muzika, džiaugiuosi, kad jos įkvėpė mano pačios dainas. Visuomet norėjau daryti viską savaip ir laužyti taisykles.
- Tavo gerbėjai tave jau vadina lietuvių Audrey Tautou. Gal po vaidmenų miuzikluose „Tadas Blinda“, „Ugnies medžioklė su varovais“ iš tiesų galima tave vadinti aktore?
- Su Audrey tikrai rasčiau bendrą kalbą, aprodyčiau jai ne mažiau smagias Vilniaus vietas nei Paryžiuje. Jei tik kada ji atvažiuotų į svečius. Visi labiausiai mėgstame aktorius, kurie ne vaidina, o tarsi būna. Mėgstu persikūnyti į įvairius charakterius, todėl dabar aktoriaus meno mokausi iš savo rašomos pasakos herojų. K.Stanislavskio „jeigu“ yra mėgstamiausias mano žaidimas, todėl kas žino, gal kada ir tapsiu kokiu kino ar teatro personažu? Kol kas vaidinu save ir gaunu už tai gerus pažymius. (Šypsosi.)
- Prieš metus tave užklupo didžiulė šlovė - susišlavei daug muzikinių apdovanojimų. Ar lengva tada buvo nesužvaigždėti?
- Tiesiog dariau tai, ką, manau, sugebu geriausiai ir kas teikia daugiausia malonumo. Visuomet norėjau ką nors pasakyti nebuitine kalba, todėl labai apsidžiaugiau susipažinusi su tikromis dainuojančiomis asmenybėmis - Peterio Gabrielio muzika, „Cocteau Twins“ „paukščių kalba“ ir t.t. Deja, sužvaigždėti dažnam pasitaiko, nes tik princai nuo vaikystės sulaukia daug dėmesio. Klausimas, ar tapsi ligoniu, manančiu, kad viską jau padarei, ar dirbsi toliau. Noras tobulėti turbūt ir yra tai, kas lemia sėkmę.
- Išlaikyti sėkmę būtų padėjusi ir televizija, bet jos atsisakei. Ar nesigaili?
- Jei darai taip, kaip jauti, gailėtis kvaila. Galvojant, „kas būtų, jeigu būtų“, galima ir išprotėti. Jei kada grįšiu į televiziją, net neabejoju, kad tada būsiu naudingesnė, nei iš jos pasitraukdama. Man visuomet atrodė, kad televizijoje dirba tik tie žmonės, kurie turi savitą patirtį ir nebijo išdėstyti subjektyvaus požiūrio.
- Kur semiesi idėjų kūrybai, dainoms?
- Idėjos sklando ore, reikia tik jas išgaudyti. Budrumą padeda sužadinti ir kelionės, todėl jas labai mėgstu. Naujas vietas ir naujus įspūdžius visuomet atspindi tai, ką darai. Neseniai lankydamasi Naujojoje Zelandijoje supratau, kad žmonės visame pasaulyje mąsto vienodai. Naujoji Zelandija - laisvos muzikos šalis. Įvairiausi muzikos stiliai, pagarba originalumui ir nuostaba išgirdus žodį „formatas“ - visa tai jai būdinga.
- Gegužės mėnesį koncertavai Vokietijoje, Anabergo pilyje. Mėgsti keliauti?
- Esu keliauninkė, mėgstu pažindintis su pasauliu ir jo grožiu. Labiausiai įkvepia kalnai - Alpėse pradėjau rašyti savo pasaką, prie vienos kalnų upės atsirado ir kelių dainų tekstai.
- Turi ne tik stiprų balsą, bet ir tokį pat humoro jausmą? Ar visada jis tau pagelbėja?
- Mano humoro jausmą dažniausiai įvertina aplinkiniai. Tegalėčiau pasakyti, kad gyvenime humoras tikrai egzistuoja - niekaip kitaip negalėčiau paaiškinti iki ašarų juokingų situacijų, į kurias papuolu. Apie tokius atvejus kalbėti nėra prasmės, nes jie žavūs ir juokingi tik tuomet, kai atsitinka. Tai - savotiškos pamokos, patikrinimai. Jeigu sugebi iš savęs pasijuokti, nuotaika pasitaiso visai dienai. Jei susinervini - priešingai, būni niūri kaip debesis. Humoras yra geriausia terapija.
- Kartais pasirodai reklamose, dalyvauji visuomeninėse akcijose. Ar tai tau įdomu ar tiesiog atlieki žurnalistinį tyrimą?
- Bijau prisikalbėti, bet kol kas darau tai, kas smagu. Akcija „Miestas gamtoje“ - smagi. Dainuoti man - smagu. Dalyvauti užsienio festivalyje buvo smagu. Filmuoti klipą irgi smagu. Kai turi pakankamai jėgų ir noro, darbas tampa malonumu. Nenoriu prarasti šio pojūčio.
- Esi sakiusi, kad parduotuvėms negaili laiko, o pirkiniams - pinigų. Tik kodėl į jas eini su asmeniniu stilistu, o ne su drauge?
- Todėl, kad su juo jaučiuosi kur kas ramiau - radau žmonių, kuriančių drabužius, kurie man yra arčiausiai širdies. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su kūrybos namais „Trinitė“. Mergaitės-berniuko įvaizdis, griežtumo ir švelnumo, moteriškumo derinys - tai, ko visuomet ieškau drabužiuose.
- Daugiau nei prieš metus įkūrei savo interneto svetainę. Pasijutai labiau nepriklausoma nuo spaudos, o gal tai - nuosavo verslo pradžia?
- Atlikėjo interneto svetainė neduoda pajamų, todėl tai nėra verslas. Labai džiaugiuosi visais, užklystančiais į mano „Pievą“, - visuomet norėjau susipažinti su žmonėmis, kurie nėra abejingi muzikai.
- Baigei žurnalistiką, o ne dainavimą...
- Pasidedi žurnalisto diplomą į stalčių ir dainuoji. Jei staiga pritrūksta diplomo, pastudijuoji. Nors ne, geriau studijuoti tada, kai pritrūksta išraiškos formų ir žinių, kaip tai padaryti naujai. Turiu svajonę studijuoti kompoziciją ir harmoniją, bet kur nors kitur, ne Lietuvoje. Tam dabar ir atidėsiu savo laimėjimo dalį.
Man labai svarbu žmonių parama. Tik nebūtinai ji turi būti masinė. Nes tai tikrai ne vienintelė nuoširdaus dainavimo sąlyga.