Lrytas.lt videonaujienose galite žiūrėti reportažą.
Jos dažniau renkasi kitokius malonumus, tačiau visos sutinka, kad gamtos gėrybės - geros sveikatos ir energijos šaltinis.
Rita Dapkutė, Vilniaus miesto tarybos narė:
„Vasarą man visas pramogas atstoja vanduo. Ne grybavimas, uogavimas ar žvejyba, o plaukimas, maudymasis. Jei tik galėčiau, kas savaitę skrisčiau į kokį tolimą, šiltą kraštą, kur nėra žmonių, kur tik smėlis ir jūra, ir maudyčiausi, gal net prisiminčiau žvejybą. Mano tėvas buvo užkietėjęs žvejys, todėl kažkada žvejoti į laivą paimdavo ir mane. Bet tai man nebuvo pramoga, greičiau - savęs išbandymas. Kartą žvejojant Floridoje man užkibo milžiniška žuvis. Kol ją ištraukiau, visas rankas iki kraujo apsidraskiau.
Šiuo metu poilsio man kol kas nenusimato. Užgriuvo daugybė darbų, susijusių su naujos laidos filmavimu, turiu nemažai vertimų, su draugu Johnu baigiame statyti namą, todėl atostogauti ištrūksiu tik rugsėjo pabaigoje. Kol kas gyvename persikraustymo nuotaikomis, „ant dėžių“, ir ne uogos ar grybai galvoje.
Ką galėčiau pasakyti apie uogavimą, grybavimą, žvejybą ir kitokius lietuvių malonumus? Man patinka žiūrėti, kaip tai daro kiti, tačiau pačiai daryti - ne prie širdies. Nesu tipiška lietuvė, kuriai patinka tokie dalykai. Bet grybaujančioms, uogaujančioms, uogienes verdančioms moterims jaučiu didžiulę pagarbą. Nesuprantu, kaip jos tam randa laiko.
Uogas aš irgi labai mėgstu. Tik jas valgau labai keistai - šaldytas. Prisišaldau šaldiklyje vyšnių, aviečių, braškių ir valgau sušalusias. Kadangi esu didelė ledų mėgėja, šaldytos uogos man tampa ledų pakaitalu. Uogas ir uogienes mėgstu visokias, tik dėl ligos (R.Dapkutė serga cukriniu diabetu, - red.) turiu valgyti saikingai.
Turiu draugą bitininką, todėl vasarą pasimėgauju ne tik uogomis, bet ir medumi. Bet ir vėl - dėl ligos - saikingai“.
Palmira Galkontaitė, žurnalistė:
„Vasarą man pats didžiausias „kaifas“ (ir mano vyras Egidijus tai supranta) - vienai išvažiuoti į Molėtų rajone esančią mūsų sodybą. Šiemet ten irgi praleidau dvi savaites, gyvenau atsiskyrusi nuo žmonių. Nusivežiau krūvą knygų, skaičiau, džiaugiausi tuo, ką turiu. Gėrėjausi saulėlydžiais, pamažu išmokau atskirti paukščių balsus: kaip griežlės griežia, volungės ulba... Netoli yra ežeras, kuriame maudžiausi, arba eidavau į kaimą nusipirkti maisto.
Kai kas nors man paskambina ar parašo žinutę ir paklausia, kokie kaime orai, visada atsakau, kad puikūs. Lyja ar nelyja, šviečia saulė ar rūkas po nakties nuo pievų kyla, man viskas patinka. Iš to gražumo kartais net netenku kvapo!
Beje, nesėdžiu dvi savaites visiškai viena - draugės atvažiuoja, Egidijus su Kristupėliu savaitgaliais aplanko. Bet išvažiuoja ir vėl lieku viena. Kai atvažiuoja Kristupas, einame uogauti. Indelį mėlynių vaikui atneša kuri nors kaimynė, močiutės duoda. Anksčiau, žinoma, ir pati uogaudavau, virdavau uogienes. Dabar - ne.
Nežinau, kur netoli mūsų sodybos auga grybai, bet vietiniai sako, kad jų šiemet nelabai yra. Vaikštinėti po mišką ir ieškoti gaila laiko. Verčiau skaityti knygas. Paprastai grįžusi iš darbo teįstengiu permesti vos porą knygos puslapių ir užmiegu. O sodyboje perskaičiau net keletą puikių knygų.
Sode jau noksta obuoliai. Vienais metais jų būna, kitais - ne. Kai smarkiai uždera, ieškome žmonių, kurie norėtų juos nusiskinti ar nukritusius susirinkti. Mėgstame obuolius, bet kiek jų galime vieni suvalgyti? Kiek spėjame, valgome, kepu pyragą su obuoliais. Dabar, kai parduotuvėse yra šaldytos bemielės tešlos, tokį paruošti vieni niekai. Valandą prieš kepimą tešlą reikia atšildyti, pakočioti, supjaustyti 4 obuolius, juos apibarstyti cukrumi ir cinamonu, sudėti ant vieno tešlos sluoksnio, uždengti kitu ir pašauti į orkaitę. Išeina skaniausias pyragas pasaulyje! Aš jį vadinu ne obuolių, o tinginių pyragu arba greituku. Mėgstame valgyti jį kol dar karštas, užsigerdami pienu, su grietine. Kai atšąla, skanu su ledais“.
Jolanta Sargautytė, vizažistė:
„Jaučiu didžiulę silpnybę braškėms. Prieš jas man visos kitos uogos nublanksta. Miško uogos - skanu, bet nealpstu nei dėl aviečių, nei mėlynių, nei gervuogių. Iš proto einu tik dėl braškių. Galiu jas valgyti su cukrumi, su pienu, saldžiosiomis paprikomis ir net su mėsa. Prie mėsos jos man atstoja garnyrą. Braškės su raudonosiomis paprikomis arba su mėsa - tiesiog gurmaniška! Man labai svarbu gražiai patiektas maistas. Sutinku, kad labai skanu ir kiaušinienė su kumpiu, bet negaliu jos valgyti, nes ji... negražiai atrodo. O braškės tokios gražiai raudonos! Prisivalgiusi jų jaučiuosi žvalesnė, net nuotaika pagerėja. Be to, jos lengvai virškinamos. Braškės pasibaigia - ir uogų sezonas man pasibaigia.
Deja, braškių torto kepti nemoku - su kulinarija man prastai. Braškių uogienių irgi neprisiviriau, nes jos man skanesnės nevirtos. Užtai mano mama, irgi pamišusi dėl braškių, ir man išvirė. Pati, užuot virusi, visą mėnesį važiuodavau pas mamą ir valgydavau žalias.
Labai mėgstu grybauti. Bet vasarą turiu labai daug darbo, tad į mišką traukiu tik rudenį - kai miškas nurimsta, tampa gražesnis, sodresnių spalvų. Dažniausiai - į Labanoro girią. Neturiu savo vietos. Važiuodama keliu kur sustoju, ten ir grybauju. Grybingą vietą kažkaip pajuntu. Grybauti man - ne rinkti grybus, ilsėtis. Paprastai dirbdama tiek prisibendrauju su žmonėmis, kad vaikščioti po mišką su pintine tampa tikru atsipalaidavimu. Svarbu ne tiek rezultatas, kiek pats grybų rinkimas. Labai mėgstu voveraites. Jas valgau ir vasarą, ir žiemą. Konservuotų voveraičių nemėgstu, todėl užšaldau. Per Kalėdas - tai pagrindinis patiekalas“.