Žinios apie baisius įvykius ar kraują stingdančius nusikaltimus. Kasdieniai susidūrimai su mažomis ir didelėmis kliūtimis, stresai.
Baimės tarsi radiacija kaupiasi kartu su genuose užkoduotomis tolimų protėvių baimėmis.
Jei paanalizuotume jų kilmę, ne vieną nustebintų, kad taip dažnai patiriama viršininko baimė tėra atavizmas - tolimas atgarsis baimingos pagarbos pirmykštės genties vadui.
Nors dabar viršininkas yra praradęs išoriškai gąsdinančią išvaizdą, jam pavaldžių šiuolaikinių žmonių reakcija liko tokia pat, kaip ir tolimų protėvių: krūtinėje daužosi širdis, smarkiai padažnėja pulsas, įsitempia raumenys, suaktyvėja kraujotaka.
Šios ir kitos reakcijos padeda žmogui pasiruošti gynybai arba bėgti nuo pavojaus. Iš savo urvinių protėvių paveldėjome visą baimių ir fobijų kolekciją. Ar šiuolaikiniame pasaulyje jos vis dar reikalingos? Gal jos tik apsunkina ir taip nelengvą šiuolaikinio žmogaus gyvenimą?
Stipriai sukausto protą
Šiuolaikiniams žmonėms labai dažnai tenka susikaupti ir greitai priimti tinkamą sprendimą. Tačiau dažnai tam sukliudo išgąstis.
Smegenų darbui reikia daug energijos, o mirtino pavojaus akivaizdoje energijos dažnai nelieka. Psichologai teigia, kad apimtas streso žmogus išeitį gali rasti tik atsitiktinai, dažniausiai pasikliaudamas vien nuojauta.
Ar galima nuslopinti baimės jausmą? Tuo domisi viso pasaulio mokslininkai. Puerto Riko medicinos mokyklos mokslininkai atliko bandymus su žiurkėmis. Tyrėjams pavyko gyvūnams dirbtinai prislopinti baimės jausmą. Pirma jie išmokė žiurkes bijoti konkretaus signalo - vos išgirdusios švilpuką, jos pajusdavo elektros smūgį.
Tačiau žiurkės, kurių baimės centrą, esantį smegenų kaktos srityje, „išjungdavo“ toje vietoje įterpti elektrodai, liovėsi reagavusios į grėsmingąjį švilpuką. Jų gentainės, kurios neturėjo tokio „baimės mygtuko“, tiesiog sustabarėdavo iš baimės vos išgirdusios pirmuosius švilptelėjimus.
Tačiau ar būtina apsaugoti žmogų nuo baimės? Viskas priklauso nuo to, kiek baimė jį užvaldo, kiek aptemdo jam protą.
Baugina vienatvė ir mirtis
Rusų psichoterapeutas Markas Sandomirskis išskyrė keturias baimės rūšis, su kuriomis žmogus susiduria dažniausiai ir kurios labiausiai jį išmuša iš vėžių.
Labiausiai suaugę žmonės bijo mirties. Ši baimė sukausto net tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo bebaimiai. Pavyzdžiui, žmonės, pamėgę itin rizikingas sporto šakas, dažniau nei kiti patenka į akistatą su baime.
Rizikuojant, patiriant didelį stresą, iš pradžių adrenalino kiekis kraujyje smarkiai padidėja, po to - nuslūgsta. Galimybė pasimėgauti atsipalaidavimu ir traukia žaisti tokius pavojingus žaidimus.
Kita svarbi baimė - vienatvės. Bene dažniausiai ji pasireiškia šeimoje, tarp sutuoktinių, vaikų ir tėvų. Kai motina perdėtai rūpinasi savo vaiku, tai ji dažniausiai daro iš baimės būti niekam nereikalingai arba likti vienai. Pagrindinių baimių sąrašą užbaigia atsakomybės baimė ir gyvenimo prasmės trūkumo baimė.
Labiausiai kenkia organizmui
Žmonija turėjo pakankamai laiko susipažinti su visomis savo baimėmis. Išmėgino ne vieną būdą, kaip jas suvaldyti.
Prieš penkis tūkstančius metų sanskrito kalba parašytose vedų knygose baimė buvo įvertinta kaip labiausiai kenkianti žmogaus organizmui, sutrikdanti sveikatą ir atimanti gyvenimo džiaugsmą.
Dabar apie tai kalba psichikos sveikatos specialistai. Norintiems įveikti baimę jie taiko ir klasikinius psichoanalitinius, ir nuolat tobulinamus psichoterapinius metodus.
Į save - tarsi iš šalies
Vienas madingiausių metodų, padedančių žmogui susidoroti su baimės pertekliumi, - persikūnijimas. Jo autorius - psichoterapeutas Bertas Hellingeris.
Jis pasiūlė terapinių grupių dalyviams, kad šie savo patirtus baisius išgyvenimus ar stresą leistų suvaidinti kitiems grupės dalyviams.
Pats „baimės autorius“, vadovaujamas psichoterapeuto, visa tai stebi iš šalies ir koreguoja. Jis gali įtraukti į veiksmą kitus asmenis arba pasufleruoti reikiamą tekstą.
Toks savojo tragiško epizodo stebėjimas iš šalies bene geriausiai padeda žmogui suprasti, kas jam darosi.
Tikrų situacijų imitacija
Psichologai taiko ir kitą labai efektyvų būdą, padedantį atsikratyti tiek paprastų baimių, tiek fobijų - liguistų, įsisenėjusių baimių. Tai treniruotės specialiai sukurtoje bauginamoje situacijoje.
Tai padeda itin greitai įveikti, pavyzdžiui, skrydžio lėktuvu baimę. Norinčių nugalėti šią baimę grupė laidotuvių biuro mašina vežama į oro uostą. Jiems nuolat aiškinamos saugumo taisyklės, primenant, kokios nelaimės jų gali laukti. Treneris aiškina ne tiek skrydžio lėktuvu privalumus, kiek pabrėžia trūkumus.
Visi prietaisai ir daiktai lėktuve, turintys neva užtikrinti skrydžio saugumą, - itin stiprūs saugos diržai, deguonies kaukės, popieriniai vėmimo maišeliai - sukelia dar daugiau baimės.
Pilotai taip pat pasistengia, kad patirtas įspūdis liktų neišdildomas - jie ore daro įvairiausius triukus.
Keleivių ausinėse nuolat skambantis psichologo balsas patarinėja, kaip atsipalaiduoti, susitvardyti ekstremaliose situacijose ir nepulti į paniką, kaip pastebėti pirmuosius baimės signalus ir kaip juos nugalėjus tapti stipresniam.
Pirmąją treniruotę dalyviai įvertina dvejopai: vienu metu buvo ir šaunu, ir baisu. Jau po poros tokių seansų jie išmoksta valdyti savo baimę ir jai nepasiduoti tikrose situacijose.
Lygiai taip pat galima įveikti ir kitas baimes, pavyzdžiui, baimę vairuoti automobilį, nardyti ar aukščio baimę.
Padeda greitai reaguoti
Kiekvienam metodui, padedančiam įveikti baimę, reikia laiko ir pastangų. Pirmasis tvirtas žingsnis - pripažinti savo baimę: „Aš bijau, ir tai man trukdo“.
Tuomet liks tik nedidelis atstumas iki paskutinio žingsnio: „Aš bijau, bet man tai nebetrukdo“. Juk žmogus ne be reikalo turi baimės jausmą. Šis jausmas gali tapti viena stiprybių, asmens sargybiniu, padedančiu susikaupti ir greitai reaguoti nesaugiomis aplinkybėmis.