Indrė Jonušytė: „Išlepau kaip tikra graikė“

Žinoma, būna dienų, kai Graikijos nekenčiu dėl alinamų karščių, užsispyrusių jos gyventojų, keistų gyvenimo normų ir taisyklių. Tačiau kol kas negalėčiau jos iškeisti į jokią kitą šalį. Dauguma dalykų man jau savi ir malonūs“, - prisipažįsta diplomuota verslo vadybininkė ir jauna rašytoja Indrė Jonušytė.

Kelias vasaras Graikijoje dirbusi panevėžietė (deja, jau buvusi!) viską, ką ten pamatė ir patyrė, aprašė trijuose meilės romanuose „Rožių sala“, „Angelų žaidimai“ ir „Jūros akmenukų karoliai“. Viliasi, kad jos pajausto ir pamatyto pasaulio atspindžiai pasieks ir Lietuvą, o jos herojų likimai, jų meilės istorijos nuspalvins lietuvišką tikrovę. Indrės knygos pulsuoja karštais jausmais, aistra, žavi nepaprastu gamtos grožiu. Jose pilna meilės scenų. Kartais - šokiruojančių, kartais - net graudinančių. Pati Indrė savo rašymo nesureikšmina - romanus vadina skaitalais merginoms prieš naktį. Pažada, kad kai labiau subręs ir pamatys daugiau pasaulio, rašys kitokius kūrinius.

- Kai prieš kelerius metus grįžau iš Londono, namuose pasijutau gana svetima. Visi draugai liko Londone. Man reikėjo susiimti ir baigti mokslus universitete. Mokslo metai žadėjo būti nuobodūs ir su tuo buvau susitaikiusi. Laimė, keliaudama rašydavau dienoraščius, užrašų knygutėse jau nebetilpo mintys. Susikaupė be galo daug įspūdžių, sutikau nuostabių žmonių, spalvingų charakterių. Po truputėlį viską pradėjau dėlioti į istoriją ir net pati nepajutau, kaip į tai įsitraukiau. Rašymas man tapo tarsi žaidimu.

- Iš tiesų idėją parašyti meilės romaną man pakišo mama. Romantiškos knygos apie meilę visame pasaulyje yra gana populiarios. Žinodama, kokia mano fantazija ir laki vaizduotė, ji pasiūlė ilgus ir tamsius lietuviškos žiemos vakarus leisti ne prie televizoriaus, o prie kompiuterio. Pirmoji knyga „Rožių sala“ rašėsi savaime.

- Labai patinka. Jos visiškai kitokios nei maniškės. Jose dominuoja kitokios nuotaikos, kitokios spalvos, daug gyvenimo patirties, egzistencinių temų. Jos intriguojančios, verčia apie daug ką susimąstyti, bet kartu linksmos.

- Tiesą sakant, iki šiol rimtai nesusimąsčiau, kodėl keliauju ir vis negaliu apsistoti vienoje vietoje. Galbūt tai jau tapo mano gyvenimo būdu? Šiuo metu mano širdis - Graikijoje. Tačiau darbas ir gyvenimas čia sezoninis, tai reiškia, kad žiemą turėsiu kurnors išvažiuoti. Vasarą čia intensyvus darbymetis, atvažiuoja daugybė draugų, nuolat sutinku įdomių žmonių. Ilga nesibaigianti fiesta - vakarėliai, paplūdimiai, saulė, ilgos vakarienės, minios žmonių - teikia įspūdžių, bet ir išsekina. Jau liepą pradedame laukti rugsėjo, kai atvės, kai išsivažinės turistai ir pagaliau bus galima atsipūsti. Tuo tarpu Londoną galiu vadinti savo antraisiais namais, į kuriuos paprasta grįžti, gera tam tikrą laiką pabūti. Ten gyvena geriausi mano draugai, tą miestą neblogai pažįstu.

Tačiau Londonas nėra vieta, kur visą laiką jausčiausi gerai. Mėgstu saulę ir karštį, todėl žiema Londone labai prailgsta. Bet ten lengva rasti puikiai mokamą darbą, jaukų butą gražioje vietoje. Žinoma, mano klajokliškas gyvenimas turi ir pliusų, ir minusų.

- Į Ameriką išvažiavau visiškai netikėtai, paskatinta jaunatviško maksimalizmo. Namuose turėjau viską, ką devyniolikmetė gali turėti. Studijavau Vilniuje, su draugu gyvenau nuostabioje vietoje šalia Vingio parko, turėjau daugybę draugų ir jaučiausi laiminga. Tačiau nusprendžiau dalyvauti studentų mainų programoje. Dabar esu tikra, kad tai buvo likimas. Nors svetima kultūra mane gerokai išgąsdino, bet tai buvo tarsi pirmasis žingsnis savęs pažinimo link.

- Ten gyvendama įsimylėjau, bet, ko gero, ne tiek konkretų žmogų, kiek jo kitoniškumą. Toji draugystė ir meilė buvo pilna paradoksų ir smalsumo. Apie vestuves pradėjome kalbėti tik tada, kai man atėjo laikas palikti Ameriką. Jis buvo pasiryžęs bet kokiu būdu mane sulaikyti. Jei tada būčiau paklausiusi, galbūt dabar būčiau nerūpestingai gyvenusi kuriame nors žaliame Bostono ar Filadelfijos, kur jau ieškojomės buto, priemiestyje ir auginusi vaikučius. Tačiau rugsėjo 11-osios įvykiai paskatino mane išvykti. Tuo metu Amerikoje buvo labai neramu, niekas nebuvo tikras, kas įvyks rytoj. Maniau, jeigu mums lemta būti kartu, tai viskam aprimus ką nors sugalvosime. Tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme.

- Pasiėmiau akademines atostogas ir išvykau į Londoną. Lietuva po Amerikos man atrodė tarsi susitraukusi, žmonės - nedraugiški, senamadiški ir nuobodūs. O Londonas buvo kaip tik tai, ko troškau. Gyvenimas ten virte virė, o kai tau dvidešimt vieneri, tai sužavi ir pavergia. Vis dėlto Europa man labai prie širdies. Niekas neatstoja jos senamiesčių ir akmenukais grįstų gatvelių. Be to, Londonas - miestas, į kurį dar iki Lietuvos priėmimo į ES patraukė nemažai lietuvių.

- Su keliais draugais planavome atidaryti meno galeriją. Mano tėvas kuria fantastiškas skulptūrėles, kurias norėjome eksponuoti ir pardavinėti Londone. Keli draugai užsiima menine fotografija ir tapyba. Tačiau buvome nepasirengę materialiai. Londone norint ko nors imtis, reikia turėti arba daug pinigų, arba ką nors svarbaus pažinoti, arba atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kita vertus, savo ateities šitame mieste neįsivaizdavau, tad pradėti verslą, matyt, nebuvo pakankamai motyvų. Juo labiau kad vasarą ilsėtis, dirbti ir rašyti vis lėkdavau į Rodo salą.

- Vasarą viešbutyje be galo daug darbo, todėl beveik nėra jokios galimybės pakeliauti. Kol kas esu buvusi tik Atėnuose, aplankiau Kretos ir Milos salas, gyvenau Rode, o šiuo metu esu apsistojusi Santorine. Graikiją labai myliu dėl jos klimato, grožio ir maisto. Nebegaliu įsivaizduoti vasaros be jūros ir graikiško šurmulio. Mano bosas net juokauja, kad esu tobulas tautų mišinys. Nesu graikė, bet manyje tiek daug graikiškos dvasios, kad galiu būti laikoma viena jų, be to, turiu ir gerų šiaurietiškų savybių. Stengtis pritapti čia nereikia. Reikia tiesiog įsilieti į gyvenimą, priimti viską, kaip yra, pažvelgti į viską vietinių žmonių akimis.

- Ir Londone, ir Santorine dirbu viešbučio administratore. Tenka daug bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Pažinti juos padeda ir tai, kad kalbu angliškai, rusiškai, ispaniškai. Labai šauni mano bendradarbių komanda. Dirbu nuo trijų dienos, tad laiką iki pietų leidžiu romantiškame laukiniame paplūdimyje po savo namo langais. Darbą baigiu prieš vidurnaktį. Tuomet susitinku su draugais vakarienės, einame į klubą arba rengiame vakarėlius namuose prie baseino. Rimtam rašymui laiko beveik nelieka, bet mano užrašėliai nuolat papildomi. Kartais susirangau lovoje su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių ir rašydama praleidžiu beveik visą naktį.

- Viskas, ką matau, girdžiu, skaitau, jaučiu, turi įtakos mano kūrybai. Be to, visų mūsų meilė, emocijos, sapnai, fantazijos labai panašios. Tik aplinkybės, vieta, konkretūs žmonės, scenarijai - kiti. Esu pleputė, bet kartu smalsi, mėgstu klausytis. Esu girdėjusi tiek meilės istorijų, kad galėčiau parašyti daugybę knygų. Ir man pačiai meilė svarbi, daug mano gyvenime lemiantis veiksnys. Kartais net pernelyg ją sureikšminu. O tai, kaip visi žino, labai daug kainuoja.

- Taip, esu emocionali, lengvai įsimylinti, susižavinti, lengvai bendraujanti. Kaip ir visos mano herojės, negaliu gyventi be kelionių, dėmesio, egzotikos.

- Klystate. (Šypsosi.) Ir tarp tautiečių esu sutikusi nemažai nuostabių vyrų. Tik mūsiškiai galbūt šiek tiek drovūs, tačiau tikrai ne blogiausi. Mano knygų herojais užsieniečiai tampa tik todėl, kad veiksmas rutuliojasi svetimose šalyse.

- Į graikų karštakraujiškumą nebekreipiu dėmesio. Būtų keista, jei mergina flirtuotų, o jos draugo tai neerzintų. Neslepiamas pavydas, aistringi ginčai apie futbolą ar politiką, perdėtas garbės ir orumo vertinimas ir gynimas tikriausiai yra nacionalinio graikų charakterio bruožai. O moteris skriaudžia ir inteligentiškieji šiauriečiai. Tai konkretaus žmogaus problema. Mano knygose tai - psichologinė detalė.

- Egzotika vilioja. Visada įdomu pažinti kitas kultūras, kitaip gyvenančius ir mąstančius žmones. O šiais masinių kelionių laikais pravartu ir kuo daugiau sužinoti. Manau, kad mano knygose gausu ne tik emocijų, jausmų, intrigų, bet ir šiokių tokių žinių apie svetimas šalis, socialines sąlygas, buitį, kultūrą.

- Beveik visos mano draugės paliko Lietuva, turi draugų, tačiau gyventi su svetimtaučiais vyrais nėra paprasta. Moters ir vyro psichologija, mąstysena jau ir taip skirtingi, o ištverti ir kultūrinius skirtumus dar sunkiau. Patarti galiu tik tiek: jei myli svetimšalį, turi apsišarvuoti didžiule kantrybe. Daugelis graikus pamilusių moterų atsisako visko. Jos aukojasi, palieka gimtuosius namus, meta mokslus. Bet gyventi su graikais joms vis tiek sunku. Jie išlepinti motinų ir seserų, draugystės jiems greitai atsibosta, meilė išblėsta. Tad pietiečiais susižavėjusioms panelėms patartina neapakti ir neprarasti sveiko proto.

- Jokia paslaptis, kad į Pietų kurortus daugybė moterų ir merginų atvažiuoja gerai praleisti laiko. Kartais jos išties per daug atsipalaiduoja, ne visada elgiasi gražiai ir padoriai. Savo reputaciją Graikijoje gerokai yra sugadinusios, pavyzdžiui, britės. Pažįstu didžiąją dalį Santorino salos bendruomenės ir džiaugiuosi, kad kol kas nesulaukiau jokių neigiamų komentarų apie Lietuvos merginas.

- Širdis, žinoma, nėra laisva, ir šiuo metu Santorine gyvenu su draugu. Tačiau, kaip jau sakiau, rimti santykiai čia labai sudėtingi ir tam reikia nemažai dvasios pastangų. Įtemptas darbas, stresai, atvykstantys draugai, vakarėliai, dėmesio vienas kitam ir drauge leidžiamo laiko trūkumas tuos santykius labai apsunkina. Bet vis tiek mokomės džiaugtis kiekviena bendra vasaros akimirka. Prieš akis - keli ramūs gražūs rudens mėnesiai.

- Gyvenimas čia iš tiesų labai triukšmingas. Ypač vasarą. Didelės šeimos kiekvieną vakarą renkasi ilgos vakarienės su draugais. Vakarais namai tampa vieša vieta. Dieną vyrai, moterys ir net atostogaujantys vaikai pasineria į šeimos verslus. Net ir labai turtingi žmonės nuo ryto iki vakaro dirba kartu su samdytais darbuotojais.

- Gyvenimas kurortuose ir, tarkime, Atėnuose labai skiriasi. Čionykštis, net ir vedęs, vyras gali išeiti į klubą ir susirasti vienam vakarui turistę, kuri rytą išskris. Ir jo žmona to niekada ir nesužinos. Dideliame mieste toks nuotykis jam kainuotų santuoką. Daugelis graikių salose su vyrais gyvena tik dėl pinigų, vaikų ir šventos ramybės. Būna, kad net pažįsta meilužes, tačiau per dešimt ar dvidešimt metų su tuo susitaiko. Jos viskuo aprūpintos, apsuptos draugių, giminaičių, o vaikai turi tėvą. Vyrų nuotykiai moterims nekelia emocijų.

- Graikės labai rūpinasi susirasti vyrą, puoselėja savo išvaizdą. Jos labai žavios, mokančios sugundyti, apsukti galva, pasiekti tikslą. Tai sunkus darbas, jį net pavadinčiau menu, perduodamu iš kartos į kartą. Tačiau tenykščiai vyrai vertina ir šiauriečių moterų grožį, ir švelnų charakterį, taip pat darbštumą. Pastebėjau, kad prakalbusi graikiškai, iš vietinių sulaukiu dar daugiau dėmesio ir pagarbos.

- Džemo, arbatos, uogienių, aliejaus, prieskonių. Grįžusi iš kelionės namiškius mėgstu palepinti kokiu nors tradiciniu patiekalu, nes kiekvieno kaimo, miesto patiekalai yra dalis tos šalies kultūros.

- Mane vis dar erzina graikų nepunktualumas, įprotis rūkyti visur ir visada bei valandų valandas trunkantis plepėjimas. Bet pastebėjau, kad ir pati kai ką iš jų perėmiau - kalbėdama ėmiau smarkiau gestikuliuoti, daugybę dalykų išmokau pasakyti vien veido išraiška. Nebegaliu gyventi be vaisių kokteilių ir fetos sūrio. Vairuodama mašiną sustoju bet kur ir bet kaip, nes pastatyti ją čia keblus reikalas. Labai patinka graikiška virtuvė, išmokau gaminti, tačiau tam neturiu laiko. Be to, gyvenu šalia restorano, kurio savininkai pasirūpina, kad pas mus namuose visada būtų šviežio sūrio, pieno, kiaušinių, daržovių. Kartais gatavus patiekalus atneša tiesiai į namus. Išlepau kaip tikra graikė. Sirtakį šokti irgi moku, bet į tradicinius jo klubus vasarą neiname. Ten renkasi turistai ir rodomos jiems skirtos programos.

- Mano mėgstamiausia rašytoja - Philippa Gregory. Esu perskaičiusi net trylika jos knygų. Labai patiko „Nekaltosios mergelės meilužis“ („The Virgin's Lover“) ir „Karalienės Juokdarys“ („The Quin's Fool“). Šiuose romanuose daug istorinių faktų ir sudėtingų moterų likimų.

- Pykstu ant savęs, kai būnu silpna, kai nerandu atsakymų į man kylančius klausimus. Kai jaučiuosi sutrikusi. Nepakenčiu pernelyg didelio savo emocingumo. Jeigu mąstyčiau kaip vyras, jei turėčiau daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi, tikrai galėčiau nuveikti daugiau. Turiu draugių, kurios jau nemažai pasiekusios, tačiau tai buvo sunkus kelias, joms teko daug ką paaukoti. Aš esu šiek tiek tingi ir galbūt per daug myliu save, kad ką nors aukočiau dėl šiaip ar taip dar neaiškios ateities. Tačiau moku džiaugtis šia diena ir nebijau pasakyti, jei esu laiminga.