Arba - į Afriką. Arba - į pasaulio kraštą... Juk atostogų metas dar nesibaigė!
Gražina Sviderskytė, žurnalistė: „Baigėsi vienas didelis mano darbo ir gyvenimo etapas (dokumentinių filmų kūrimas, - red.) ir greit vėl pradėsiu vesti LNK „Žinias“. Man taip nutinka, kad „Žinios“ vis tampa uostu, į kurį sugrįžtu po tolimų kelionių. Keliauti man patinka. Patinka judėti, nesėdėti vietoje.
Tiesa, autobusu esu keliavusi labai seniai - iškart po nepriklausomybės paskelbimo. Tai buvo laikas, kai visos sienos atsidarė, visi važiavo ir niekam nerūpėjo patogumai. Mano draugų šeima turėjo autobusų bendrovę, tai norintys į juos netilpo. Atsimenu, kad ir aš autobusu tada aplankiau Rytų Vokietiją - Erfurtą, Berlyną, kitas šalis. Kelionės laikas tada nebuvo limituotas - važiuodami valgėme, miegojome... Pabundi, pažiūri pro langą - ant medžių supasi apelsinai, nematytų gėlių laukai... O ko vertos nepamirštamos naktys kempinguose! Kai atsirado dviaukščiai autobusai, buvo tikras stebuklas. Dabar nebeįsivaizduojame, kad autobuse negalėtum išgerti karštos kavos, patogiai išsitiesti. Tik kad jie važiuoja vis tiek lėtai!
Gerai tik tiek, kad pro autobuso langą gali pamatyti daugiau nei iš lėktuvo. Bet ir vėl - važiuodamas mašina pamatysi ir sužinosi dar daugiau. Neseniai filmuodami filmą „Iš XX a. slaptųjų archyvų“ su kolegomis istorikais mašina perlėkėme pusę Europos, tai iš jų išgirdau tokių dalykų, kokių joks gidas nepapasakos. Jeigu mašina ir sugenda - kokia čia bėda. Visi dabar važinėja su bankų kortelėmis, mobiliaisiais telefonais kišenėje, mašinos apdraustos. Paskambinai avarinei tarnybai, ir problemos nebėra.
Traukiniais važinėti nemėgstu - jie pas mus irgi per lėti. Važiuoti visą naktį? Aš tiek laiko neturiu. Į Vakarus apskritai traukiniu nesu važiavusi - tik į Rusiją, Ukrainą.
Užtat labai dažnai skraidau. Viskas šiais laikais vyksta greitai, ir aš reikiamoje vietoje turiu atsidurti greitai. Tarkime, šiemet nuo sausio iki kovo tiesiog gyvenau oro uostuose. Per tą laiką suspėjau pabūti Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, JAV, Airijoje... Kelionės buvo net įgrisusios.
Nemėgstu laivų, vanduo - ne mano stichija. Man jaukiau ant žemės arba virš debesų. Žinoma, kai važiuoju filmuoti į Skandinavijos šalis, kito kelio nėra - tik keltis keltu iš Talino. Neįsivaizduoju, kaip žmonės gali kelias savaites plūduriuoti jūroje, miegoti kažkelintame aukšte po vandeniu. Man nepatinka uždara erdvė. Neduok Dieve, kas atsitiktų, tai ištrūkti į denį klaidžiais koridoriais nebūtų jokios galimybės“.
Skaiva Jasevičiūtė, radijo ir TV laidų vedėja: „Jei keliauju toli - tai tik lėktuvu. Autobusu ar automobiliu tik gaištamas laikas, kurio man nuolat trūksta. Tai sau gali leisti tik tie, kurie atostogauja kelias savaites, o ne kelias dienas, kaip aš.
Šią vasarą oficialių atostogų neturėjau, bet pasidarydavau savaitgalio - 4 dienų - atostogas ir jau suspėjau aplankyti Monaką, Kanus, Nicą, Paryžių, Amsterdamą. Planuoju dar ne kartą šiemet kur nors skristi. Jei kurioje nors šalyje manęs laukia draugai, skrendu viena, jei keliauju su draugais - dar geriau.
Kiek esu pastebėjusi, Europoje labai daug žmonių keliauja dviračiais. Nors ten keliai panašūs kaip pas mus, bet dviračių takai geresni. Labai populiarūs metro, tramvajai. Nors Lietuvoje man netenka važinėti visuomeniniu transportu, bet šiuo klausimu turiu tvirtą nuomonę - kiek esu susipažinusi su užsienio praktika, metro tikrai padeda išvengti transporto kamščių. Aš visada už gerus dalykus.
Sėdėjimas lėktuve, mažoje erdvėje, manęs nevaržo, bendrakeleiviai neerzina. Svarbiausia - gerai nusiteikti. Paauglystėje netgi svajojau būti stiuardesė. Maniau, kad tai labai puiki, viena moteriškiausių profesijų. Gaila, bet dėl savo ūgio jai nelabai tikčiau. Visur, kur tik galiu, skrendu lėktuvu. Net į Latviją, kur pastaruoju metu tenka labai dažnai būti. 45 minutės skrydžio - ir vietoje.
Labai mėgstu vairuoti ir kur tik galiu, važiuoju mašina. Neįsivaizduoju savęs nevairuojančios - be automobilio niekur nesuspėčiau. Apie automobilius kai ką išmanau. Niekas nebesistebi, kai M-1 laidoje „Čia - mano radijas“ išgirsta mane vedančią rubriką „Vairuok linksmiau“.
Ką man reiškia vairuoti linksmai? Kiekvienas turi savą linksmo vairavimo metodą. Man linksma tada, kai sėdžiu gerame automobilyje, klausausi geros muzikos, o geriausia savo radijo, ir važiuoju kur nors linksmai leisti laiko. Važiuoti linksmai - nebūtinai greitai. Gali būti linksma ir lėtai važiuojant. Priklauso nuo bendrakeleivių.
Šiuo metu intensyviai ruošiuosi naujai TV3 laidai „Sudaužytų širdžių klubas“, kurios herojų teks ieškoti po visą Lietuvą, kad ir kur gyventų - mieste ar kaime. Labai rūpi su jomis susipažinti, papasakoti jų istorijas iš pirmųjų lūpų ir pamėginti išspręsti jų problemas. Taigi vienai ar su kolegomis važinėti teks dar daugiau“.
Eglė Visockaitė-Kandelis, sportinių šokių šokėja: „Dėl laiko stokos pirmenybę su vyru Andriumi teikiame kelionėms lėktuvu. Nors ilgos kelionės net ir lėktuvu vargina. Nežinau, kodėl, bet po skrydžių į Ameriką ar Kiniją labai daug laiko trunka organizmo adaptavimasis. Kartais po kelionės traukiniu jaučiuosi kur kas geriau. Blogiausia šokėjui važiuoti autobusu. Po kokių 10 valandų kelionės sąnariai sustingsta ir šokti beveik neįmanoma. Todėl autobusu leidžiamės tik į netolimas keliones.
Kai tik galime, keliaujame lėktuvais. Per penkias minutes susimetame daiktus ir lekiame į oro uostą. Stengiamės atvažiuoti laiku. Prie griežtos patikros jau pripratome, išmokome prisitaikyti. Tik kartą, sužinoję, kad į saloną negalima pasiimti mums taip reikalingos kosmetikos, ją turėjome supakuoti į specialų lagaminą. Ribota erdvė lėktuve irgi nevaržo. Skrydžio metu ne tik atsistojame, pajudame, bet net įsigudrinome daryti šokią tokią mankštą, atlikti gimnastikos pratimus. Žinoma, jei lėktuvas ima leistis ir reikalaujama sėstis ir prisisegti diržais, taip ir padarome.
Skrydžio metu Andrius dažniausiai įsijungia kompiuterį, žiūri filmus, o aš skaitau, nes namuose knygoms nelieka laiko. Problemų keliaujant lėktuvu kyla tik tada, jei kuriame nors oro uoste dingsta bagažas. Beje, visai neseniai buvo dingę abu mūsų lagaminai. Bet kadangi mano Andrius yra labai veiklus, tai įsiprašė į sandėlius ir juos susirado pats. Aptarnaujantis personalas net nežinojo, kur jų ieškoti. Jeigu vežiesi ką nors labai vertinga, reikia kroviniu pasirūpinti - apdrausti lagaminą, tai nors atgausi pinigus. Priešingu atveju oro bendrovė tavęs tik atsiprašys.
Traukiniu važiuojame tik ten, kur neskraido lėktuvai. Traukiniu vykti labai patogu, tarkime, į Rusiją, Maskvą. Vakare įlipai, rytą išsimiegojęs išlipai. Traukiniai man labai patinka. Žinoma, jei važiuoji kupė su nemaloniais pakeleiviais, tada nekas. Bet jei su draugais - net nepastebi, kaip prabėga laikas.
Ne kartą esu plaukusi laivu, keltu. Netgi ta pačia „Estonia“ kol ji nebuvo nuskendusi. Bet po to baisaus įvykio plaukti keltais kurį laiką vengėme. Bet ką daryti, jei varžybos vyksta Norvegijoje ar Švedijoje? Iki Talino važiuojame autobusu, o iš ten keliamės keltu.
Kai tik galime, stengiamės nekeliauti - ir taip sočiai prisikeliaujame. Savo malonumui nuskrendame į kokią šiltą šalį ir ilsimės prie jūros. Anksčiau mėgau važinėti dviračiu, bet dabar jo vengiu - negaliu rizikuoti. Jeigu kas atsitiks, kelis mėnesius negalėsiu šokti“.