Kiekvieną rugsėjo 1-ąją su puokštele gėlių skubėjo į mokyklą ir visus metus kantriai krimto mokslus. Vieniems sekėsi, kitiems - nelabai... Bet visi jie apie savo mokyklą ir joje praleistą laiką išsaugojo gražius prisiminimus. O prieš kiekvieną rugsėjį jaudinasi kaip kadaise...
Rimantė Šalaševičiūtė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė:
„Mano dukros jau suaugusios, į mokyklą eina tik anūkai, bet rugsėjo 1-oji man - didžiausia šventė. Kiek tik atsimenu, visada laukdavau šitos dienos. Man ir dabar gražu žiūrėti, kaip vaikai rytais į mokyklą bėga su gėlytėmis, o mokytojai paskui glėbiais nešasi jas namo. Kaip tėveliai vaikus atveda į mokyklą, o paskui su jais eina švęsti. Visos miesto kavinės tą dieną būna užimtos. Ši šventė tokia graži! Manau, kad tėvus ir vaikus ji sujungia labiau nei kuri kita.
Ką iš savo laikų prisimenu? Mokykloje buvau gera mokinė. Tik nuo aštuntos klasės ėmė nesisekti matematika. Gal kad su matematikos mokytoja ėmiau pyktis? Visada buvau tiesaus būdo, sakydavau, ką manau. Užtat kalbos, istorija sekėsi gerai. Buvau labai aktyvi - dalyvavau jaunųjų literatų, raiškiojo skaitymo konkursuose, sportavau: žaidžiau krepšinį, šokinėjau į aukštį, stūmiau rutulį. Tik chore nedainavau, nes neturėjau klausos ir dėl to iki šiol išgyvenu.
Mokytojus labai gerbiau. Jaučiau, kad jie mane nori daug ko išmokyti, padėti netaupydami laiko. Šiuo metu dalyvauju projekte „Drąsinkime ateitį“, tad netrukus turėčiau važiuoti į savąją Varnių mokyklą susitikti su mokytojais ir mokiniais. Nerimauju kaip kokia mokinukė.
Gaila, bet su buvusiais klasės draugais retai susitinkam, dažniausiai - netikėtai. Neseniai po 10 metų pertraukos atsiliepė buvusi geriausia mano klasės draugė. Ji sunkiai serga ir guli ligoninėje. Būtinai turiu ją aplankyti. Viename susiėjime Šiauliuose sutikau buvusį moksladraugį ir tik tada sužinojau, kad jis yra įsivaikinęs vaikiuką... Anksčiau dažniau susitikdavome, pabendraudavome, bet dabar visi išsivažinėję, visi atitolę. Varnių vidurinę baigėme prieš 36 metus. Jubiliejus negreit, bet susitikimui jau reikia ruoštis“.
Laima Kybartienė, laidų vedėja:
„Į mokyklą norėjau visada! Rugsėjo 1-ąją norėdavosi į ją bėgte bėgti. Patikdavo šviesios suremontuotos klasės, naujos knygos, parkeriai, pieštukai. Apimdavo naivus vaikiškas džiaugsmas. Būdavo smalsu susitikti su vasarą nematytais draugais, mokytojais. Rugsėjo 1-osios labai laukdavau. Mokykloje mokiausi gerai, bet buvau neklusni mokinė. Mokytojams nedraskiau akių, bet visada turėjau savo nuomonę ir ją gyniau. Buvau labai aktyvi: dainavau mokyklos chore, lankiau šokių būrelį, tai gal per karštai ar per daug audringai reikšdavau emocijas, o mokytojai to nemėgo... Devintoje klasėje vieną trimestrą mano elgesys buvo įvertintas nepatenkinamai.
Man nekaip sekėsi matematika, bet turėjau nuostabią matematikos mokytoją, kuri mane mokė, drąsino ir vedė iš klasės į klasę. Tai - nuostabi moteris ir pedagogė. Tokiems mokytojams nei gero žodžio, nei gero atlyginimo negaila.
Baigiau Vilniaus 41-ąją vidurinę mokyklą, buvome pirmoji abiturientų laida, todėl į mus iki šiol krypsta dėmesys. Susitikusi su mokytojais visada pasisveikinu, ir jie mane atpažįsta. Su buvusiais klasės draugais irgi susitinkame. Viena buvusi klasės draugė - mano geriausia draugė.
Kas penkerius metus būtinai susieiname. Bet pastebėjau, kad susirenka vis tie patys žmonės, buvęs klasės branduolys - aktyviausieji, didžiausi nenuoramos. Jie taip pat atrodo, taip pat juokauja, daug ką vieni kitiems pasipasakoja. Smagu, kad ir po daugelio metų nepasikeitėme“.
Mantas Jankavičius, dainininkas:
„Ši rugsėjo 1-oji man ypatinga tuo, kad pirmą kartą po daugybės metų į jokią mokyklą neisiu. Praėjusį pavasarį baigiau Muzikos akademiją, gavau diplomą ir pagaliau pasijutau subrendęs. Tai nenusakomas jausmas! Bet mokytis tikrai nenustosiu, dar ne vieną gerą dalyką sugalvosiu, bet dėl to nebūtina sėdėti paskaitose.
Ar prisimenu savo pirmąją mokytoją? Ir pirmąją mokytoją, ir pirmąją klasę... Į Kėdainių Aušros vidurinę, kaip ir visi vaikai, nuėjau septynerių metų. Atsimenu, kaip likus dviem savaitėms iki rugsėjo pirmosios drebėjau, naktimis nemiegojau...
Mokykloje pirmūnas nebuvau. Sunkiai prisiversdavau sėstis prie knygų. Gal tik nuo dešimtos klasės surimtėjau, bet mokytis man niekada nepatiko. Mokytojų akyse turėjau nekokią reputaciją - nesimokiau, ateidavau neparuošęs pamokų, parūkydavau... Patikdavo šokti, vaidinti, deklamuoti eilėraščius, bet knygų neskaitydavau, rašinių nerašydavau. Išsisukdavau, nes mokėdavau gerai suktis! Naudodavausi ruošinukais, vadinamosiomis „špargalkėmis“. Jos - neatsiejama mokymosi dalis, nes nusirašinėdamas irgi mokaisi. Be to, teisingas nusirašinėjimas - didelis mokslas.
Įstojus į Konservatoriją mokytis trombono specialybės, viskas pasikeitė - atsirado naujų draugų, naujų kompanijų. Muzikantui tai daro didelę įtaką. Mokytis pasidarė įdomu. Smagu ir dabar susitikti su kurso draugais. O su mokyklos laikų draugais nesusitinku - visi išsivažinėjo kas kur, sukūrė šeimas.
Specialiai jų ieškoti, domėtis, ką jie veikia, nesiryžtu. Vis galvoju, ar to reikia. Bijau, kad susitikę neturėsime apie ką kalbėti. Gal geriau saugoti gražius prisiminimus? Tik su buvusiais savo mokytojais norėčiau susitikti. Primintų mano išdaigas, ką gera (ir bloga) esu padaręs, pasakytų, ką apie mane anksčiau manė. Ne kartą yra sakę, kad gyvenimą baigsiu kalėjime...“
Marius Ivaškevičius, rašytojas, dramaturgas:
„Rugsėjis man nekelia ypatingų jausmų - juk dar neturiu vaikų. Anksčiau tikrai keldavo. Atsimenu, kad į pirmą klasę Molėtų vidurinėje atėjau mokėdamas rašyti ir skaityti. Skaityti pradėjau ketverių ar penkerių metų, ir buvau toks vienintelis klasėje. Mokyklos laukiau, nes darželis, jo draugai buvo taip atsibodę! Mokykla buvo žingsnis į priekį. Ten galiojo kitos taisyklės. Vis pasvajodavau, kaip apsirengsiu uniformą, pasiimsiu portfelį ir eisiu į mokyklą. Bet laukiau tik pirmojo rugsėjo. Kitų rugsėjų laukiau ne taip smarkiai - mat man vis per mažai buvo atostogų. Vasaras pratinginiaudavau, bet per mokslo metus atsigriebdavau. Mokiausi gerai, viskas sekėsi, net matematika, bet kažkuriuo metu įvyko lūžis ir tapau humanitaras. Ėmė traukti lietuvių kalba, literatūra.
Nebuvau labai stropus mokinys. Vaikui sunku suprasti, kodėl jis turi mokytis, sėdėti prie knygų. Man irgi maloniau ir įdomiau buvo tai, kas vykdavo po pamokų. Su draugais prisigalvodavome visokių dalykų, nors didelių išdaigų neprisimenu. Augau sovietiniais laikais, todėl tekdavo dalyvauti šventinėse demonstracijose. Buvo visai smagu vien todėl, kad nereikėdavo eiti į mokyklą. Rugsėju džiaugtis ėmiau tik tada, kai tapau universiteto studentu. Grupė buvo gera, žmonės draugiški ir rugsėjo 1-oji man tapo didele švente. Deja, buvę klasės, kurso draugai išsibarstę po Lietuvą, užsienį, nors, kiek žinau, dauguma gyvena Vilniuje. Anksčiau susitikdavome dažniau, dabar - vis rečiau. Galėtume dažniau susitikti - užtektų paskambinti telefonu, bet aš nesu tokių dalykų organizatorius.
Šį rudenį vėl pradėjau mokytis... šokti. Sutikau dalyvauti „Lietuvos šokių dešimtuke“, nes tai įdomu, intriguoja, nors nieko nuostabaus - juk žmogus visą gyvenimą mokaisi: tai mašiną vairuoti, tai siekti profesinių aukštumų. Šokiai man nėra labai rimta, tik intriga, žaidimas“.