Arba pastebėjusi, kaip lipšniai užstalės kaimynė žvilgčioja į tavo vyrą, paskubi savąjį išsitempti šokti. Ir gerai padarai - moteriška intuicija niekada neapgauna.
Eglė Jackaitė, TV3 laidos „Sudaužytų širdžių klubas“ vedėja (pokalbis - lrytas.lt videonaujienose):
„Labai pasitikiu nuojauta, ji daug ką pasako, tik ne visada galiu į ją atsižvelgti. Kai kas sako, kad tai svaičiojimai, bet gyvenimas patvirtina, kad taip nėra. Dauguma mūsų esame jautrūs, subtilūs, tik tam tikrus ženklus ne visi mokame pastebėti, perskaityti. To nedarome, nes labai skubame gyventi. Susimąstome, kai jau būna po visko.
Manau, kad turiu labai stiprią intuiciją. Dažnai pagalvoju, kad netrukus bus taip, o ne kitaip, ir tai įvyksta. Nuo vaikystės sapnuoju pranašiškus sapnus, kurie vėliau išsipildo. Kažkada susapnavau savo pirmąją meilę. Tas žmogus pasirodė sapne ir pasakė, kad mes greitai būsim drauge. Ir iš tiesų po kurio laiko atsirado labai stiprus jausmas.
Prieš porą metų sapnavau, kad manęs sargas neįleidžia į kapines. Laukiu, kol jis nueis, bet jis vis nenueina... Važinėju po savo gimtąjį miestelį, laukiu, kol sutems, atvažiuoju prie kapinių ir užmiegu, į kapines taip ir nepatekusi... Po kurio laiko patyriau avariją, iš automobilio nieko neliko, bet su kartu važiavusiu žmogumi likome gyvi. Vadinasi, nelemta man buvo kapinėse pasilikti.
Ar po pranašiško sapno stengiuosi kaip nors apsisaugoti? Neįmanoma išvengti to, kas tau skirta. Jei žinotum, kur krisi, pagalvę pasidėtum. Apie tau siųstą ženklą pagalvoji tik po to, kai kas nors atsitinka.
Kai buvau studentė, dažnai ištraukdavau norimą egzamino bilietą - pagalvodavau, kad ištrauksiu septintą, - ir taip atsitikdavo. Taip būdavo nuolat. Draugai iš manęs net juokdavosi. Kai laukiausi sūnaus, pasakiau sau, kad gimdysiu liepos trečią dieną. Nors gydytojai sakė, kad gimdysiu dviem savaitėmis vėliau, pagimdžiau liepos ketvirtąją, bet juk sąrėmiai prasidėjo liepos trečiąją...
Arba sutinku žmogų, bendrauju, bet intuicija kužda, kad su juo draugais neliksime. Nors neturiu išankstinio nusistatymo, bet bendrauti su juo nemiela. O kitam, vos pamatęs, gali visą širdį išlieti. Turiu draugę, su kuria nesiskiriame daugelį metų. Jaučiu, kad praeitame gyvenime su ja buvome seserys.
Kai sekasi, draugų daug, bet priešų - dar daugiau. Kai žmonės pajunta, kad tau blogai, retas kuris nuoširdžiai užjaus (išskyrus artimuosius). Žmonės intuityviai nemėgsta tų, kuriems sekasi meilėje, darbe, kurie turi pinigų. Aplink tokius greit atsiranda pykčio debesų. Jaučiu, kad ir mane dažnai apkalba, bet tokiems žmonėms aš vis tiek linkiu tik gero. Žinoma, ne tie dabar laikai - gavusi per vieną skruostą, kito neatsuku. Jei tave muša, lipa ant galvos, akis drasko, turi gintis - toks gyvenimas. Tik klausimas - kaip? Aišku, kad ne kaip nors primityviai. Jeigu būčiau bijojusi apkalbų, būčiau rinkusis kitą profesiją.
Esu optimistė, niekada nepasiduodu. Jaučiu, kad žmonės, kurie siunčia blogio strėles, kada nors patys nuo jų nukentės. Gal ne jie, gal jų vaikai, bet tai yra labai blogi dalykai. Jei esi blogio nelinkintis žmogus, tos strėlės tavęs nepalies. Jaučiu, kad su blogiu reikia kovoti optimizmu, meile ir gėriu“.
Asta Valentaitė, bendrovės „Fashion Gates“ bendrasavininkė:
„Nuojauta tikiu, bet tik iš dalies. Kartais pajuntu, kad kažką reikia daryti kitaip, nei numatyta, kad kažkas ne taip, kad reikia palaukti, ir taip pasielgiu. Bet vadovautis tik nuojauta negaliu - esu pareigingas žmogus ir stengiuosi daryti tai, ko iš manęs reikalaujama. Tikiu tik protinga nuojauta. Visada stengiuosi įsiklausyti, ką sako nuojauta ir ką kužda protas. Laimei, verslo reikaluose intuicija ir protas dažniausiai kalba tą patį. Išimtis - gal tik meilė. Kartais protas prieštarauja jausmams. Nugali tas, kuris stipresnis.
Man gyvenime sekėsi - žmonės, su kuriais bendravau, pasitaikydavo geri, nuo jų nesu nukentėjusi. Atstūmiau tuos, kurie turėjo negerą reputaciją. Kartais užtekdavo pabendrauti ir suprasdavau, kad neverta susitikinėti, pasistengdavau nuo tolesnių santykių išsisukti.
Pirmas įspūdis gali apgauti. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad viskas puiku, bet su žmogumi daugiau pabendravęs supranti, kad kažkas ne taip... Tada imi atidžiau stebėti ir pamatai dalykus, į kuriuos iš pradžių nekreipei dėmesio. O jeigu ir toliau nekreipsi, bus skaudžių pasekmių. Ne kartą buvo taip, kad po antro susitikimo požiūris į žmogų visiškai pasikeitė.
Įvairių žmonių tenka sutikti, su įvairiais bendrauti, bet intuicija kužda, kad su visais reikia stengtis susitarti gražiuoju. Gražiuoju viskas suderinama. Su tokiais, kurie būtų nemalonūs, atstumiantys, iki šiol bendrauti neteko. Gal manęs jie intuityviai vengia? Pas būrėjas nesilankau, verčiau nuojautomis pasidaliju su draugais, kurie dažniausiai jas patvirtina.
Geri dalykai mums būna maloni staigmena. Užtat blogų verčiau pasisaugoti, atkreipti dėmesį į pranašiškus ženklus. Kalbu iš savo patirties: kartą važiuoju magistrale ir prieš akis matau vaizdą, kad aš su mašina verčiuosi į griovį... Šis vaizdas vėliau prieš akis iškilo kelis kartus, bet stengiausi jį vyti šalin. Ir iš tiesų po kelių savaičių sprogo mašinos padanga, verčiausi į griovį...
Dabar sakau - jeigu jus persekioja koks nors blogas vaizdas, nuojauta, nesistenkite jų pamiršti. Geriau atkreipkite dėmesį ir padarykite išvadas. Kas juos mums duoda, kokios gamtos jėgos su mumis kalbasi, nežinau, nes tuo kol kas nesidomėjau. Tai galėtų paaiškinti tik šiuos dalykus išmanantys žmonės“.
Sigutė Ach, dailininkė:
„Gyvenime esu spontaniška, atsiduodu nuojautai. Tikiu, kad daugeliui dalykų žmogus atsiduoda intuityviai ir į dažną situaciją reaguoja daug negalvodamas. Kūryboje irgi vadovaujuosi tik spontaniškumu. Prisėdusi prie popieriaus lapo tikrai nežinau, ką nupiešiu: gal vaikelį, o gal angelo sparną...
Nuojautų neskirstau į geras ir blogas. Tik kartais nelengva suprasti, ką ji sako - gera ar bloga. Kartais intuityviai nenoriu važiuoti miestą. Kodėl? Gal taip bandau išvengti kokio blogo dalyko? Būna, kad trūks plyš reikia kam nors paskambinti, bet neskambinu. O kartais nei iš šio, nei iš to užsimanau išgirsti žmogaus balsą ir susuku jo numerį. Labai dažnai jis man sako: „O, apie tave ką tik pagalvojau...“ Arba būna ką tik grįžęs iš tolimos kelionės, ir jei būčiau jo ieškojusi prieš dieną, nebūčiau prisiskambinusi. Būna, kad pagalvoju apie savo vyrą, o jis man ima ir paskambina.
Intuicija, nuojauta - tai mokėjimas atsiduoti ne protui, ne logikai, o emocijoms, jausmams, išgirsti, ką sako tavo kūnas. Juk būna, kad visa oda kažkam priešiniesi. Tarkime, kviečia tave į baseiną ar pirtį, bet tu nenuvažiuoji. Netrukus paaiškėja, kad esi pasigavusi kažkokį virusą ir net sunegaluoji. Pagalvoji: „Kaip gerai, kad nevažiavau“.
O kaip mes renkamės kvepalus, spalvas? Kodėl pasirenkame gaivų, o ne saldų kvapą, kodėl žalią spalvą, o ne mėlyną? Pasirinkimas - intuicijos dalis, susijusi su mūsų išmintimi, patirtimi, praleista pro širdį, jausmus. Juk ne veltui sakoma: „Paklausyk širdies“. Jau dešimt metų taip ir gyvenu - klausydama savo širdies.
Gavusi naujos informacijos, ją kuriam laikui palieku bręsti. Man reikia laiko, kad ji susigulėtų ir ją apmąstyčiau. Būna, kad vakare negaliu nieko nuspręsti, o ryte viskas jau būna išspręsta pasąmonės. Ne veltui sakoma: „Rytas už vakarą protingesnis“. Iš savo patirties žinau, kad paryčiais ateina teisingiausios mintys, todėl laukiu ryto. Taip elgiuosi seniai ir to neslepiu.
Mėgstu viską mistifikuoti. Tikiu, kad praeitis ir ateitis yra sumišę. Kad dabartis - tai laukas, į kurį atėję laikinai turime ką nors daryti. Kartais atsakymus į mus dominančius klausimus galime gauti svajodami ar medituodami“.