Atmintis - paklusni žmogaus tarnaitė

Turbūt dažnam teko matyti žmogų, kuris, kaltinamas kokiu nors nedoru darbu, dievagojasi ir ginasi to nedaręs, nors visi faktai byloja jo nenaudai. Greičiausiai tuomet suabejojote jo atminties galia.

Šį rebusą dar prieš gerą šimtmetį išaiškino psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas. Jis patikino, kad nemalonias, kaltės jausmą keliančias mintis ar prisiminimus žmogaus atmintis kartais nustumia giliai į pasąmonę, ten užrakina, o raktą išmeta.

Tą pat patvirtino ir šiuolaikiniai neurologai. Pasirodė, kad atmintis - paklusni žmogaus tarnaitė, vykdanti slapčiausias jo užgaidas ir lengvai dresuojama. Ji greitai gilyn nustumia tai, ko nesinori arba gėda prisiminti.

Teismo psichiatrai žino, kad kai kurie žmonės turi itin stiprų atminties slopinimo mechanizmą. Todėl pasielgę nesąžiningai arba prieš savo valią jie labai įtikinamai ir atkakliai neigia padarę nusikaltimą.

Manydami, kad niekas daugiau nežino apie jų netikusius poelgius, žmonės jaučiasi ne tokie kalti.

Kai kurie sugeba taip atsieti savo atmintį nuo sąžinės, kad net per išpažintį neatgailauja dėl padaryto nusikaltimo, nes neatsimena tokio padarę.

Dar kiti savo atmintį paverčia kreivu veidrodžiu, atspindinčiu ne tikrą, o pageidaujamą atvaizdą.

Todėl daugelis žmonių, net įrodžius jų nusikalstamą veiklą, atkakliai ginasi arba kaltina nepalankias aplinkybes ir aplinką. Nuoširdžiai mano negalėję kitaip pasielgti.

Pavyzdžiui, už pedofiliją nuteistas vienas psichoterapeutas teisme neigė kada nors seksualiai išnaudojęs neįgalius savo pacientus. Tikino, kad fotografavo autistus vaikus tik todėl, kad šie prieš fotoobjektyvą atsipalaiduodavo ir noriai pozuodavo.

Nors medicininiai dokumentai rodė, kad kai kurie iškrypėlio gydytojo fotografuoti vaikai nesirgo autizmu, vaikų gydytojas ir toliau kaltino žurnalistus, jį išvadinusius pabaisa.

Neretai nutinka taip, kad kaltieji, pervertinę faktus ir įvykius, ne tik nustoja jautę kaltę, bet ir mano tapę šmeižto auka. Kiti atminties spragas užpildo savo susikurtomis istorijomis.

Mokslininkai yra pastebėję, kad vaikai, kurie patyrė psichologinį ar fizinį smurtą, dažnai neprisimena itin sunkių bei žeidžiančių įvykių. Kai kurie tik miglotai prisimena arba visai neprisimena skausmo ir pažeminimo, kurį sukėlė artimieji.

Vėliau jų sąmonė šią tuštumą užpildo sukurtomis šiurpiomis istorijomis. Visą gyvenimą jie gali kurti jas ir pasakoti kitiems kaip tikras.

Psichoanalizės pradininkas S.Freudas teigė, kad žmogaus elgesiui vadovauja slaptos mintys ir paslėpti jausmai. Tai gali pasireikšti nepraktiškais, keistais poelgiais ar net sukelti kūno ar psichikos negalią.

Taip nutiko vienam S.Freudo pacientui, dirbusiam gėlių pardavėju Paryžiuje. Gatvėje jį partrenkė vežimas ir nors sunkių sužalojimų pavyko išvengti, išgąsčio būta didelio.

Ilgainiui vyro baimė, nustumta į pasąmonę, taip iškerojo, kad praėjus pusmečiui po šio įvykio jam suparalyžiavo pusę kūno.

Dar neseniai mokslininkams atrodė, kad niekada nepavyks atskleisti tokių atminties keistenybių mechanizmo. Tačiau neseniai amerikiečių psichoneurologai jį išsiaiškino ir patvirtino psichoanalizės pradininko nuomonę.

Kai atsirado galimybė tyrinėti žmogaus smegenis magnetinio rezonanso aparatu, paaiškėjo, kokie pokyčiai įvyksta galvos smegenyse.

Mokslininkai užfiksavo, kad tuomet, kai žmogus nori ką nors užmiršti, iš tikrųjų smarkiai sumažėja aktyvumas tos smegenų dalies, kuri atsakinga už prisiminimų išsaugojimą.

Todėl net ir sunkų nusikaltimą padaręs žmogus ilgam gali jį užmiršti, jo nekamuoja graužatis, kaltė ar gėda.

Visi žmonės, nepriimantys to, kas vyksta jų gyvenime, bando išstumti iš savo atminties nemalonius prisiminimus.

Tragišką artimųjų netektį išgyvenę kurį laiką neprisimena nieko, kas su jais susiję. Praradę vaikus, ilgą laiką garsiai neištaria jų vardų, motiną ar tėvą - užmiršta net kaip tariami šie žodžiai.

Panašiai atsitinka ir situacijose, kai elgiamasi prieštaraujant moraliniams įsitikinimams. Tada įvyksta konfliktas tarp tos asmenybės pusės, kuri pritaria tik sąžiningiems poelgiams, ir tos, kuri gundo pasielgti nesąžiningai ar negarbingai.

Konfliktas užglostomas, kai pamirštami svarbūs faktai arba jie visiškai nuvertinami tarsi būtų mažai ką reiškiantys.

Neretai taip elgiasi neištikimi sutuoktiniai. Juos užvaldo klaidingas įsitikinimas, kad jeigu nepripažins savo kaltės, blogo poelgio tarsi nebus įvykę.

Itin meistriškai tikrus faktus ir gąsdinančią tiesą iš atminties išstumia priklausomybę turintys žmonės.

Joks įspėjimas, parašytas ant cigarečių pakelio, nesugebės rūkaliaus sulaikyti nuo dar vienos cigaretės. Nes jo atmintyje užblokuotas net mažiausias prisiminimas apie galimybę susirgti plaučių vėžiu.

Sugebėjimą užblokuoti atsiminimus mokslininkai vadina „smegenų dviveidiškumu“.

Neretai tai patiria žmonės, kurie, eidami atsakingas pareigas, elgiasi nesąžiningai. Noras pritildyti sąžinę ima iškreipti jų pasaulio matymą. Į tikrovę jie pradeda žvelgti tarsi per drumstą balos vandenį.

Bet išstumta praeitis grįžta neaiškių baimių, nakties košmarų ar net haliucinacijų pavidalu. Ji gali sukelti net psichikos sutrikimus - iškreiptas vizijas, įkyrias mintis arba staigius asmenybės pokyčius.

Dažnai žmogų gali kankinti nerimo priepuoliai, sutrikdantys sveikatą, ypač virškinimą ir poilsio režimą.

Tai tik patvirtina, kad kūno taip lengvai neapgausi kaip sąžinės.