Ką gali žinoti - gal kaip tik šiuo metu Ieva Norvilienė stato naują filmą ir jo paslaugos labai praverstų? „Labai dažnai taip ir būna - susipažįsti su žmogumi ir greit paaiškėja, kad kaip tik jo ir ieškai“, - atsitiktinių pažinčių nesumenkina viena žinomiausių lietuviško kino kūrėjų, kino gamybos kompanijos „Tremora“ prodiuserė Ieva Norvilienė.
Perspektyviausia kino verslininkė
Neseniai Ievą pasiekė džiugi žinia - Britų tarybos organizuotame tarptautiniame jaunojo metų kino verslininko konkurse („International Young Screen Entrepreneur of the Year“) ji pelnė pagrindinį prizą.
Spalio mėnesį kartu su kitų dešimties pasaulio šalių kūrėjais ji pakviesta dalyvauti dvylikos dienų programoje Londone, kur susitiks su įtakingiausiais britų kino atstovais („Film Council“, BAFTA, „British Film Institut“), surengs savo darbų pristatymą ir pamėgins laimėti 7500 svarų sterlingų prizą.
Tomis dienomis Londone vyksiančiame festivalyje prodiuserė pristatys ir lietuvišką kiną. O grįžusios iš Londono jos laukia naujos Igno Miškinio juostos „Artimos šviesos“ pristatymas prestižinėse kūrybinėse dirbtuvėse EAVE („European Audiovisual Entrepreneurs“) Prahoje.
Perspektyviausios jaunosios kino verslininkės titulas Ievai - neatsitiktinis. Kūrybinga, energija ir optimizmu trykštanti moteris beveik dešimtmetį pluša populiarindama lietuvių kiną. Kad ir kas nutiktų, ji nenuleidžia rankų. „Kuo sunkiau, tuo didesnis noras dirbti. Matau aš tą šviesą tunelio gale ir net atrodo, kad kuo toliau, tuo lengviau darosi dirbti...“ - prisipažįsta.
Moteris jaučia, kad vis daugiau įgyja patirties, žinių, pasitikėjimo savimi. Vis daugiau žmonių domisi naujuoju lietuvių kinu. „Aišku, kine nėra lengva, bet man tikrai nesunku. Arba aš jau pripratau prie sunkumų, arba toks mano charakteris - ką užsispiriu, tą turiu pasiekti, padaryti, net jeigu reikia ieškoti visiškai naujų, nepramintų kelių“, - sako naujomis idėjomis save ir kitus sugebanti uždegti Ieva.
Filmai - vizitinės kortelės
I.Norvilienės vardas lietuvių kine sumirgėjo prieš kelerius metus - po labai sėkmingos režisieriaus Igno Miškinio filmo „Lengvai ir saldžiai“ premjeros. Ignas jį režisavo, Ieva - prodiusavo... Pirmasis projektas ir pirmoji sėkmė! „Patys nesitikėjome, kad jos sulauksime“, - prisimena I.Norvilienė. Net pati stebisi savo poelgiais, kuriuos šiandien vadina... įžūlumu.
„Įsivaizduokite, kažkokia Norvilienė ateina pas tuomečio „Lietuvos“ kino teatro direktorę Vidą Ramaškienę ir pareiškia: „Savo filmą mes norime parodyti didžiojoje kino salėje...“ Tolerantiškoji direktorė neprieštaravo, tik ištarė: „Bet juk taip nejauku, kai didelėje salėje susirenka vos šimtas žmonių...“ Direktorė subtiliai užsiminė, kad geriau peržiūrą surengti mažojoje salėje, bet aš pasakiau: „Ne, ne... Jei laukia fiasko, tai mes jį ir patirsime...“
Tačiau fiasko nepatyrė - į I.Miškinio diplominio darbo peržiūrą susirinko pilnutėlė „Lietuvos“ kino teatro salė. Atpažinusi filmavimo vietas, pažįstamus kino žmones, į „savus bičus“ panašius filmo herojus, salė ūžė iš malonumo.
Po filmo pristatymo tarptautiniuose festivaliuose Hamburge, Laguve (Lenkija), Berlyne, Roterdame, Brno ledai, kaip sakoma, pajudėjo... Žmonės jau žinojo I.Miškinį, žinojo I.Norvilienę, jų filmą. „Vienos didelės kompanijos darbuotojai vėliau prisipažino kiekvieną penktadienį sėdėdavę su alaus bokalais prie televizoriaus ir žiūrėję „Lengvai ir saldžiai“. Juokėsi iš herojų, kai kurias frazes išmoko atmintinai“, - net pati stebisi prodiuserė.
Ieškoti rėmėjų antrajam jos prodiusuotam I.Miškinio filmui - juodojo humoro dramai „Diringas“ - I.Norvilienei buvo lengviau. Kreipėsi į Kultūros ministeriją paramos ir ją gavo! 300 tūkstančių!
Bet I.Miškinis ir Mantas Gimžauskas (talentingasis scenaristas žuvo per gaisrą sostinės Žirmūnų daugiaaukštyje) tobulindami scenarijų nusprendė statyti... ilgametražį filmą. „Ministerija daugiau pinigų nedavė, tai už trumpametražio filmo biudžetą pastatėme ilgo metražo filmą. Kam užsienyje pasakau, visi stebisi“, - pergalingai šypsosi Ieva.
Jos prodiusuotuose filmuose vaidinę aktoriai Ramūnas Cicėnas, Egidijus Bakas, Edita Užaitė, Dainius Gavenonis tapo tikru kino pasaulio atradimu, o patys filmai - vizitine „Tremoros“ kortele. „Diringas“ DVD formatu pasirodys prekyboje jau šį rugsėjį.
Žvaigždžių prodiuserė
33 metų moteris, be jau minėtų filmų, suspėjo įgyvendinti daugybę vaidybinio kino projektų su jaunaisiais Lietuvos kino autoriais, bendradarbiavo su ispanais, kūrusiais filmą „Maps“, su airiais, sukusiais dokumentinį filmą „Silent Voices“. „Kartu su savo partneriais vokiečiais esame sukūrę perspektyvią filmų platinimo internetu sistemą. Įgyvendinus šį projektą patikusius filmus už tam tikra mokestį bus galima atsisiųsti internetu“, - aiškiai didžiuojasi Ieva.
Ievos planuose - naujo filmo „Anarchija Žirmūnuose“ prodiusavimas. Jo scenaristas Saulius Drunga šių metų Kanų festivalyje tapo žvaigžde - pelnė „Medijos naujojo talento“ apdovanojimą ir piniginį prizą būsimam filmui. Įžvalgi prodiuserė tiki ir šio filmo sėkme.
Jos vadovaujamoje kompanijoje šiuo metu sukama juosta „35 mm“ apie „kinošnikus“, filmą kuriančius be pinigų. Ieva atpažįsta save. „Mes šį filmą kaip tik ir statome be pinigų. Nors jis filmuojamas buitine technika, scenarijus labai originalus, filmas bus geras“, - neabejoja.
Per dešimtmetį, praleistą kino pasaulyje, Ieva perprato visas lietuviško kino prodiusavimo, gamybos, platinimo
paslaptis. Sužinojo, kaip jį išvežti už Lietuvos ribų. „Savo publiką labai gerbiame ir mylime. Jai pirmiausia parodome savo filmus, bet po to juos būtinai norime parodyti užsienio šalių žiūrovams. Norime pasakyti, kad ir mes turime talentingų režisierių, gabių ir gražių aktorių ir kad lietuvių kinas vertas dėmesio“, - šviesią viziją išdėsto prodiuserė.
Ji primena, kad kinas - verslas, iš kurio reikia išmokti užsidirbti. Ji pati to kaip tik ir mokosi. Neneigia, kad sėkmės jai padeda siekti jos profesionalumas, moteriška intuicija ir pasitikėjimas žmonėmis. „Iš tiesų tikiu tuo, ką žmonės sako. Pačiai net į galvą neateina ką nors slėpti, ko nors nepasakyti arba sakyti tai, ko nėra. Gal todėl man sekasi. Mano projektai nuolat atrenkami, kur tik nuvažiuoju, visur ką nors laimiu“, - dėl visa ko triskart pabeldžia į stalą.
„Lietuvių kinas nemirė. Jis gyvesnis už gyvą“, - nusprendžiu pasiklausiusi I.Norvilienės. Tik jį kuria nauja, drąsesnė karta. „Jaunimas turi išplaukti į plačius vandenis, aš tuo tikiu ir to siekiu visais įmanomais būdais - pasitelkdama moteriškus kerus ir visas kitas įmanomas priemones“, - pajuokauja Ieva.
Į dienos šviesą (t.y. Europos šalių ekranus) ji pasiryžusi ištempti ne vieną talentingą kūrėją. „Mano tikslas - bent vieną autorių išpopuliarinti taip, kad ištarus jo pavardę taptų aišku, koks gi yra tas lietuvių kinas“, - savo didžiausią rožinę svajonę atskleidžia prodiuserė.
Perprato festivalių mechanizmą
Ieva - ne tik gyvena kinu, ji jame maudosi. Kiekvienais metais būtinai apsilanko Kanuose, Berlyne, Venecijoje, Manheime... Būtent festivaliuose jai pavyko užmegzti ryšius su ne vieno filmo rėmėjais, ispanų, airių, vengrų, vokiečių, prancūzų kino kūrėjais susitarti dėl būsimų filmų. Kai kurie jų dar planuojami, kai kurie - filmuojami ir netrukus pasirodys Lietuvos kino teatruose.
Ieva jau perprato populiariųjų Kanų, Berlyno festivalių sukimosi mechanizmą ir net išmoko iš to išspausti naudos. Užuot trankiusis po įvairius miestus ir išleidusi keliskart daugiau pinigų, iškart važiuoja ten ir susitinka su reikiamais žmonėmis.
„Prieš kokius penkerius metus stengdavausi susipažinti su kuo daugiau žmonių. Dabar pažinčių net vengiu, nes žmonių ten - galybė. Vieni atvažiuoja pasižiūrėti į kitus, kiti - pasireklamuoti, treti ką nors daro, bet niekada nieko nepadaro... Todėl stengiuosi nešvaistyti laiko. Bendrauju tik su tais, su kuriais reikia“, - racionaliai dėsto. Bet vis tiek pažinčių ratas taip įsisuko, kad daugelyje Europos šalių atsirado žmonių, į kuriuos Ieva gali kreiptis bet kokiu reikalu. „Skambinu ir sakau: „Man reikia to ar ano... Ką gali man parekomenduoti, su kuo supažindinti?“
Prodiuserė pritaria nuomonei, kad garsieji festivaliai spinduliuoja savotiška aura, kuri įtraukia, užburia. Kad ir ką sakytum dėl pernelyg didelio jų blizgesio ir prabangos, čia viešpatauja išties puiki atmosfera, galima sutikti žmonių iš viso pasaulio - kino garsenybių, įdomių žmonių, su kuriais gali pabendrauti akis į akį, pasikeisti informacija, sudaryti sandorius, galų gale pažinti kitokią kultūrą.
Nors fasadinės festivalių pusės Ieva nesureikšmina, jai irgi ne kartą teko pasišildyti garsenybių šlovės spinduliuose. Spaudos konferencijose stebėdama George'ą Clooney, Caterine Zeta-Jones, Nicole Kidman, įsitikino, kad gyvenime jie žavesni nei ekrane. Jie gali sau leisti pajuokauti, kalbėti ne pagal scenarijų, sakyti net tai, kas jiems nenaudinga, bet dėl to jų žavesys nenukenčia. „Jokių randų po plastinių operacijų nepastebėjau. Jie taip užburia, kad nieko nematai“, - nusijuokia iš arti garsenybes stebėjusi I.Norvilienė.
Geriausia savybė - objektyvumas
Imliu protu ir profesine nuovoka apdovanota Ieva nuo vaikystės buvo labai savarankiška, nepriklausoma ir, kaip pati prisipažįsta, - netgi nevaldoma. Prisižiūrėjusi detektyvų kadaise labai norėjo tapti teisėja. Lemti kitų likimus, tarti paskutinį žodį tuo metu jai atrodė svarbiausia. Vėliau susižavėjimas teismais dingo. Guvioji Ievutė susidomėjo vaidyba, kinu ir teatru, o užaugusi tapo kino prodiusere.
Įtakinga lietuviško kino pasaulio moteris dievagojasi mėgstamo aktoriaus ar režisieriaus neturinti. Dėl paprastos priežasties - stengiasi neįsipareigoti, visiems likti objektyvi. „Myliu ir gerbiu visus talentingus ir kūrybingus žmones. Vaidinti pakviesiu ne vidutinišką pažįstamą aktorių, o tą, kuris talentingesnis, labiausiai tinka vaidmeniui“, - išduoda savo prioritetus.
Geriausiomis savo charakterio savybėmis Ieva laiko energiją ir atkaklumą. O blogiausiomis? „Nėra tokių“, - juokiasi. Bėgant laikui supratusi, kad nepasiekiamų ir neįgyvendinamų dalykų nėra. Yra tik skirtingi būdai ko nors pasiekti. „Jeigu tiki ir atkakliai ką nors darai, būtinai padarysi. Gal neįgyvendinsi pirminės idėjos, gal ji pasikeis, bet vis tiek padarysi“, - populiariai paaiškina.
Dažniausiai idėjas įgyvendinti jai padeda draugai, su kuriais ji ne tik dirba, aptaria reikalus, bet ir ilsisi. Juokauja, kad sugeba pasirūpinti ne tik jų darbu, bet ir laisvalaikiu - pakviečia į renginius, suorganizuoja tai, apie ką kitas net nebūtų pagalvojęs... „Sakykim, artinasi savaitgalis - ką veikti? Skambinu draugams ir kviečiu, užuot tūnojus namie, pasiplaukioti laivu po ežerą... Arba dar ką nors sugalvoju. Kai kurie tų mano renginių bando išvengti, net padejuoja dėl mano organizuotumo, bet tenka paklusti“, - pati netinginiauja ir kitiems neleidžia Ieva.
Meilė, verta filmo
Ji pati ką tik grįžo po savaitės atostogų Graikijoje - liko sužavėta. „Labai daug keliauju. Mano visas gyvenimas - vien kelionės. Bet tikrų atostogų, kai gali išvažiuoti ir viską užmiršusi atsipalaiduoti, neturėjau daug metų“, - prisipažįsta. Kretoje jai taip patikę, kad žada ten dar kartą būtinai nuvykti. Į senosios Elados žemę I.Norvilienė keliavo kartu su dvylikamečiu sūnumi Martynu. Vaikinukas namie jau imasi vyriškų darbų (Ievos vyras žuvo, kai sūnui buvo vos pusė metų), kiek galėdamas rūpinasi motina. „Yra dalykų, kurių neišmanau, - kompiuterių, telefonų, - viską sutvarko Martynas“, - giria sūnų motina. Mums kalbantis keliskart šaižiai suskamba Ievos mobilusis... „Martynas tokį garsą išrinko. Užtat kai skambina, visada girdžiu“, - juokiasi.
Graži, bet dramatiška Ievos ir jos žuvusio vyro Lauryno meilės ir gyvenimo istorija verta kino filmo. Ieva sako, kad Laurynas buvo jos gyvenimo meilė. „Kito vyro neturiu ir neturėsiu“, - santūriai prasitaria. Jiedu susipažino, kai Ievai buvo dvylika, o Laurynui - trylika metų. Po dešimties nuoširdžios draugystės metų susituokė, o po pusantrų metų įvyko nelaimė...
„Baisiai išgyvenau, bet, kaip sakoma, kas žmogaus nepražudo, tas sustiprina. Todėl dabar manęs niekas negąsdina, niekas nesunku. Jeigu man sako, kad reikia ką nors padaryti, bet bus sunku, manęs tai negąsdina. Žinau, kad turiu padaryti, ir padarau.
Mano gyvenimas - nuolatinis „dedlainas“ (išvertus iš anglų k. „deadline“ - galutinė riba, terminas). Gyvenu nuolat žvilgčiodama į kalendorių, kuriame surašyti darbai dvejiems metams į priekį. Viską susirikiuoju ir viską suspėju. Nėra buvę, kad ko nors nesuspėčiau“, - tikina veikli moteris.
Taip ir siekia savo tikslų - tiesiai, be emocijų? „Užtenka man ir tų emocijų, bet jos man tik padeda, o ne trukdo“, - nusijuokia Ieva.
Norėtų pamatyti Holivudą
Ką dar sugeba Ieva? „Jau aštuonerius metus vairuoju. Sekasi puikiai. Ne kartą darbo reikalais važinėjau po Europą ir laimingai sugrįžau. Tiesa, nesirūpinu namais tiek, kiek norėčiau. Viską darau prabėgdama, bet, žinoma, stengiuosi, kad namai nevirstų chaosu. Bet gal kartais geriau netvarka namuose, nei laiku kur nors neišsiųstas projektas?“ - retoriškai klausia.
Paprašyta papasakoti apie savo hobį, kaltai nuleidžia akis: „Tai kad jo nėra. Kinas - mano darbas, hobis, pomėgis. Nieko nerenku, nekolekcionuoju. Nors gal netiesa!... Nuolat ieškau, dairausi talentingų žmonių. Kai tik savo horizonte pamatau talentingą žmogų, iškart stengiuosi jį pagriebti“, - nusikvatoja. Po minutės prisipažįsta turinti dar vieną talentą - organizatoriaus. Ir neabejotinai - negęstančią kūrybinę ugnelę. Juk projektą, pasak Ievos, galima pristatyti vienaip, galima - kitaip... O ieškant geriausio kelio ohohoho kiek reikia įdėti kūrybos!
Baigiantis pokalbiui paaiškėja, kad ji neturi ne tik hobio, bet ir moteriškų silpnybių (štai ką reiškia tinkamas auklėjimas!) „Esu labai stipri. Visada koncentruojuosi į gyvenimo pliusus, o ne į minusus“, - atskleidžia dar vieną savo optimizmo paslaptį.
Neneigia, kad, kaip ir kiekvienai moteriai, jai patinka gerai atrodyti, bet apranga ji nenori šokiruoti. Nenori atkreipti dėmesio, bet vos kur nors pasirodo, iškart atkreipia... Energija spinduliuojančios ir vietoje nenustygstančios moters sunku nepastebėti net tarp šimtų moterų ir merginų. Kuo dar sužavi aplinkinius? „Nemanau, kad išvaizda. Nors gal...“ - kuklinasi.
Kai turi laiko, Ieva stengiasi perskaityti įdomią knygą (nors dažniausiai tai būna profesinės knygos) ar bent jau susipažinti su knygų naujienomis. Pasitaikius progai aplanko parodą. Užtat filmų premjerų niekada nepraleidžia. Sunku viską suspėti: dieną - darbas, vakare - dalykiniai susitikimai. Savaitgaliais, žinoma, norisi pabūti su sūnumi, draugais, šiek tiek paūžti, pamatyti įdomias vietas. O kaip Holivudas? Norėtų jį aplankyti? „Įdomu būtų pasižiūrėti. Daug ką iš tiesų jie ten daro teisingai“, - šypsosi perspektyviausia lietuvių kino verslininke tituluota I.Norvilienė.