Mažoji Saulutė net įraudusi liejo žirnio didumo ašarytes stipriai gniauždama savo miniatiūrinius pirštukus. „Čia tokios mūsų vakarinės dainelės“, - paaiškino Atlanta, kantriai supdama ant rankų verkiančią mažylę.
Susitaręs, kad vos trečią mėnesį skaičiuojančios mergytės dar nekankins fotoaparato blykstėmis, fotografas ieškojo tinkamų rakursų mamytei įamžinti, o mums neliko nieko kita kaip tik artimiau susipažinti su bene žymiausiu ir labiausiai šiuo metu Lietuvoje aptarinėjamu kūdikiu.
Coliukė rožine suknele
Prisipažinsime: imant ant rankų Saulutę ėmė žliaugti prakaitas. Ne tik nuo pro atvirą balkoną plūstančio rugpjūčio pabaigos karščio, bet ir baimės, ar pavyks susidraugauti su ne itin draugiškai nusiteikusia coliuke.
Kol mamytė pozavo fotografui, nutarėme paieškoti kokio nors įdomesnio užsiėmimo. Einant pro didelį veidrodį Saulutė staiga nutilo ir įsistebeilijo į jį. Kol mažylė įdėmiai tyrinėjo vaizdą veidrodyje, negalėjome atitraukti nuo jos akių.
Rodėsi, kad rankose laikome porcelianinę lėlytę švarko sagos didumo mėlynomis akytėmis, maža apvalia nosyte, šviesiais plaukučiais, papūstomis lūpytėmis, papuoštą miniatiūrine rožine suknele ir apautą mažyčiais medžiaginiais bateliais.
„Vienas ar du centimetrai?“ - šypsodamosi spėliojome žvelgdamos į iš kietai suspausto kumštuko kyšantį vieną Saulės pirštuką.
Po kurio laiko plačiosios mažylės akytės ėmė siaurėti, o iš pražiotos bedantės burnytės vienas po kito ėmė veržtis žiovuliukai. Tyliai ir atsargiai snūduriuojančią coliukę paguldėme į lovytę, Atlanta švelniai paglostė jai galvytę. Naudodamosi ramybės minutėle, nuskubėjome į kitą kambarį pasikalbėti apie jaunos mamytės džiaugsmus ir vargus.
Nemielos maudynės ir varginantis manikiūras
Pravertoje spintoje pastebėjome ilgą eilę sukabintų suknelių, marškinėlių ir kitokių mažyčių drabužėlių. Atlanta šypsodamasi sako, kad paaugusi Saulė galės jais vilkti savo lėles, ir juokais pasiguodžia, jog dabar dukrelės garderobas užima daugiau vietos negu jos pačios drabužiai.
„Iki šiol su tuo nebuvau susidūrusi, bet dabar pastebėjau, kad lietuviai turi tradiciją dovanoti drabužėlius. Tiek pridovanojo, pilna spinta! Saulės garderobas dabar kur kas didesnis už mano. Kaip aš sakau, barbizmo amžius dabar. Man atrodo, kad aš tuoj rožinę spalvą sapnuoti pradėsiu. Bet šiaip gražu rožinė, mergaitiška tokia spalva“, - šypsosi ji.
Atlanta pastebėjo, kad ne viskas, kas gražu, yra ir patogu. Suknelės su petnešėlėmis ar kepuraitės be raištelių ilgai ant judriosios Saulės galvytės neišbūna.
„Persirenginėti jai kur kas labiau patinka negu maudytis. Šiaip, kiek girdėjau, vaikai mėgsta vandenį, o kai maudau Saulę, ašarų pakalnės būna, - pasakoja Atlanta, rodydama nuotrauką, kurioje įamžintos vienos pirmųjų dukrelės maudynių baltoje... kriauklėje. - Ji buvo tokia mažutė... Todėl nuotraukoje kriauklė atrodo kaip vonia“.
Dar viena Saulei ypač nemaloni procedūra - nagučių karpymas. Mamytei tenka gerokai pavargti, kol padaro mažylei „manikiūrą“.
„Mano krikšto mama, gyvenanti Amerikoje, pasakė, kad atsiųs man dovanų to, ko Lietuvoje nėra. Pagalvojau, kad tai neįmanoma, nes pas mus irgi visko, ko tik nori, galima rasti. Ji atsiuntė nagų kirptuką, tokio dar nebuvau mačiusi: su didinamuoju stiklu, kad geriau matytųsi, kur kirpti, nes Saulės pirštukai kaip žirniukai. Šiaip dukrytė į tėtį labai panaši, bet pirštus mano turi“, - šiltai kalba Atlanta.
Atgavo kūno formas
Ne paslaptis, kad daugelis mamų pirmuosius savo mažylių mėnesius atsimena kaip didžiausią košmarą: bemiegės naktys, verksmai, nuovargis ir net depresija. Tačiau nuo Atlantos veido nedingstanti šypsena ir užsidegimas pasakojant apie mažus dukrelės laimėjimus neleidžia abejoti - sunkiausios dienos jau praeityje.
„Aš labai džiaugiuosi, kad turiu mamą ir tėtį, kurie netoliese gyvena. Su mama ir pirmąsias atostogas Druskininkuose praleidome. Ji labai man padėjo, patarė, su ja jaučiausi saugiau“, - prisimena jauna mama.
Smulkutė, dailia juoda suknele vilkinti Atlanta atrodo taip pat gerai, kaip ir tada, kai matydavome ją scenoje. Tačiau atlikėja tikina, kad dar nėra visiškai patenkinta savo formomis.
„Atsimenu, išvažiuodama į ligoninę galvojau, ką grįžusi apsirengsiu, nes į jokį drabužį netilpsiu. Tuo metu atrodė, kad amžinai liksiu stora, nes kitaip ir neįmanoma. Bet po gimdymo aš svėriau mažiau negu prieš pastodama - iš manęs nieko nebuvo likę!
O dabar pasitaisiau, todėl nesu labai patenkinta savimi. Turiu labai globėjišką ir rūpestingą mamą, kuri mane labai lepina“, - nusijuokia ji ir, sulenkusi ranką per alkūnę, pademonstruoja raumenuką, kurį užsiaugino nešiodama ir sūpuodama Saulutę.
Namuose - Saulės reikalų ministerija
Vos įpusėjus pokalbiui į jį sugalvoja įsiterpti ir pabudusi mažylė. Reikalaudama dėmesio, ji vėl paleidžia į darbą balso stygas.
„Pavakary mus užklumpa netikėtos dainelės. Reikia susikaupti valandėlei ir kantrybę pasikinkyti. Bet nieko, kaip aš sakau, gyventi galima“, - keldama iš lovytės Saulę sako Atlanta.
Moteris prisipažįsta, kad jos gyvenimo ritmas visiškai pasikeitė. Anksčiau mėgdavusi iki pietų miegoti, dabar ji stebina net savo manikiūrininkę ateidama į saloną tvarkytis nagučių vos jis atidaromas.
„Dabar gyvenu Saulės ritmu. Visi planai gali sugriūti bet kurią minutę, todėl iš anksto ką nors planuoti beveik neįmanoma. Dabar jau šiek tiek lengviau, galiu numatyti kai kuriuos dalykus. O anksčiau, prieš kokį mėnesį...
Buvo laikas, kai su mama viena kitos net pavaduoti negalėdavome. Čia pilvuko pūtimo reikalai, kaip ir visiems vaikams.
Dabar dar laukiame dantukų dygimo reikalų, sėdėjimo, ropojimo, vaikščiojimo... Žodžiu, kaip aš sakau, tikra Saulutės reikalų ministerija“, - sako ji.
Tarsi patvirtindama mamos žodžius, mažylė vėl pravirksta. Atlanta įduoda jai pieno buteliuką, ir mažylė ima godžiai žįsti.
„Ji valgo kaip drakoniukas, - nusišypso atlikėja. - Iki mėnesio jos verkimo beveik negirdėjau, nes kaip peliukas cypsėjo. Sveriu ją kas antrą dieną. Labai buvo smagu stebėti, kai per mėnesį priaugo pusantro kilogramo ir padidėjo 5 centimetrais. Dabar Saulė sveria apie 5 kg ir yra didesnė negu 50 cm“, - džiaugiasi Atlanta.
Mergaitė, nors ir mažytė, labai judri, todėl atlikėjos tėtis savo anūkę vadina ne Saule, o... Žioga.
Niekur jos neleisiu!
Daugelis mamų paprastai laukia, kol galės dukrytėms pinti kasas ar vedžiotis už rankutės po miestą, tačiau Atlanta sako, kad džiaugiasi kiekviena akimirka ir apie tokius dalykus dar negalvoja.
„Mėgaujuosi kiekviena diena ir man labai smagu. Aišku, pasižiūriu į savo draugių vaikus, kurie jau kalba, protauja, ir galvoju, kad mano Saulutė niekada nebus tokia - vis maža ir maža. Tačiau netrukus prisimenu: kai gavome dovanų pirmąją suknytę, sakiau, kad oi, tik po metų galėsiu ja puošti, o pradėjo pora savaičių ir apvilkau.
Labai greitai laikas eina. Rūbelius išauga kosminiu greičiu. Man smagiausia buvo, kai pamačiau, kad pačios mažiausios sauskelnės per pilvuką nebesueina, reikėjo jau didesnių. Tokie maži žingsneliai labai džiugina“, - prisipažįsta.
Atlanta sako, kad nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be dukrytės, su kuria jaučia labai stiprų ryšį. „Jeigu mano mamytė pasilieka su Saule, o aš kur nors išeinu, labai jos pasiilgstu. Be jos negalėčiau ištverti ilgesnio laiko. Anksčiau mano gyvenimo būdas ir tempas buvo visiškai kitokie, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojom, bet gerąja prasme“, - nusišypso ji.
Moteris dabar kitomis akimis žvelgia ir į savo mamą, kurios rūpestį anksčiau ne visada suprasdavo. „Aš net bijau pagalvoti, kai Saulė užaugs ir sakys: „Mama, aš šiąnakt negrįšiu namo“. Aš pati gana anksti išėjau iš namų, pradėjau gyventi savarankiškai, mama labai išgyveno ir bijojo, o aš visiškai to neįvertinau. Dabar truputėlį dėl to gėda. Galvoju, neduok Dieve, ir mano mažoji taip elgsis. Niekur jos neleisiu!“ - nusijuokia ji.
Ramina dainomis
Atlikėja, ant rankų sūpuodama ir kalbindama mažylę, sako pastebėjusi, kad geriausiai ją ramina ne tik mamos glėbys, bet ir... dainos.
„Mano šeimoje visi muzikantai. Nueinu vakarais pas tėvus, - jie gyvena pirmame mūsų namo aukšte, - tėvelis prie pianino atsisėda, groja ir kartu dainuojame. Saulei labai patinka, tuo metu neverkia. Aišku, lopšinė baigiasi, ir vėl ašaros pasipila“, - pasakoja Atlanta.
Netrukus atlikėja koncertus rengs ne tik savo namuose. Atlanta jau planuoja sugrįžimą į sceną.
„Jau ir vasarą turėjau daug pasiūlymų koncertuoti, bet atsisakiau. Norėjosi truputį pabūti toliau nuo visko. Reikėjo apsiprasti, kaip viskas pasikeitė, kad atėjo naujas žmogutis, apie kurį dabar visas mano pasaulis sukasi. O dabar jau atėjo noras dainuoti. Rugsėjį pradėsiu koncertuoti“, - sako atlikėja.
Glausdama prie savęs mažylę Atlanta tikina nenorinti praleisti nė menkiausios smulkmenos, nes Saulė auga labai greitai ir kasdien iškrečia vis ką nors nauja. Atlikėja susijaudina prisiminusi neseniai dukrytės padovanotą pirmąją šypseną.
„Net šiurpuliukai nueina, kai ją prisimenu. Atrodo, ryte atsikeliu pavargusi, o ji nusišypso ir kaip cukrus ištirpstu“, - prisipažįsta ji.
Ant staliuko radusios rožinę knygelę „Mano pirmieji metai“ perskaitome kruopščiai parašytus Saulės laimėjimus ir paklausiame Atlantos, ką paaugusiai dukrytei papasakos apie jos pirmąją dieną.
„Papasakosiu, kad ji gimė nuostabią birželio 1-ąją, per Vaikų gynimo dieną. Ji labai skubėjo į šį pasaulį, o aš jos labai laukiau. Kai gimė, ir mama, ir tėtis - abu verkė iš džiaugsmo. Viskas buvo taip, kaip rodo gražiuose kino filmuose“, - prisiminė Atlanta.