Joana Čapienė: „Po penkiolikos metų supratau, kad vėl būsime kartu“

Kartu išgyventa apie 20 metų: dešimt iki skyrybų ir dar dešimt po to, kai Antanas grįžo namo. Penkiolika metų tarsi išbraukti ir neegzistuoja nei talentingam atlikėjui, nei jo žmonai Joanai, kuri šiandien, kaip niekada, jaučia gyvenimo pilnatvę, dvasios ramybę ir atgimusios pirmosios meilės skonį.

Klaipėda - nedidelis miestas. Visi, kurie čia gyvena nuolat, vienas kitą pažįsta iš matymo. Klaipėdietė Joana seniai buvo pastebėjusi simpatišką vaikiną, kuris grojo gitara miesto Statybos tresto ansamblyje. Šis jaunimą linksmindavo Karininkų namų ar uostamiesčio Vasaros estrados šokiuose.

Būsimoji „Nerijos“ grupės žvaigždė taip pat atkreipė dėmesį į gražuolę Joaną. Per pertraukėles, kai grupė ilsėdavosi, Antanas nepaleisdavo jos iš savo glėbio, skambant vinilinių plokštelių muzikai, spėdavo sušokti ne vieną šokį.

„Tradicinės šeimos mes niekada neturėjome, - prisimena pirmuosius bendro gyvenimo metus Joana Čapienė. - 21-erių susilaukiau pirmagimio Nerijaus, dar po kelerių metų gimė antras sūnus Gabrielius. Antanas tuo metu daug koncertavo, nuolat būdavo išvykęs gastrolių. Negaliu skųstis, kad buvo sunku. Gyvenome su mano tėvais, kurie mums daug padėjo“, - prisimena Joana Čapienė, atsargiai rinkdama savo gyvenimo išpažinties žodžius.

Grįžusį iš kariuomenės Antaną Čapą tuo metu pastebėjo „Nerijos“ vadovas Romualdas Bieliauskas, kuris pakvietė talentingą jaunuolį į populiarų ansamblį. Gastrolės, išvykos ir reti pasimatymai namuose netrikdė šeimyninės laimės.

Joana neslepia, kad vyrą atakuodavo įkyrios gerbėjos. Populiariam atlikėjui būdavo sunku nepastebėtam eiti gatve.

„Jis save per daug dalijo, per daug buvo atviras. Scena negailestinga tiems, kurie nemoka tausoti savęs, - kalba Joana, kurios užsispyręs žemaitiškas charakteris visada bendraujant su sutuoktiniu imdavo viršų.

- Aš galiu į daug ką nekreipti dėmesio, tačiau su vienintele Antano yda niekaip negalėjau susitaikyti“, - prityla Joana Čapienė, kuri neslepia penkiolikos metų skyrybų priežasties.

„Mes niekada nesipykome. Skirtingai nei kitos šeimos, mes išsiskyrėme ramiai, be jokio draskymosi ir pagiežos“, - atvirai kalba moteris, kuri, pavargusi nuo vyro priklausomybės nuo svaigalų ir nesulaukusi teigiamų pokyčių, oficialiai pareikalavo skyrybų.

Kaip Antanas Čapas gyveno tuos penkiolika metų, moteris nesidomėjo. „Mes tiesiog sukome savo lizdelį - aš, mano sūnūs, mano abu tėvai. Negaliu sakyti, kad tuos metus gyvenau užsidariusi kiaute. Tikrai netapau vienuole. Lankiau teatrus, parodas, koncertus“, - prisimena Joana.

Tačiau ji per tą laiką taip nė karto ir neapsilankė tose vietose, kur koncertuodavo jos buvęs vyras. Tuo metu Antanas jau buvo išėjęs iš „Nerijos“ ir grojo Klaipėdos restoranuose, kavinėse, naktiniuose baruose. Per tuos penkiolika metų net ir tokiame nedideliame mieste kaip Klaipėda Joana nė karto nesutiko savo buvusio sutuoktinio, nelabai ir žinojo, kaip jis gyvena.

„Aš dirbau „Telekomo“ operatore, po darbo skubėdavau namo pas sūnus, kuriems turėjau atstoti ir tėvą, ir mamą. Nebuvo laiko liūdėti ir galvoti apie vienatvę, - su ašaromis akyse pasakoja Joana, per tą laiką viena užauginusi vaikus, palaidojusi savo senus tėvus.

- Neslėpsiu, buvo liūdesio minučių. Klausydamasi Antano dainų paverkdavau, bet tik tiek. Neleidau sau gailėti savęs. Esu optimistė. Kitaip ir negalėjau elgtis, nes šalia buvo du sūnūs, kuriuos reikėjo pastatyti ant kojų“, - be jokios nuoskaudos ir pykčio penkiolika metų Joana kūrė gyvenimą be vyro, kuris tuo metu, netekęs šeimos, pamažu bandė prisikelti ir gyventi naują gyvenimą.

J.Čapienė neslepia, kad per tuos penkiolika metų jos ir sūnų keliai su buvusiu sutuoktiniu nė karto nesusikirto. Jeigu ne vienas lemtingas susitikimas, nežinia, kaip būtų toliau susiklostęs šios moters likimas.

Tuo metu vyriausias sūnus Nerijus jau buvo sukūręs savo šeimą, o Joana dideliame tėvų bute gyveno dviese su jaunėliu Gabrieliumi. Vieną vakarą šis su savo drauge užsuko į uostamiesčio kavinę pasiklausyti tėvo dainų.

Antanas Čapas tada pirmą kartą pamatė savo jauniausiąjį sūnų ir po daugelio metų jam prisipažino besiilgįs šeimos ir mylimo žmogaus.

„Jeigu tik žinotų, kad tu jį priimsi, per visą Klaipėdą keliais pareitų“, - parnešė žinią sūnus. Tada užsispyrusi žemaitė tarė: „Tegul ateina, pakalbėsim“. Netrukus Antanas paskambino buvusiai žmonai ir paskyrė pasimatymą.

„Iki smulkmenų prisimenu tą susitikimą. Išvydusi jį po penkiolikos metų, iš karto supratau, kad vėl būsime kartu“, - pasakoja Joana, vyrą tą vakarą pasikvietusi į kadaise buvusius jų bendrus namus.

A.Čapas buvo nustebintas ir sujaudintas - namuose lygiai kaip prieš penkiolika metų spintoje neliesti tvarkingai kabėjo jo marškiniai, sulankstytos nosinės, dėžutėje buvo išsaugoti visi buvusio vyro laiškai, miegamajame, prie jų vedybinės lovos esnčioje spintelėje, buvo saugoma jo plokštelių kolekcija, magnetofonas ir juostos su „Nerijos“ įrašais.

Vyras prisipažino tada pasijutęs taip, lyg į namus būtų grįžęs ne po penkiolikos metų, o iš trumpos komandiruotės.

Į klausimą, ar lengvai atleido Joana vyrui paklydimus, moteris paprieštaravo: „Jis nebuvo padaręs jokių nuodėmių, todėl neturėjau už ką jam atleisti“. Iki šiol užsispyrusi žemaitė, kurstydama namų židinį, stengiasi išvengti įvairių apkalbų ir situacijų, kuriose jos vyras jaustų kaltę.

„Aš neakla, matau, ką jis jaučia iki šiol ir kaip jam kartais būna sunku išpirkti tų prarastų metų kaltę. Kartais Antaną tenka net tramdyti, kai jis visaip stengiasi kompensuoti tai, ko nepadarė per tuos penkiolika metų“, - apie vyro grįžimą į šeimą pasakoja Joana.

Jos sprendimą vėl gyventi kartu su džiaugsmu palaikė ir abu sūnus. Vyriausiasis sūnus Nerijus, skausmingai išgyvenęs tėvų skyrybas, tada tepasakė: „Mano maldos buvo išgirstos“, o jaunėlis Gabrielius jautėsi kaip niekada laimingas, kad ryžosi savo tėvą vėl „pripiršti“ mamai.

Gyvenimo patirtis ir netikėtai vėl aplankiusi meilė buvusiam vyrui Joanai suteikė galimybę dar kartą patirti šeimyninę laimę.

Galbūt iš atminties neišblės sunkūs išsiskyrimo metai, tačiau nuoskaudoms ir priekaištams moteris nešvaisto brangaus laiko.

„Ir taip nemažai jo praradome, - juokiasi moteris, šiandien besidžiaugianti kiekviena praleista akimirka su Antanu.

- Man Antanas siūlo vėl tuoktis, tačiau aš neskubu. Dar tegul mane pamergina, tuomet pažiūrėsim - gal ir prisieksiu jam amžiną meilę prie altoriaus“, - neslepia džiaugsmo moteris.

Nepaisydama sunkių metų, ji su didžiule tolerancija ir pagarba kalba apie savo vienintelį gyvenimo vyrą: „Kai žmogaus kūną dalija širdis ir sąžinė, jis niekuomet nebus piktas žmogus. Džiaugiuosi, kad perkopęs šeštąją dešimtį jis dar tebėra scenoje, kviečiamas į renginius, laukiama jo dainų. Juk „Nerijos“ laikais Antanas visuomet buvo kviečiamas biso“, - gražiai kalba apie vyrą Joana, didžiuodamasi, kad šiandien ne viena dainininko repertuaro daina yra sukurta specialiai jai.